XVI a. pradžioje iškilusi Siesikų pilis jau priima lankytojus, besidominčius mūsų šalies istorija.

Tikimasi, kad jų dar padaugės, kai bus baigti Kultūros infrastruktūros centro užsakymu atliekami tvarkybos darbai.

Pilį XVI a. pradžioje pastatė Gabrielius Daumantas-Siesickis.

„Kartais Siesikų pilis vadinama dvaru, bet tai nėra visai tikslu, nes dvaras yra ūkinis vienetas, turintis žemės, žmonių ir gaminantis žemės ūkio produkciją. Pilis tai – įtvirtintas pastatas. Ir matome – prie Siesikų pilies buvo du gynybiniai bokšteliai, iš kurių išliko tik vienas, jos gynybą iš trijų pusių stiprino iškasti grioviai, iš ketvirtos saugojo ežeras. Ji – viena seniausių renesansinių pilių Lietuvoje, Panemunės pilys šimtmečiu jaunesnės“, – pasakojo pilies administratorius-edukatorius Audrys Matulaitis.

Lietuvoje, apskritai, išsaugota ne tiek jau daug Renesanso laikotarpio pastatų, o pilis ypač vertinga, nes išlikusi jos planinė struktūra, autentiškos XVI–XVII a. sienos.

 „Iš dalies išliko ir labai originali pilies sieninė XVII a. pirmos pusės tapyba – Lietuvoje daugiau tokios pasaulietinės tapybos neturime. Ji atitinka Vakarų madas, vaizduojamas dvylikos mėnesių žmogaus darbų ciklas, naudojami mitologiniai motyvai, remiamasi Ovidijaus „Metamorfozių“ siužetais“, – pasakojo A. Matulaitis.

Pasak jo, kai kurios grindų plytelės – ypatingai retos formos, daugiau tokių nėra nei Lietuvoje, nei Lenkijoje. Panašių galima aptikti tik Vengrijoje, Rumunijoje. Koks kelias jas atvedė į Siesikus – dabar jau sunku pasakyti. Plytelės originaliai dekoruotos spaudu.

„Tas dekoravimas būdingas VIII a. frankų karalystės dirbiniams. Gal per Skandinaviją, per vikingus, vėliau ir kuršius jis pasiekė Siesikus. Siužetas, vertas istorinio romano“, – kalba Siesikų pilies administratorius.

O kaipgi su ta mistika? „Na, pavyzdžiui, antrame pilies aukšte langai ir durys įrengti taip, kad per žiemos ir vasaros saulėgrįžas galima būtų stebėti labai įdomų, neeilinį reginį: per žiemos saulėgrįžą vidurdienį saulės spindulys pasirodo tiesiai ties koplyčios durimis; per vasaros saulėgrįžą prieš pat saulėlydį dešimčiai minučių ant įėjimo į didžiąją menę durų nusidriekia purpurinis spindulys. Kyla mintis, kad tai nėra atsitiktinumas, kad langai ir durys specialiai taip išdėstyti. Panašūs dalykai šventyklose žinomi jau nuo antikos laikų, populiarūs jie buvo Italijos bažnyčiose. O čia kalbame ne apie šventovę, o apie gyvenamąjį pastatą. Tad šios visos aplinkybės leidžia vadinti pilį mistine“, – praskleidė paslapčių skraistę A. Matulaitis.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad XVI a. G. Daumanto-Siesickio statyta pilis labai nukentėjo 1704 m. – rūmus nusiaubė ir padegė švedų kariuomenė. Po Mykolo Daumanto-Siesickio mirties 1713 m. Siesikų pilis, kaip Marijonos Siesickaitės kraitis, atiteko kunigaikščiui Mykolui Antanui Radvilai, o 1745 m. ją nusipirko Konstantinas Daugėla. Kaip Daugėlų giminės nuosavybė jis išliko iki 1940 m. 1820–1845 m. pilis buvo atnaujinta pagal Dominyko Daugėlos projektą, ji įgavo klasicistinių bruožų.

Sovietiniais metais Siesikų pilyje veikė septynmetė mokykla, vėliau įsikūrė Daugailių tarybinio ūkio kontora, buvo kino salė, įrengti keli butai ūkio darbuotojams.  2018 m. pilis perduota Ukmergės rajono savivaldybės administracijai, dabar čia veikia Ukmergės kraštotyros muziejaus filialas.

Ši Ukmergės įžymybė traukia lankytojus – praėjusią vasarą pasitaikydavo dienų, kai į pilį užsukdavo po šešias ekskursijas. Tikimasi, kad jų bus galima priimti daugiau, kai bus baigti tvarkybos darbai.

Pagrindinis pilies pastatas šiuo metu toliau restauruojamas – siekiama kiek įmanoma sugrąžinti Renesanso stilių, tūrius ir planą. Restauravimo darbus prižiūri architektė Gražina Kirdeikienė, kuri tyrinėja pilį jau apie 30 metų. 

Pirmame aukšte tvarkybos darbai jau baigti, dabar tvarkomas antras aukštas. Šiais metais bus pagaminti ir sustatyti langai, įrengtos lubos, restauruoti du židiniai, kitais metais bus dažomos sienos, baigtos gaminti grindų plytelės.

„Iššūkiu tapo užduotis rasti, kas apsiimtų rankomis pagaminti kelių skirtingų tipų plyteles beveik 500 kv. metrų ploto grindims. Nelabai kas nori imtis tokio darbo“, – pasakojo A. Matulaitis.

Pilies tvarkybos darbai finansuojami Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) finansavimo 2021–2023 m. programos ir valdytojo lėšomis.

Pabaigus suplanuotus tvarkybos darbus pilyje ir toliau veiks muziejus, kurio pagrindinis eksponatas bus pati pilis – jos istorija, tapyba.

Praeitis atgis dėl vizualizacijų, vyks edukaciniai, kultūros renginiai.