Šį mėnesį Šilalę sudrebino neregėtas renginių ciklas – Kultūros centro salėje ketu­rias dienas vyko Teatrų festivalis. Tai pirmas toks renginys, ir jo sumanytojas bei Ši­lalės muzikinio teatro režisierius Antanas Kazlauskas žada, jog tikrai ne paskutinis.

Pirmajame festivalyje pristatyti Jurbarko, Tauragės ir Telšių teatrai. Taip pat Klaipėdos „Taško“ teatro aktorės surengė kūrybines dirbtuves jaunimui – supažindino su teatro „abėcėle“: viešuoju kalbėjimu, scenos judesiu, ritmika, improvizacija, socialine drama bei forumo teatru.

Turbūt natūralu, kad Teatrų festivalis Šilalėje suorganizuotas būtent dabar, kuomet Kultūros centre susibūrė muzikinis teatras.

„Kai ruošiausi šiam festivaliui ir rinkau medžiagą, nustebau, jog Šilalėje teatras kažkada yra buvęs – pirmasis lietuviškas vakaras su vaidinimu įvyko 1914 m. Tai buvo pastatymai iš kelių veiksmų, su režisieriumi. Suvaidin­ta Kazio Alytos pjesė „Ant bedug­nės krašto“, Gab­rieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Genovaitė“, ruoštasi parodyti pjesę „Šv. Cecilija“. Kultūrinį gyvenimą Šilalėje nutraukė Pirmasis pasaulinis karas“, – pasakojo A. Kazlauskas.

Jis pripažįsta, kad, nepaisant senųjų tradicijų, Šilalėje teat­ro meno veikla pastaraisiais dešimtmečiais nebuvo žinoma, todėl teatro menas mūsų mieste bei rajone tradicijų neturi. Tiesa, Vytautas Jankauskas dar 2000-aisiais bandė jį atgaivinti, bet tam pritrūko politinės va­lios sprendimų, ir sumanymas žlugo. Vėliau atsirado Astutės Noreikienės iniciatyva – 2008 m. ji pastatė muzikinį spektak­lį „Brėmeno muzikantai“, kuris su­laukė didžiulio pasisekimo ir tapo užuomazga į muzikinį teat­rą. Šiandien A. No­­reikienė pati vaidina abiejuose re­žisieriaus A. Kazlausko pastatymuose („Elizoje“ bei „Čardašo karalienėje“). Miuziklas „Eliza“ pirmąkart pa­rodytas 2019 m. (iš viso surengta 10 vaid­inimų), o naujasis muzikinis spektaklis „Čardašo karalienė“ („Silva“) festivalio metu parodytas šeštą kartą ir, režisieriaus teigimu, buvo geriau­sias iš visų iki šiol surengtų.

„Smagu, jos visi festivalio dalyviai tvirtino, kad Šilalės žiūrovai yra nuostabūs, kad su jais aktoriams pavyksta užmegzti ryšį nuo pirmųjų vaidinimo minučių. Prie tų gerų žodžių apie savo krašto žiūrovus prisidedu ir aš: jūs esate nuostabūs, vaidinti tokiai publikai yra vienas malonumas“, – sakė A. Kazlauskas.

Pirmieji pasirodė tauragiškiai. Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė atvežė K. Čiplio-Vijūno komediją „Bobutės susipyko“.

„Mūsų pjesė – iš XX a. pradžios klojimų teatrų repertuaro. Ilgai svarsčiau, kurį iš penkių šiuo metu rodomų spektak­lių pristatyti šilališkiams. Atsimenu laikus, kai Šilalėje teat­ras neturėjo jokių perspekty­vų – į spektaklius žmonės neidavo. Tad išrinkau spektak­lį, kuris yra tinkamas bet kokiai publikai. Atvirai pasakysiu, jog to­kio šilališkių susidomėjimo nesitikėjau – publika mane nustebino ir sužavėjo. Išėjusi į vestibiulį ir pamačiusi, kaip gausiai renkasi žmonės, bėgau savo teatro artistams pasakyti, kad bus pilna salė. Taip ir buvo, o žiūrovų reakcija mus tiesiog užbūrė“, – kalbėjo G. Urmonaitė.

Režisierė sakė, jog Tauragės liaudies teatre ji dirba jau 43-čius metus (tiek sukaks vasario 1 d.), o festivalius ji organizuoja jau 29-ą kartą.

„Ir šilališkiams nuošir­džiai linkiu nenuleisti rankų, neišsigąsti sunkumų. Svarbu pačiam tikėti savo veiklos perspektyva, ir anksčiau ar vėliau tuo patikės visi“, – Šilalės teatrų festivaliui gyvuoti ne vieną dešimt­metį linkėjo režisierė G. Urmonaitė.

Antrąją festivalio dieną šilališkiams prisistatė Telšių Žemaitės teatras: dieną buvo parodytas vaikiškas muzikinis spektaklis „Voro galybė“ (pagal V. Kupšio pjesę, rež. Donatas Žilinskas), vakare laukė tragikomedija „Šventųjų gyvenimas“ (pagal P. Cvirkos romaną „Frank Kruk“, rež. D. Žilins­kas).

„Kadangi mūsų tarpusavio bendradarbiavimas yra užsimezgęs anksčiau (Šilalės muzikinis teatras Telšiuose jau rodė „Elizą“), ir jūsų artistai į mūsų teatro festivalį „Atradimai“ buvo atvykęs su gausiu atlikėjų kolektyvu, nenorėjome atsilikti ir mes. O tai, ką patyrėme, vaidinda­mi Šilalės pub­­likai, bu­vo nuos­ta­bu. Tad mūsų teat­ras norėtų grįžti čia su kitais spek­tak­liais, ir aš tikiu, kad tai būtinai įvyks“, – kalbėjo reži­sie­­­rius D. Žilins­­kas.

Vertindamas šilališkių sumanymą organizuoti tokį fes­tivalį bei režisieriaus A. Kazlausko iniciatyvą steigti Šilalės muzikinį teatrą, D. Žilinskas neslėpė, kad jį užvaldė smagus pavydas – Šilalė turi muzikinį teatrą, kuriuo gali pagrįstai didžiuotis ir kurį privalo išsaugoti.

Šiam režisieriui antrino ir jo kolegė iš Jurbarko Danutė Bud­rytė-Samienė. Tiesa, į Šilalę atvežtame Jurbarko Konstantino Glinskio teatro spektaklyje, H. Kunčiaus groteske „Jonas Sobieskis“ ji atliko režisieriaus Alberto Vidžiūno asistentės pareigas.

„Pavadavau režisierių, kuris negalėjo atvykti, todėl mano vaid­menį spektaklyje atli­ko kita aktorė. Važiavau su šiuo pastatymu į festivalį labai komp­leksuodama. Kodėl? Seku Šilalės muzikinį teatrą nuo „Elizos“ premjeros, todėl nerimavau, kaip jūsų publika po tokių muzikinių pasirodymų priims dramos kūrinį. Jurbarke teat­rų festivaliai rengiami jau seniau, bet netu­rėjome garbės pa­sikviesti muziki­nio teat­ro. Beje, Lietuvoje yra tik vienas mėgėjų mu­zi­kinis teatras ir jis yra Šilalėje“, – gyrė kolektyvą bei jo režisierių už aukštą meist­riš­ku­mo lygį D. Bud­ry­tė-Samienė.

A. Kazlauskas sakė, kad Jurbarko Konstantino Glinskio teatras yra Lietuvos mėgėjų te­atro sąjungos narys. Apie šilališkių galimybę tapti jos nariu režisierius kol kas nekalba.

„Gal kada nors ateityje, kai būsime pastatę bent penkis veikalus, galėsime pretenduoti, tačiau dabar apie tai kalbėti dar anksti. Didžiuojuosi Šilalės krašto žmonių kultūrinio gyvenimo atgimimu, o  tai teikia vilties, kad ir Šilalėje teat­ras bus, vyks festivaliai“, – apibendrindamas pirmąjį „blyną“ kalbėjo režisierius.

A. Kazlauskas sakė, jog kiek­vienas teatras yra savitas, unikalus, ir jam labai smagu, kad kolegos išvyko sužavėti mūsų žiūrovų simpatijomis.

„Ar bus kitas festivalis ir kada? Manau, po dvejų metų. Turiu svajonę organizuoti muzi­kinių spektaklių festivalį. Kvies­čiau kolegas iš dramos teatrų, kur yra statomi muzikiniai veikalai. Muzikinio spektaklio pastatymas reikalauja daugiau lai­ko, didesnių investicijų. Šiuo me­tu repetuojame jau trečiąjį muzikinį veikalą – tai bus roko opera ir visiškai skirsis nuo pirmųjų dviejų.

Dažniausiai giriami tik scenoje matomi atlikėjai, o aš norėčiau padėkoti ir tiems, kurių niekas nemato: ūkinės, organizacinės dalies darbuotojų. Todėl ačiū sakau Tomui Bud­reckui ir Guodai Juškaitei. Žinoma, labai svarbus ir įstaigos vadovės Irminos Kėblienės palaikymas bei supratimas, kaip svarbu Šilalei turėti muzikinį teatrą. Repeticijų metu sakau ir dabar kartoju – kiekvienas teatro dalyvis yra ypatingas ir svarbus, nepaisant, kurioje scenos vietoje jis stovi ir ar apskritai jį matome“, – dėkojo visiems, prisidėjusiems prie sėkmingo pirmojo Teatrų festivalio organizavimo, režisierius A. Kazlauskas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ