Rekordiškai šilta ir saulėta. Negalima piktintis klimato kaita, nes toks oras žmonėms skatina laimės hormonus. Laimė dar padidėtų apsilankius kino teatruose, kurie šiuo metu siūlo ar tuojau pasiūlys visai neblogą, nors ir kontroversišką, repertuarą.
Skandalas Lenkijoje
Lenkų režisierė Agnieszka Holland neseniai dalijosi patirtimi: „Daviau studentams temą parašyti apie savo didžiausias baimes. Pati didžiausia, apie kurią perskaičiau, buvo lifto baimė. Studentė labai bijojo, kas bus, jeigu liftas užstrigs. Ką aš galiu tiems savo studentams dėstyti?“
Bendrauju su nauja kino kūrėjų karta, kuriems 30 metų. Jie nepamena jokio sovietmečio, o apie reketą matė tik TV serialuose. Mano minėta A.Holland gimė 1948 metais. Pokario vaikas, Andrzej Wajda ir kitų klasikų asistentė, kolegė, kuri socializmo laikais buvo opozicijoje ir persekiojama, bet niekada nieko nebijojo. Ji viena iš kiečiausių charakterių kino pasaulyje, dažnai lyginama su itale Liliana Cavani.
A.Holland dabar sukėlė didžiausią skandalą kino pasaulyje. Ką tik pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje pristatė savo naują filmą „Žalioji siena“ („The Green Border“) ir buvo už jį apdovanota specialiu žiūri prizu. Gimtojoje Lenkijoje ją pasitiko prakeiksmais. Pirmiausia vietinė valdžia. Jos filmas užjaučia sirų pabėgėlius, kurie įstrigo Baltarusijos-Lenkijos pasienyje, ir parodo lenkų pareigūnų žiaurumą jų atžvilgiu. Aš pats to filmo nemačiau, niekas jo dar nematė, bet kritikuoja visi, kas netingi.
Lenkijos teisingumo ministras Zbigniew Ziobro palygino A.Holland su Trečiojo Reicho propagandinių filmų autoriais, „kurie lenkus vaizdavo kaip banditus ir žudikus“. Lenkijos švietimo vadovas Przemysław Czarnek pasmerkė režisierę ir visus jos pagalbininkus tokiu verdiktu: „Jūs neturite teisės vadintis lenkais!“
TV kanalai diskutuoja apie „Žaliąją sieną“. Klastotė, paskvilis, dovanėlė Kremliui, neapykanta lenkų pasieniečiams, visos Lenkijos žmonių įžeidimas? Lenkijoje šis filmas dabar pasirodo kino teatruose, bilietai į jį masiškai perkami, nes visi žmonės nori turėti savo nuomonę. Greitai filmas pasirodys Lietuvoje ir aš tikrai eisiu jį žiūrėti. Ir visiems rekomenduoju daryti tą patį.
Mano galva, negalima leisti nekontroliuojamų nelegalių migrantų, ypač iš Baltarusijos, kuri yra atvirai Lietuvai priešiška. Tačiau menas ir politika yra dvi skirtingos gyvenimo sritys. Meno kūrėjai gali ir privalo dirginti mūsų jausmus ir protą pačiais įvairiausiais klausimais. Tokia jau meno paskirtis. Kuriant gerovės valstybę ir patogų gyvenimą, pasitaiko visokių aukų ir nuomonių. Viena iš didžiausių vertybių, dėl kurių asmeniškai visada kovojau, – žodžio laisvė.
Čekų laisvės pamokos
A.Holland
kolega iš Čekijos Miloš Forman Amerikoje sukūrė pamokantį filmą apie žodžio
laisvės principus „Visuomenė prieš Larį Flintą“(„ The People vs. Larry Flynt“). Jį daug kartų rodė mūsų televizija.
Amerikiečių aktorius Woody Harrelson jame vaidino realų pornožurnalo „Hustler“
įkūrėją L.Flynt. Jis sukūrė sau vardą, ne tik teikdamas žmonėms žemo lygio
pornografiją, bet ir įžeidinėdamas žymius žmones, rašydamas, kad konkretus
prokuroras santykiauja su avimi, o popiežius kelia orgijas. Rašė ir kitokias
melagienas.
A.Holland dabar sukėlė didžiausią skandalą kino pasaulyje. Ką tik pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje pristatė savo naują filmą „Žalioji siena“ („The Green Border“) ir buvo už jį apdovanota specialiu žiūri prizu. Gimtojoje Lenkijoje ją pasitiko prakeiksmais.
Teismai jį nuolat baudė, nes ir juose jis elgėsi iššaukiančiai. Galiausiai net gavo kulką nuo eilinio moralės sergėtojo ir gyvenimą baigė invalido vežimėlyje. Jo teismai baigėsi JAV Aukščiausiajame teisme, kuris priėmė legendinį verdiktą: „L.Flynt yra bjaurus žmogus ir elgiasi jis dažnai nekultūringai, bet tokius žmones mes esame priversti kentėti demokratinėje visuomenėje. Tokia yra žodžio laisvės kaina.“
M.Forman
realiais įvykiais paremtą filmą „Visuomenė prieš Larį Flintą“ aš nešioju kaip Bibliją,
kuria reikia remtis. Reaguojant į nelabai patogų A.Holland filmą apie migrantus
Lenkijos-Baltarusijos pasienyje. Į radikalias nuomones socialiniuose tinkluose.
Į teisininko Remigijaus Žemaitaičio priešrinkiminius eksperimentus. Mano galva,
jis elgiasi labai nesolidžiai, bet kur gi yra žodžio laisvės riba? Iš menininkų
aš reikalauju ypatingos drąsos, nes jie modeliuoja santykinę tikrovę ir dažnai
atspindi mūsų slaptas abejones ir konfliktus.
„Tu man nieko neprimeni“
Atvirai
politinio kino aš nemėgstu, nes jis greitai sensta. Jaunimui dažnai sakau, kad
nenoriu filmų apie Sąjūdį arba šiaip nuolatinių pasigyrimų, kokie mes buvome
šaunūs. Sovietmečio cenzūros metas tuo ir buvo nusibodęs. Svajojau apie laimingą
laiką, kai lietuviai galės kurti filmus ne tik apie klasių kovą kaime ir
privalomą meilę tėvynei. Toks laikas atėjo. Dabar Lietuvos kino teatruose
rodoma Marijos Kavtaradzės melodrama „Tu man nieko neprimeni“.
Prestižiniame nepriklausomo kino „Sundance“ festivalyje JAV M.Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“ pelnė prizą už geriausią režisūrą. Atsisakiau minties rašyti jam klasikinę recenziją ir narstyti dalimis. Kaip galima preparuoti džiazo kompoziciją? O filmas yra būtent toks. Kino džiazas. Formaliai – tai šiuolaikiniame Vilniuje vykstanti meilės ir santykių istorija. Vaikinas Dovydas yra gestų kalbos vertėjas, mergina Elena – šokėja.
Pagrindinių vaidmenų atlikėjai – Kęstutis Cicėnas ir Greta Grinevičiūtė – yra nauji veidai dideliam kinui. Istorijos šiame filme beveik nėra. Režisierė visą dėmesį sutelkia autentikai. Šiuolaikinio šokio, gestų, muzikinio fono pagalba siekia, kad mes patikėtume tuo, ką matome ekrane. Kad neburbėtume, jog scenarijus blogas, o aktorių kalba teatrališka ar medinė. Šitas uždavinys, manau, pavyko gerai. Todėl filmą žiūrėti kviečiu visus, kurie mėgsta filmą „iš gyvenimo“. Geriausia šio žodžio prasme.
„Tu man nieko neprimeni“ reabilituoja psichologinį kiną ir modernizuoja klasikinę aktorių vaidybą. Pasirodo, kad nebūtinai autoriams reikia slėptis už postmodernizmo ir techninių triukų. Pusantros valandos galime stebėti aktorius ir nieko daugiau.
Angliškas filmo pavadinimas „Slow“ man irgi labai patinka, nes jis atitinka filmo, kaip bliuzo, ritmą. Tokiam ritmui ir nuotaikai labai padeda operatorius Laurynas Bareiša, kuris pats režisavo Venecijos kino festivalyje apdovanotą kriminalinę dramą „Piligrimai“. Dažnai kitiems jauniems režisieriams būna tiesiog operatorius. Titui Lauciui filmavo komediją „Paradas“. Drauge su Vytautu Katkumi filmavo debiutinį M.Kavtaradzės filmą „Išgyventi vasarą“.
Noriu nusispjauti tris kartus, bet išgyvename pozityvios kūrybos laikotarpį.