Švenčių ir jų tradicijų mūsų gyvenimuose yra įvairių – šeimos, valstybinių, atmintinų dienų, religinių. Būtent apie pastarąsias šįkart pasikalbėjome su pagoniškų švenčių žinove dr. Daiva Šeškauskaitė Skalsa – dainų atlikėja, muzikantė, lektorė, apeigų vedėja ir organizatorė bei Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūrų studijų katedros docente Dalia Senvaityte. Išklausius abiejų pašnekovių, išvada viena – tiek įvairių konfesijų krikščionims, tiek ir pagonims svarbiausios šventės yra Kalėdos ir Velykos. O žvelgiant į pavasario–vasaros laikotarpį, savo svarba nenusileidžia Rasos (daugeliui labiau įprastos kaip Joninės) bei Sekminės.

Saulė ir mėnulis – ypatingi

„Kovo mėnesį arba, kai prasiskleidžia pirmieji lapai, pirmoji žaluma, švenčiama pirmos žalumos šventė Jorė. Balandžio mėnesį Mildos, margučių šventė. Dabar visiems mieliau Mildos šventę švęsti gegužę, kai viskas žydi, nes labiau dera prie meilės. Birželio mėnesį Rasos. Tai jaunimo šventė. Rasos Joninės – tai dvi šventės“, – pasakojimą apie pagoniškų švenčių tradicijas pradeda dr. D. Šeškauskaitė.

Toliau tęsdama ji pažymi, jog saulė ir mėnulis – nuo seno garbinami dangaus kūnai.

„Rasos – tai laikas, kai saulė mūsų platumoje išbūna ilgiausiai danguje, solsticija. Tai vadinama ilgiausia diena, birželio 21-oji. Kiekvienais metais truputį skiriasi, tad reikia stebėti astronominį ekvinokcijų ir solsticijų kalendorių. Ir trumpiausia diena – Kūčios, kai saulė danguje pasirodo trumpai, šiemet – gruodžio 21 diena, – paaiškina lektorė. – Vasarą ir žiemą šios dvi svarbiausios šventės.Lygi diena ir lygi naktis būna pavasarį ir rudenį, šiemet kovo 20-ąją ir rugsėjo 23-iąją. Birželio 21 dieną apie 11 val. saulė pasieks aukščiausią tašką danguje. Tuo metu augmenija veši, kupa, rugiai žydi, plaukia, sakoma: rugiai kupa – priaugo. Rugiai žydi – bus duonos. Todėl Rasos šventė turi daug pavadinimų: Rasos, Kupolės, Saulės, Saulėgrąža, Saulėgrįža ir pan. Kupolės – tai žolynai, Melampyrum (M. nemorosum, M. polonicum, M. pratense) genties, jonažolės (Hypericum herporatum), ramunės (Matricaria spp.), šilingė (Lysimachia spp.), Gvazdikiniai (Caryophyllaceae) ir daugelis kitų, žydinčių tuo laiku. Kupolės vadinamos nuo žodžio kupa. Reiškia veši, sudaro kupolą. Kupolės žydi įvairiomis spalvomis kaip saulė ir ugnis turi daug spalvų. Reikia paminėti žodžio kupėti reikšmę – norėti, geisti.“

Rasos – jaunimo šventė

Dr. D. Šeškauskaitė pasakoja, kad per Rasas saulės garbinimas išreiškiamas ant karčių užkeliant stebules, kurios saulei nusileidžiant paleidžiamos nuo kalno. Tai – saulės įvaizdis.

„Saulei nusileidus kūrenami laužai jai pagerbti. Ryte, patekant saulei žolė būna su rasa. Apsiprausus birželio 21 dienos rasa būsi sveikas visus metus. Todėl vadinama Rasos šventė“, – šventės pavadinimo kilmę paaiškina pagoniškų tradicijų puoselėtoja.

Žinovė dėsto, kad gamtoje birželio mėnesį viskas žaliuoja ir tai tapatinama su žmonių gyvenimu.

„Rasos šventėje svarbiausi dalyviai – jaunimas. Kaip ir gamtoje, taip ir jie turi susirasti ir išsirinkti sau porą. Kupėjimas, kupa, kupolės arba Rasos ir yra aukščiausias žydėjimo, sužaliavimo taškas gamtai ir kartu žmonėms, jaunimui, kai tekamo amžiaus merginos ir vaikinai ruošiasi vesti. Per Rasas susiradę porą, iki Užgavėnių visi vesdavo, visos ištekėdavo“, – Rasų tradicijas apžvelgia dr. D. Šeškauskaitė.

Spėjimai iš gamtos ir burtai – švenčių palydovai

Anot pašnekovės, visiems lietuviams, europiečiams svarbios šventės: Kūčios, Kalėdos, Jorė, Margučių, Rasos. Žiemą saulė per Kūčias pasitinkama, garbinama, kad nuo Kūčių, nuo gruodžio 21-osios, dienos ilgės ir saulė dažniau matysis danguje.

„Per kiekvieną šventę bandoma nuspėti, kokie bus ateinantys metai, kaip pavasarį reikės sėti ir ar rudenį bus derlius. O vasaros švenčių metu buvo įvairiais burtais aiškinamasi, kaip žmogus praleis savo energetinį gyvenimą – savo meilės gyvenimą, – dėsto dr. D. Šeškauskaitė. – Rasų šventėje jaunimas laisvai bendrauja, šoka, merginos vainikus nusipina ir mėto ant karties – kupolės. Kelintą kartą užmes – po tiek metų ištekės. Upėje ar ežere merginos su vaikinais leidžia vainikus – kurių sueina, susitinka – tais metais sueis į porą.“

Visų šventųjų diena – birželįDr. D. Šeškauskaitei antrina ir VDU docentė D. Senvaitytė, kad tiek pagonims, tiek ir krikščionims svarbiausios yra tos pačios šventės. O įvairių konfesijų svarbiausios krikščioniškos šventės (Velykos, Kalėdos, Šeštinės, Sekminės) savo esme nesiskiria.

„Juk kalbame apie tuos pačius krikščionis! Stačiatikiai bažnyčioje remiasi Julijaus kalendoriumi, tad Kalėdas švenčia tiesiog kitu laiku; taip pat dažnai su katalikais bei protestantais nesutampa ir stačiatikių Velykų šventimo laikas (dėl specifinės jų laiko nustatymo metodikos, pagal Velykas kilnojamų kitų švenčių laikas). Liturgija, žinoma, šiek tiek skiriasi. Be to, skirtingos krikščionybės šakos pažymi tam tikrus specifinius šventuosius ar asmenis (protestantai)“, – aiškina D. Senvaitytė.

Paklausta, ar kiekviena iš konfesijų turi kokių nors tik „savo“ švenčių, pavyzdžiui, balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais, VDU docentė teigia, jog ypatingų skirtumų nėra.

„Kaip jau minėjau, specifinėmis šventėmis skirtingose krikščioniškose tradicijose galima laikyti tik tam tikrų šventųjų paminėjimą. Velykos būtent balandį dažniausiai švenčiamos, Sekminės – gegužę ar birželį. Stačiatikiai švenčia Visų šventųjų dieną pirmą sekmadienį po Sekminių – taigi dažniausiai birželį (kai tuo tarpu katalikai ir protestantai – lapkričio 1 d.)“, – sako pašnekovė.

Kaip teigia D. Senvaitytė, kiekvienai krikščioniškai tradicijai svarbiausios šventės yra tos pačios.

„Krikščioniškoms konfesijoms – stačiatikių, protestantų, Romos katalikų – svarbiausios šventės, be abejo, yra Velykos ir Kalėdos. Taip pat visiems svarbios ir Sekminės. Paskui – Epifanija (Trys karaliai), Šeštinės ir kt.“, – sako VDU docentė.