Šių metų rugpjūčio 27-ąją „Valstiečių laikraščiui“ sukako 80 metų. Šis daugeliui ne tik kaimo, bet ir miesto gyventojų žinomas leidinys, užgrūdintas laiko išbandymų, iki šiol turi nemažai gerbėjų ir pasiekia net atokiausius šalies kampelius. Yra šeimų, kuriose tradicija skaityti šį laikraštį perduodama iš kartos į kartą, o Anupro Dirvelės nuotykiai linksmai cituojami kaimynams.

Jeigu lygintume su žmogaus amžiumi, tai garbinga sukaktis. Iš tokio senolio tikimės brandaus požiūrio, pasverto ir atsakingo žodžio, išmintingo vertinimo. Savo ištikimų skaitytojų, organizacijų ir regionams svarbių įstaigų atstovų teiraujamės, kokį jie mato „Valstiečių laikraštį“, ką patartų tobulinti, į kur dažniau kreipti žvilgsnį?

Jaučiama atsakomybė

Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas

Sąvoka „misija“ labai tinka, kai kalbame apie tokio amžiaus laikraštį. Jeigu jis egzistuoja, vadinasi, tą misiją atliko, atlieka ir, manau, atliks toliau. Laikraštis reikalingas tiek, kiek jis reikalingas žmogui, kuris jį perka, užsako ir skaito. Gal vienu metu užsakančiųjų ir skaitančiųjų buvo daugiu, kitu – mažiau. Tam įtakos turi ir naujos technologinės priemonės. Dabar daug kas skaito internetinius portalus. „Valstiečių laikraštis“, kaip ir daugelis kitų, irgi ieško kontakto su savo skaitytojais interneto pagalba.

Derėtų pastebėti, kad internetinėje žiniasklaidoje dažnai žurnalistų kompetencija ir medžiagos parinkimo kokybė gerokai atsilieka nuo popieriniuose leidiniuose dirbančių žurnalistų kvalifikacijos. Tai akivaizdžiai matosi. Interneto portalų informacijos apimtys labai didelės, tad apie kokybę dažnai nėra net ko kalbėti. O laikraštis to negali sau leisti, nes jeigu taip atsipalaiduosite, neturėsite skaitytojų ir sugadinsite savo reputaciją.

Dar reikėtų pabrėžti, kad netapote vadinamosios geltonosios spaudos leidiniu. „Valstiečių laikraštis“ – vienas iš nedaugelio spausdintų leidinių, kuriame jaučiama atsakomybė už savo turinį, už spausdinamą žodį atsakote savo reputacija. Tokių dabar nėra daug. Tai ypatinga vertybė. Nežinau, kas bus po 20 metų ir kaip keisis technologijos, tikiu, kad bet kuriuo atveju atsakingas ir pasvertas žodis turės vertę.

Taigi, jeigu minite tokį jubiliejų, tai faktas, kad įvairiais laikotarpiais, kurie buvo gana skirtingi šiam laikraščiui, žmonės, leidę laikraštį ir teikę informaciją, buvo atsakingi skaitytojams. Daug leidinių neišgyveno, kai kurie pasitraukė į internetinę erdvę. Jeigu 2020 metais mes kalbame apie gyvuojantį laikraštį, vadinasi, atlaikėte išbandymus. Telieka pasveikinti žmonės, kurie anksčiau ir dabar laiko kartelę.

Dar linkėčiau, kad tikrosios žurnalistikos įgūdžius perduotumėte jauniems kolegoms, nes žiniasklaidoje svarbiausia yra žurnalistika. O tai dabar yra viena iš didžiausių problemų. Jeigu jauni žurnalistai turi iš ko pasisemti geros patirties ir kvalifikuotų patarimų, tai žiniasklaidos priemonė turi vilties išlaikyti tam tikrą kokybę.

Šviečiamoji misija

Sigitas Dimaitis, Žemės ūkio rūmų direktorius

„Valstiečių laikraštį“ pats skaitau, prenumeruoja mano dėdė, skaito mūsų organizacijų nariai. Manau, kad jūsų laikraščio misija svarbi šviečiant žemdirbius ir kitus kaimo gyventojus, informuojant juos apie tai, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, parodant žemės ūkio sektoriaus dalyvių solidarumo svarbą. Ūkininkams, kaimo bendruomenėms svarbi informacija apie paramos priemones, diegiamas pažangias technologijas ir naujas veiklas. Dar labai svarbi ir kultūrinė laikraščio misija, taip pat reikšmingas vaidmuo formuojant pilietiškumą. Tad linkime laikraščiui ilgai gyvuoti.

Dabar labai daug įvairios informacijos yra internete, tačiau spausdinto žodžio ir žinių svarba išlieka, ir tai akivaizdu. Jaunimas daugiau įnikęs į elektroninę erdvę, tačiau vidurinioji ir vyresnioji kartos vienareikšmiškai yra spausdinto žodžio gerbėjai. Tai akivaizdžiai matosi užsukus pas ūkininkus, kaimiškųjų regionų gyventojus. Dažnuose namuose yra skaitomi spausdinti laikraščiai. Ir pačiam ekrane ne visada malonu skaityti, kai ką atsispausdinu ant lapų, pastebėjau, kad nemažai žmonių taip elgiasi. Ant popieriaus spausdinta informacija kitaip priimama, ekranas turi tokį, sakyčiau, išblaškantį poveikį. Be to, manau, kad spausdintas žodis būna labiau pasvertas, atsakingesnis. Gal tai atsakingos žurnalistikos braižas.

Padeda išspręsti problemas

Martynas Butkevičius, Prienų ūkininkų sąjungos vadovas

Skaitau „Valstiečių laikraštį“, taip pat kitus apie žemės ūkį bei kaimo gyvenimą rašančius leidinius, ir aišku – vietos laikraštį. Jūsų laikraštis atspindi aktualias naujienas, analizuoja reiškinius, padeda žmonės išspręsti jiems skaudžias problemas. Nekart esu bendravęs su šio laikraščio žurnalistais, tad galiu pasakyti, kad jie neiškraipo išsakytos nuomonės, pateikia faktus tokius, kokie jie yra. Sakyčiau, atsakingai žiūri į spausdintą žodį.

Ilgametė mano patirtis rodo, kad sprendžiant problemas ir ieškant teisybės paskutinė instancija – spauda. Iš tikrųjų jūsų laikraštis padėjo mums išspręsti problemą dėl žemės reikalų, žemėtvarkininkai buvo palikę sodybą be privažiavimo kelio. Visi į tai jau buvo numoję ranka, bet ne kartą apie tai parašius prasimušėm. O reikėjo, kad valdininkas atliktų savo darbą, bet be žurnalistų pagalbos nejudėjo. Kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo.

Prisimenu, kai dar maži mokėmės, mums įskiepijo tokį dalyką – pamatyk gyvai arba perskaityk. Spausdintas žodis iki šiol yra svarbus. Skaitau žinias ir internete, pavartau internetinius portalus, bet man, kaip vyresnės kartos žmogui, vis tik priimtinesnis yra laikraštis. Jį pasitiesiu, matau nuotraukas, skaitau pasisakymus, komentarus. Įdomu tai, kad skaitant spausdintą leidinį labiau užsifiksuoja informacija, jeigu kas neaišku, dar kartą peržiūri, pergalvoji, pamąstai.

„Valstiečių laikraštis“ nemažai dėmesio skiria kaimo problemoms, jį dažnai skaito solidaus amžiaus žmonės. Esu pastebėjęs, kad jeigu namie matai tvarkingai sudėtus šio ir kitų laikraščių numerius, su tų namų šeimininku įdomu pasikalbėti, jis žino, kas vyksta Lietuvoje, taip pat užsienyje, ir svarbiausia – turi savo nuomonę.

Svarbi žinių sklaida

Darius Remeika,

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas

Mūsų tarnybai priskirta apie pusšimtis funkcijų, tad turime pateikti daug informacijos ir ją išaiškinti žmonėms. „Valstiečių laikraštis“ yra vienas pagrindinių mūsų informacijos skleidėjų, todėl mums labai reikšmingas bendradarbiavimas su jumis. Jūsų laikraščio auditorija – daugiausia kaimiški regionai, tad mums svarbu, kad informacija pasiekia ūkininkus, gyvūnų laikytojus, įvairios produkcijos gamintojus kaimiškose vietovėse. Manome, kad informacijos sklaida ir temos, kurias aptariame bei išsakome savo nuomonę, šiai auditorijai yra reikalingos.

Dabar aktualios žinios apie afrikinį kiaulių marą, paukščių gripą, gyvūnų registravimą ir ženklinimą, įvairių gyvūnų gerovės reikalavimų laikymąsi. Aiškiname apie supaprastintus maisto gamybos reikalavimus. Siekiame, kad žmonės galėtų kuo laisviau dirbti ir gaminti maistą paprastesnėmis bei aiškiomis sąlygomis, žinoma, laikantis tam tikrų saugos reikalavimų. Svarbu, kad nebūtų prikurta perteklinių taisyklių ir kad iš žmonių daug laiko neatimtų jų laikymasis.

Regionų gyventojai, regis, labiau pasitiki spausdintu žodžiu. Ir pats pavartau bei skaitau laikraštį. Be interneto nūnai neišsiversime, bet žmonėms, ypač vyresniems, reikia ir spausdintų žinių. Šiais laikais viskas labai greitai keičiasi, atsiranda naujų ligų, naujų aplinkybių, naujų mokslo tyrimų, štai dabar dėmesio centre – COVID-19 pasekmės. Tad informacijos sklaida labai svarbi. Norime, kad jus būtumėte, ir mums padėtumėte ją skleidžiant.

Spausdinto žodžio tradicija išlieka

Aleksandras Muzikevičius,

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktorius

„Valstiečių laikraštį“ prenumeruojame ir skaitome. Čia randame ir žemės ūkio aktualijų, ir šalies politikos naujienų, ir įdomių užsienio naujienų apžvalgų. Įdomus ir šiuolaikiškas laikraštis, kur pateikiama naujausia ir aktualiausia informacija, – nieko negalėčiau papriekaištauti.

Nors dabar interneto amžius, spausdintas žodis nepraranda galios. Internetas gerai, bet man asmeniškai maloniau rankose laikyti, vartyti ir skaityti spausdintą popierinį leidinį. Jame galbūt yra labiau pasvertas ir atsakingas žodis. Spausdinto žodžio tradicija išlieka, ir, manau, bus tęsiama. Galvoju, kad ir ateityje visada bus žmonių, kurie norės įsigyti bei skaityti popierinį laikraštį. Juolab, kad Lietuva buvo, yra ir bus agrarinis kraštas, tad ir „Valstiečių laikraštis“ buvo, yra ir bus aktualus bei reikalingas. Sėkmingai gyvuokite!