Sližių krašto bendruomenės pirmininkė Rasa Vasiliauskienė pasakojo, kad jei ne jos sutuoktinio atkaklumas, istoriniai dokumentai, liudijantys apie Sližių sukilimą, taip ir būtų likę gulėti archyvuose, o pasakojimai apie tai keliautų tik iš žmonių lūpų į lūpas.

Neatidavė grūdų

Šimtmečio senumo istorijos būta tokios. 1917 metais, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Lietuva buvo vokiečių valdžioje. Okupantai tuomet kaimuose vykdė masinį žemės ūkio produkcijos nusavinimą – rekviziciją. Maistas buvo reikalingas frontui.

Liepos pabaigoje laukuose prasidėjus javapjūtei į Sližius buvo atvežta kuliamoji ir rengtasi nukultą ūkininkų derlių atimti ir išgabenti. Tačiau krašto žmonės tam pasipriešino. Prieš ginkluotus okupantus jie surengė sukilimą – ginkluoti šakėmis ir spragilais stojo prieš kareivius.

1917-ųjų liepos 25–26 dienomis Sližiuose vykusio sukilimo metu žuvo 9 žmonės, daug buvo sužeista. Penkiems vyrams įvykdytas teismo nuosprendis.

Pagerbė sukilimo dalyvius

A. Vasiliauskas pasakojo, kad ieškant apie sukilimą liudijančių dokumentų teko perskaityti užsienio istorikų darbus, kuriuose pavyko apčiuopti siūlo galą – rasti įrašus apie Sližių sukilimą ir nuorodas į archyvus, kuriuose visa tai uždokumentuota. Pasirodo, net Lietuvos valstybiniame istorijos archyve yra išlikę vokiečių karo lauko teismo nuosprendžiai, kiti dokumentai, detaliai patvirtinantys, kad Sližiuose 1917 metų liepą kilo maištas ir kad praėjus maždaug savaitei penki sukilimą prieš valdžią organizavę ūkininkai buvo nuteisti 15-ai metų kalėjimo.

Pagerbti sukilimo 100-metį, įprasminti jo dalyvių atminimą nutarta įspūdingu renginiu, kuris vyko liepos 29-ąją.

Iškilmės prasidėjo medinėje Sližių koplyčioje, kuri pati mena 1917 metų įvykius. Čia buvo pagerbti anuomet pasiaukoję šio krašto didvyriai ir –  svarbiausia – pašventinta naujoji Sližių vėliava bei herbas.

Sližių žmonės, pirmą kartą savo koplyčioje pasiklausę klasikinės muzikos koncerto, išsirikiavo į iškilmingą eiseną ir nešini naujaisiais savo ženklais patraukė prie paminklų žuvusiems kovotojams, kur pagerbė dar likusius gyvus žuvusiųjų giminaičius. Sližių kultūros namuose vyko linksmoji renginio dalis – šventės svečio, stipriausio pasaulio žmogaus Žydrūno Savicko pasitikimas bei vėliavos iškėlimas.

Ž. Savickas, prisipažino Rasa ir Artūras, – labai geras jų draugas: „Mes paprašėm, o jis sutiko iškelti vėliavą. Taip stipriausias pasaulio žmogus mūsų žmonėms perdavė stiprybės, kurios šiandien labai reikia.“

Šventę vainikavo grupės „How2Music“ gyvo garso koncertas ir jaunimo šokiai iki ryto.

Kovos simbolis

Artūras neslepia: jų tikslas – kad kiekviename Sližių kieme plevėsuotų šio krašto vėliava. Sližių ženklas – baltas kalavijas, priešais kurį sukryžiuotos dvi varpos. Tai kovos už savo žemę simbolis. Jis pavaizduotas ir Sližių vėliavoje, ir herbe. Herbo apačioje už kalavijo su varpomis – Sližių piliakalnis, reiškiantis šio krašto praeitį. Ąžuolas ir devyni jo lapai – tai devyni iki šių dienų išlikę Sližių krašto kaimai, taip pat ir devyni prieš šimtą metų kovoje kritę didvyriai.

„Šie mūsų ženklai neįregistruoti jokioje Heraldikos komisijoje, nes mums to nereikia, – pasakojo jis. – Pats svarbiausias dalykas, kurį turime, – žmonių palaikymas. Tai pati tikriausia registracija ir pats svarbiausias įvertinimas.“

Leidžia krašto laikraštį

Sližių herbas ir vėliava nėra oficialiai įregistruoti bendruomenės ženklai. Jie nepriklauso jokiai įstaigai ar organizacijai. „Jie priklauso Jums, todėl kas beatsitiktų, niekas šių ženklų iš Jūsų jau nebegalės atimti. Žmonės, naudokite šiuos simbolius ir mylėkite savo kraštą, nes nėra abstrakčios Lietuvos, kurią galima mylėti, Lietuva – tai yra Sližiai. Lygiai kaip ir Užbaliai, Alanta, Simnas ar Jaciūnai... Nevertinantys savo krašto pasmerkia visą tautą. Todėl kaip smagu, kad nuo šiol kiekvienas galėsim didžiuotis Sližių simboliu – ar tai bus kieme iškelta vėliava, ženklas ant marškinėlių ar automobilio... Taip kasdien pripažinsim save šio krašto ir mūsų didvyrių tautos dalimi“, – rašoma naujausiame Sližių krašto laikraščio numeryje.

Šis laikraštis leidžiamas maždaug kas tris mėnesius taip pat R. ir A. Vasiliauskų iniciatyva. Finansiškai prie leidybos prisideda Sližių krašto žmonės.

Krašto istorijos paieška, sukurta atributika, pačių leidžiamas laikraštis. Kodėl to taip reikia čia savo šaknis dar tik leidžiantiems žmonėms?

A. Vasiliauskas, pagal išsilavinimą – teisininkas, dirbęs žurnalistinį darbą, teigia, jog pagrindinis jo tikslas – Sližių krašto atgaivinimas, o pinigų, tiek, kiek jų reikia, jis uždirba užsienyje, laisvalaikiu nuo šio svarbiausio savo darbo.

Sližiuose nedidelį ūkį su šeima turintis vyras įsitikinęs, kad istorinių dokumentų reikėjo tikrai ne „istorijos moksui vystyti“, o šventam tikslui – sutelkti Sližių žmones ir sustabdyti baisų krašto nykimą. Dėl to buvo iškelta ir Sližių atgimimo vėliava bei herbas. „Ruošiamės grąžinti žmonėms tikėjimą. Jei pavyks čia, vadinasi, yra vilties, kad pavyks ir visoje Lietuvoje“, – įsitikinęs pašnekovas.