Argentinoje gimusi ir vaikystę Buenos Airėse praleidusi žinoma grafikė Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė šią šalį vadina savo gimtine. Prieš beveik 60 metų į Lietuvą su tėvais gyventi grįžusi moteris ilgai negalėjo savęs identifikuoti su lietuviais, čionykščiu gyvenimo būdu, papročiais. Pirmoji grafikės tapybos paroda „Vizioplūdis“, kaip pati autorė sako, yra tarsi skola Argentinai, šaliai, kuri moters širdyje užima itin svarbią vietą.
Parodoje – spalvingi atminties fragmentai
Parodą „Vizioplūdis“ būtų galima pavadinti prisiminimų pasauliu, o dailininkę – prisiminimų ir vizijų architekte, kuri, peržengusi atminties slenksčius, panyra į jai gerai pažįstamą miestą. Autorė prisipažįsta, kad tai – tarsi susitikimas su savimi praeityje: paveiksluose matyti į moters atmintį įsirėžę spalvingi kvartalai, skverai ir aikštės, vaikystėje lankyta bažnyčia, gatvėje tango šokančios poros. „Vizioplūdis“ man yra ne tik fragmentai, metaforos, vaizdai. Atsigręžiant į praeitį, atmintyje sukyla ir garsų, kvapų, muzikos sintezė. Šiuose darbuose norėjau, kad ir žiūrovai pamatytų, ką aš gimusi radau Buenos Airėse, ką išvažiuodama palikau ir ką grįždama įvairiais periodais vis atrandu iš naujo“, – apie pirmąją savo tapybos parodą kalbėjo dailininkė. Parodos atidarymas sutapo su 200 metų Argentinos Nepriklausomybės jubiliejumi, todėl E.K.Kriaučiūnaitės noras parodyti bent dalelę šios šalies atmosferos ir savo jausmų buvo dar didesnis. „Nelaikau savęs tapytoja, nors tai daryti labai mėgstu. Esu grafikė ir rankų darbo popieriaus meistrė. Tačiau kas žino, gal ateityje tapysiu daugiau“, – kukliai kalbėjo menininkė.
Sunki nauja pradžia
Buenos Airėse E.Katalina praleido beveik 15 metų. Jos tėvai čia atvyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, sukūrė šeimą ir sėkmingai lipdė gyvenimą svečioje šalyje. Tačiau tėvų, ypač E.K.Kriaučiūnaitės mamos, meilė ir ilgesys Lietuvai tik stiprėjo. „Mama buvo didelė Lietuvos patriotė, visada sakydavo, kad nors ir sunku, nors ant stalo būtų tik duona su svogūnais, ji norėtų gyventi Lietuvoje“, – prisiminimais dalijosi E.Katalina. Palikti Argentiną ir grįžti į Tėvynę šeimą paskatino kelios priežastys: dėl plaučių ligos gydytojai tėvui patarė išvykti gyventi į sausesnio klimato šalį, o kaip tik tuo metu Argentinos lietuviai masiškai traukė atgal į gimtąją šalį. „Tėvai ilgai nesvarstė, priėmė sprendimą grįžti. O man buvo didžiulis liūdesys, nes aš gimiau ne Lietuvoje, o Argentinoje ir save laikiau argentiniete. Argentina buvo mano tikrieji ir vieninteliai namai“, – 1957-ųjų įvykius prisiminė moteris. Į Lietuvą šeima grįžo, kai Elvyrai buvo beveik penkiolika. Ji gerai prisimena, kaip sunkiai tada išgyveno mylimos šalies netektį, kaip jai trūko draugų, mokyklos, papročių, miesto.
Gyveno praeitimi
Grįžusi į Tėvynę, Kriaučiūnų šeima apsigyveno Kiduliuose, netoli Jurbarko buvusiame ūkyje. Ši aplinkybė tik dar labiau apkartino E.K.Kriaučiūnaitės nuotaiką. Mergaitė buvo miesto vaikas, pratusi prie šurmulio, žmonių, intensyvaus kultūrinio gyvenimo, gatvėje tango šokančių ir garsiai besijuokiančių argentiniečių. „Prieš išvažiuodamas gyventi į Argentiną Lietuvoje tėtis buvo savanoris šaulys, todėl grįžusį jį paskyrė į mažą ūkį, didmiesčiuose gyventi neleido. Man, augusiai mieste, tai buvo tragedija, nes, negana to, kad teko pakeisti šalį, kardinaliai keitėsi ir gyvenimo būdas. Netekau savo gimtinės, o Lietuvos tikrovė man buvo tokia šiukšti, kad negalėjau jos priimti. Mano mintyse Lietuva buvo graži pasakų šalis, o čia atvykusi aš tos pasakos neradau. Prireikė daug metų, kad pajusčiau savo šaknis, kad suvokčiau savo tapatybę, kad pamilčiau išprievartautą ir išbarstytą Lietuvą“, – pasakojo menininkė. Apsiprasti nepadėjo ir žinojimas, kad grįžti į Argentiną dėl geležinės uždangos niekada negalės. „Nuolat persekiojo mintis, kad mirti turėsiu čia, Lietuvoje“, – prisipažino moteris. E.Katalina jautėsi taip, lyg jos gyvenimas baigėsi. Net dienoraščius ir eilėraščius rašė atgaline data, jautėsi, kad tada gyveno, o dabar – nebe. Bijodama pamiršti, kruopščiai užsirašinėjo Buenos Airėse likusių draugų, net jų tėvų vardus ir pavardes, gatvių pavadinimus, dainų žodžius, braižė mylimo miesto kvartalų planus. Visomis įmanomomis priemonėmis bandė išsaugoti tai, kas jai buvo brangu.
Lietuva tapo namais
Laikui bėgant, keitėsi gyvenimas, keitėsi Lietuva, ir akies kampučiu E.Katalina pradėjo save matyti kitokią, moteris pradėjo pastebėti aplinkinius, kurie buvo į ją panašūs. „Dabar Argentinos ilgesys jau nebe toks stiprus, tačiau skolą šiai šaliai jaučiu iki šiol. Jaučiuosi įsišaknijusi Lietuvoje ir kitur gyvenančios savęs neįsivaizduoju. Tačiau grįžti aplankyti Argentinos visada norisi, kiekvieną kartą ten nuvykusi save atrandu iš naujo“, – kalbėjo moteris.
Tiesa, E.K.Kriaučiūnaitė jau seniai nebegyvena Kiduliuose. Juose praleido vos porą metų, vėliau savo noru išvyko į mokyklą-internatą Kaune, dar vėliau įstojo ir baigė tuometį Vilniaus dailės institutą, sukūrė šeimą ir liko gyventi sostinėje. Sakė niekada neabejojusi, kad taps dailininke, mat piešti mėgo nuo mažumės. Šiandien E.Katalina – garsi Lietuvos grafikė, su savo darbais dalyvavusi daugybėje parodų, pelniusi ne vieną apdovanojimą. Lietuvą ji vadina tikraisiais namais ir savo Tėvyne, tačiau Argentina visada liks širdyje, nes ten – moters gimtinė.