Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasigirsta vis daugiau svarstymų apie memorialinių namų-sodybų-muziejų likimą. Dalis jų – kaimiškosiose vietovėse, o jiems išlaikyti savivaldybės skiria minimalias lėšas. Dažnai šie muziejai gyvuoja tik prižiūrėtojų entuziastų dėka.

Rūpestingose rankose

Prieš 42 metus Zomčinės kaime (Igliaukos sen., Marijampolės sav.) nusipirkęs vaikų literatūros klasiko poeto Anzelmo Matučio gimtinę ir tapęs jos šeimininku kaunietis Algimantas Lanauskas buvo atviras – rūpestingai prižiūrėti erdvią, kažkada buvusių kaimynų sodybą nėra lengva. Ypač daug jėgų reikia vasarą, nes tuomet pats intensyviausias metas.

Savininkas prižiūri senąjį namą, kurio viename gale įrengtas muziejus, didelį kiemą ir ūkinius statinius, rūpinasi vandens telkiniu, skulptūrų parku. Bendrauja ir su atvykstančiais lankytojais, jiems papasakoja poeto šeimos istoriją, pristato išsaugotus eksponatus.

„Čia drabužiai, kuriuos vilkėjo poetas Anzelmas Matutis, jo motinos kraitinė skrynia, kurioje dar ir kraičio yra išsaugota. Viskas, kas yra šiame muziejaus kambaryje, – autentiška“, – rodydamas eksponatus smalsiems lankytojams pasakoja A.Lanauskas.

Atsargiai liesdamas rankomis jis rodo poeto senelės rankšluostėlius, apie 200 metų skaičiuojančią prijuostę, poeto motinos verptus linus, kraitinį rankšluostį. Muziejuje sukaupta ir daug istorinės medžiagos apie Matučių (Matulevičių) giminę, saugomos nuotraukos, poeto eilėraščių knygos.

A.Lanauskas: „Jeigu sveikata man leis ir būsiu dar reikalingas, ir toliau neapleisiu poeto sodybos.“ R. Kazakevičienės nuotr.

Tvarko pats

Poeto gimtinės namo-muziejaus šeimininkas turi ir buities rūpesčių. Jis stebi, ar jau reikėtų paremontuoti verandos stogą, ar užteks malkų, kad žiemą galėtų pakūrenti krosnį. Viskam reikia ir lėšų. Darbų nesirenka – pats plauna grindis, kuria krosnį. Daug laiko atima ir kiti rūpesčiai – visą vasarą reikia šienauti 2 ha sodybos teritoriją ir per 70 arų skulptūrų parką.

Pasak A.Lanausko, jam pačiam tiek žalių plotų, gėlynų tikrai nereikėtų, bet kaimo žalią rūbą puoselėja dėl čia užsukančių muziejaus lankytojų. Į sodybą dažnai atvyksta ne tik moksleivių ekskursijos, bet ir šeimynos, su poeto gimtine vis dažniau susipažįsta trijų kartų atstovai – vaikai, tėvai ir seneliai.

A.Lanauskui tenka šienauti ir per 70 arų A.Matučio skulptūrų parką. R. Kazakevičienės nuotr.

Muziejaus šeimininkas atviravo, kad jam pavyksta sudurti galą su galu, neapleisti nei pastatų, nei aplinkos, nes gauna pensiją, minimalų atlyginimą už muziejaus priežiūrą bei prisiduria pats ūkininkaudamas. Tad nuosavą sodybą bei jame įkurtą muziejų taip ir išlaiko iš trijų savo pajamų šaltinių. Sodybos-muziejaus darbuotojo etatas priskirtas šiuo metu jau naikinamam Marijampolės laisvalaikio ir užimtumo centrui, kurio funkcijas perims Marijampolės kultūros centras.

„Jeigu sveikata man leis ir būsiu dar reikalingas, ir toliau neapleisiu poeto sodybos. Buvome artimi kaimynai. Vaikystėje atbėgdavau į jų kiemą pažaisti. Tuomet čia gyveno poeto motina ir anūkų privažiuodavo pilnas kiemas. Visi kartu vasarą upelyje mirkdavome“, – vaikystės prisiminimais dalijosi Kauną į Zomčinę iškeitęs A.Lanauskas, prieš 42 metus išgelbėjęs sodybą nuo likvidavimo. Pamena, kad dvejus metus joje niekas jau nebegyveno. Buvo planuojama tuščią sodybą parduoti melioracijai, tad ilgai nelaukęs pats ją nusipirko.

Šeimininkas puoselėja suvalkietiškos sodybos akcentus. R. Kazakevičienės nuotr.

Puoselėja žemaitišką kultūrą

Pasakėčios žanro klasiko, rašytojo Simono Stanevičiaus gimtąja sodyba-muziejumi Kanopėnų kaime (Viduklės sen., Raseinių r.) rūpinasi dainingas entuziastas Klemensas Krolys, važinėjantis į darbą 6 kilometrus iš Viduklės. Jis save vadina muziejininku-ūkininku, nes pačiam tenka prižiūrėti 2,5 ha teritoriją.

Vyras džiaugiasi galėdamas sergėti Raseinių krašto autentišką etnografinę sodybą, išlaikusią senovinę dvasią. Joje tvyranti ramybė patinka ne tik jam, bet ir iš didmiesčių atvykstantiems lankytojams – čia jie semiasi dvasios stiprybės.

Senų klevų alėja veda į ketvirtą šimtmetį skaičiuojančią pasiturinčio bajoro sodybą su erdviu ir jaukiu kiemu. Sodybos trobesiai išdėstyti per du kiemus – švarųjį ir ūkinį. Švariajame kieme – gyvenamasis namas, priešais jį – svirnas. Ūkiniame kieme yra atstatyta ratinė, restauruoti kiti sodybos pastatai. Vakarinėje pusėje – senasis sodas.

Sodybą-muziejų finansuoja Raseinių rajono savivaldybė. Gauti pakankamai lėšų iš masinių renginių lankytojų, anot K.Krolio, neįmanoma, tokių sodybų išlaikymas niekada neatsipirks. Bet esmė ta, kad Raseinių rajone likę vos dvi panašios sodybos – S.Stanevičiaus ir Maironio, todėl jas būtina itin vertinti. Jose stengiamasi puoselėti senąją žemaitišką kultūrą.

Lūžta tvoros

Ant K.Krolio pečių gula sodybos-muziejaus priežiūros rūpesčiai. Prieš 17 metų naujai uždengti stogai dar stiprūs. „Kai stogai ne kiauri, tada sodyba yra pakankamai tvarkinga. O tvoros lūžta, nes medinės, jos mažiau ir atlaiko. Pats jas pasitvarkau. Nematau didelių problemų, šita sodyba galėtų išsilaikyti dar bent 10 metų“, – sakė entuziastas.

Muziejininkas algos gauna šiek tiek daugiau nei minimumą. K.Krolys prisiminė, kad iki jo 30 metų dirbusi šviesaus atminimo mokytoja Julija Norkutė, 1986 m. sodybos svirne įrengusi pirmąją S.Stanevičiaus gyvenimo ir kūrybos ekspoziciją, daug metų muziejumi rūpinosi visuomeniniais pagrindais, visiškai nieko negaudama už triūsą. Todėl jis mano, kad kiek gauna, tiek ir turi, o ką nors keisti jau ne laikas, neva jis jau vyresnio amžiaus, mažesni poreikiai, be to, gyvena ūkiškai, turi daržus.

„Ko gero, jaunam žmogui būtų sudėtinga iš tokios algos išsilaikyti, o aš išgyvenu“, – sakė nemėgstantis skųstis muziejininkas.

Apie blogiausią negalvoja

Menant S.Stanevičiaus gimtinės praeitį, prisimenamas nueitas ilgas ir nelengvas kelias, kol ši sodyba buvo pripažinta kultūros paveldo objektu ir įtraukta į valstybės saugomų Kultūros vertybių registrą. Nuo 2009-ųjų S.Stanevičiaus sodyba – Raseinių krašto istorijos muziejaus filialas. Muziejininkė Lina Kantautienė mato šviesią šios sodybos-muziejaus ateitį: sodyba paremontuota, neprastos būklės, artimiausiu metu didesnių išlaidų ten planuoti net nereikia.

Ji ne kartą įsitikino, kiek kūrybinio žavesio turi darbuotojas Klemensas: jis rūpestingai prižiūri sodybą, veda ekskursijas, organizuoja folkloro festivalį, dainų dainelės šventę, buria balsingus aplinkinių kaimų žmones. Pats užveda vidukliškių dainą, tada ir vaikai, skaitę pasakėčias, iš muziejaus grįžta patenkinti. Vienintelis minusas – sodyba įsikūrus truputį užkampyje. Tačiau dabar gaminamo naujos Raseinių rajono rodyklės, tad viena stovės ir prie autostrados. Ji žymės vietą, nuo kurios iki S.Stanevičiaus gimtinės-muziejaus tereikės pavažiuoti apie 2 kilometrus.

Raseiniškiai tiki, kad pavyks išsaugoti ir Pasandravio istorinį draustinį – Maironio tėviškę. Šiemet čia lapkričio pradžioje bus švenčiamos 155-osios poeto gimimo metinės. Muziejininkė pasakoja, kad važiuojantieji į Šiluvą labai dažnai aplanko ir Maironio tėviškę, mat ji – pakeliui. Raseinių krašto istorijos muziejaus darbuotojai į investicinį projektą įtraukė ir šią sodybą, kuriai reikia šiuolaikiškų sanitarinių mazgų, apšvietimo.

Dar viena žmonių traukos vieta vasarą – Betygaloje veikiantys net du muziejai: geologijos ir žymių kraštiečių. Pirmo aukšto ekspozicijoje rodomas ne vienas tūkstantis iš viso pasaulio suvežtų mineralų pavyzdžių. Kitame aukšte – grafiko Jono Kuzminskio darbai, skulptoriaus Juozo Grabausko medžio drožiniai, kunigo Prano Šniukštos tapyba, keramikos, kalvystės pavyzdžiai. Žymiems šio krašto žmonėms skirtos keturios salės. Šiuo metu didžiausias rūpestis – būtina remontuoti muziejaus stogą.

„Mūsų memorialiniai muziejai laikosi visai neprastai. Daugiausia lemia juose dirbantys ir juos traukos vietomis paverčiantys žmonės“, – mąstė L.Kantautienė.

Memorialiniai muziejai nesuskaičiuoti

Arūnas Malinovskis, Kultūros ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas

Valstybė stengiasi pasirūpinti nacionalinės reikšmės sodybomis. Dabar svarstoma galimybė įsigyti ir Vinco Kudirkos klėtelę Vilkaviškio rajone. Kalbant apie regioninės ar vietinės reikšmės sodybas-muziejus, svarbiausia kad savivaldybės suvoktų – jų kultūrinis paveldas itin svarbus regiono savitumui išsaugoti. Be abejo, visuomet reikia atsižvelgti ir į finansines galimybes.

Konkrečių duomenų, kiek iš viso Lietuvoje yra memorialinių sodybų, Kultūros ministerija neturi. Fiziniai asmenys neprivalo informuoti ministerijos apie savo iniciatyva įkurtus ir savo lėšomis išlaikomus muziejus.

Valstybinių muziejų veiklos statistinių rodiklių informacinėje sistemoje kaupiami statistiniai duomenys apie nacionalinių, respublikinių, savivaldybių, žinybinių ir kitų muziejų veiklą. Taip pat ir tų muziejų, kurie turi savo padalinius – memorialinius muziejus. Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti, kiek memorialinių muziejų (ar kaip atskirų juridinių asmenų, ar kaip muziejų padalinių) yra Lietuvoje, ir kurie priklauso nacionaliniams, respublikiniams ar savivaldybių muziejams, reikėtų atlikti detalią analizę ir tai būtų duomenys iš tų muziejų, kurie teikia informaciją į Muziejų veiklos statistinių rodiklių informacinę sistemą.

Yra ir apleistų

Aldona Ruseckaitė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė

Muziejų ateitis kaimuose – nemenka problema. Daug ką lemia tai, kam toks muziejus priklauso. Teko lankytis Kelmės rajone, Povilo Višinskio memorialinėje sodyboje-muziejuje. Šalia yra Žemaitės akmuo. Tai labai gražiai sutvarkyta, tikrai tvarkinga ekspozicija. O, pavyzdžiui, poeto, dramaturgo Petro Vaičiūno sodyba Jonavos rajone jau nebeveikia – sugriuvo. Kelmės rajone Užventyje esanti Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos sodyba-muziejus visiškai neblogai tvarkomas.

Nors muziejai nedideli, jie veikia ne izoliuotai, tokios sodybos priklauso rajonų muziejams. Mes irgi kadaise turėjome 13 muziejų po visą Lietuvą, bet kartu su Kultūros ministerija sutarėme ir atidavėme regionams. Tokios sodybos turi priklausyti tam muziejui, kurio teritorijoje jos yra.

Tuomet jau savivaldybė sprendžia jo likimą taip, kaip supranta. Tad problemų tikrai yra. Daug kas priklauso ir nuo prižiūrėtojo, kuris ten dirba. Bet ką jis ten gali daug nuveikti: gauna minimalią algą arba dirba puse etato. Kai jam paskambina, ateina ir atrakina, parodo ir tiek.

Vis dėlto nepasakyčiau, kad dabar memorialiniai muziejai labai sunykę. Manau, kad ateityje, jeigu ir toliau bus tokia kultūros politika, galbūt ir Lietuvoje mažės memorialinių sodybų-muziejų. Tikiuosi, ne taip sparčiai. Jeigu važiuotume per Lietuvą, tai rastumėte tikrai daug daugiau sutvarkytų muziejų nei apleistų.