„Ar pameni, brolau, kokios minios tada rinkdavosi“, - su nostalgija tarsteli žmogus greta stovinčiam bičiuliui, drauge atėjusiam paminėti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Biržuose trisdešimtmečio. Penktadienį be didelių iškilmių ar perdėto sureikšminimo paminėtas LPS Biržų rėmimo grupės susikūrimo jubiliejus. Sąjūdis - visos tautos vaikas, vyresniajai kartai jis yra neatsiejama gyvenimo dalis, vienas šviesiausių jaunystės prisiminimų.

Renginiai, kuriuos organizavo Biržų krašto muziejus „Sėla“ bei Kovo 11–osios akto signatarė Birutė Valionytė, prasidėjo Rotušės gatvėje, kur pastate, kuriame dabar įsikūrusi Biržų miesto seniūnija, prieš beveik tris dešimtmečius buvo įsikūrusi LPS Biržų skyriaus būstinė. Šis faktas dabar bus įamžintas Sąjūdžio ženklu pažymėtoje atminimo lentelėje ant namo fasado, kur rašoma, kad čia nuo 1989-09-23 iki 1992-04-16 buvo Sąjūdžio būstinė.

Prie seniūnijos susirinko būrelis Sąjūdžio žmonių - buvusių aktyviausių judėjimo dalyvių, rajono Sąjūdžio tarybos narių, atstovavusių judėjimui rajone bei respublikiniuose renginiuose. Bendražygiai buvo gerai nusiteikę, nestokojo pokštų ir linksmų pastabų vienas kito atžvilgiu. Susirinkusiųjų būryje buvo ir trys dvasininkai, atgimimo metais dirbę Biržų rajone ir dalyvavę Sąjūdžio veikloje. Tai kunigas Vidmantas Kareckas, kunigas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas, evangelikų reformatų kunigas Reinholdas Moras.

Renginį vedusi Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė sakė, kad atidengti lentelę buvo nutarta netradiciškai - pritvirtinant prie jos tautinę juostelę.

Bet lentelė buvo pritvirtinta taip aukštai, kad šią misiją iš visų dalyvių atlikti pajėgus pasirodė tik vienas žmogus - „Sėlos“ direktorius Gintaras Butkevičius, atgimimo laikais buvęs aktyvus ekologinio Žaliųjų judėjimo dalyvis.

„Palaiminsiu šią lentą, kad ji visiems primintų apie tas šviesias, gražias ir prasmingas gyvenimo akimirkas“, - sakė Papilio klebonas V. Kareckas. Kunigas prašė Dievo laiminti mūsų tautą, bendruomenę, gyvuosius ir mirusius Sąjūdžio žmones, apšviesti mūsų protus ir duoti jėgų, kad žengtume laisvės ir tiesos keliu.

„Tai buvo labai gražus Lietuvos jaunystės laikas. Dabar Lietuva suaugo, atsirado ir visokiausių suaugusius kamuojančių bėdų. Linkiu visiems mylėti ir branginti savo kraštą, savo miestą ir stengtis, kad rytoj būtų geriau, nei buvo vakar“, - kalbėjo kunigas R. Moras.

Iš miesto centro renginys persikėlė į Biržų tvirtovės rūmų rūsį. Čia, kur dabar veikia restoranas „Pilies skliautai“, tuometinėje muziejaus salėje 1988 metų spalio 13 dieną vyko LPS rėmimo grupės steigiamasis suvažiavimas bei išrinkti delegatai į Vilniuje vykusį Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą.

Apie tai nuo šiol liudys prie restorano salės sienos pritvirtinta lentelė. Prie jos trispalvę juostelę pritvirtino Feliksas Grunskis, anuomet buvęs pagrindinis šio suėjimo organizatorius. Suėję į restorano salę, pagerbdami čia buvusį įvykį, žmonės sugiedojo Tautinę giesmę. Apmaudu, tačiau skambant valstybės himnui, prie staliuko sėdėję jauni žmones nepasivargino atsistoti.

Pilies rūmų bibliotekos salėje vykęs minėjimas prasidėjo legendinio kūrėjo ir atlikėjo, Atgimimo metais vadinto Sąjūdžio šaukliu, Vytauto Babravičiaus – Simo daina.

Pasak E. Lansbergienės, ši paminėjimo diena prasidėjo gerokai anksčiau, kai B. Valionytė drauge su savivaldybės ir muziejaus atstovais bei Sąjūdžio žmonėmis aplankė amžinybėn išėjusių bendražygių kapus, pabirusius po rajono kapines.

„Tuomet aš buvau tos mirštančios valdžios atstovas, o jūs buvote jauna, gimstanti valdžia. Tačiau širdyje buvau su Sąjūdžiu, džiaugiausi tuo, kas aplinkui vyksta“, - prisiminimais dalijosi Seimo narys Viktoras Rinkevičius.

„Nelabai aš ką beatsimenu, esu senas, juk praėjo jau trisdešimt metų. Tuomet skambinau Sąjūdžio suvažiavimo organizatoriams kaip korespondentas, o gavau velnių, kad Biržai gal tik vieni Lietuvoje belikę, kurie neturi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės. Tada paskambinau savo chebrai, susirinkome visi, išrinkome kandidatus į Sąjūdžio suvažiavimą ir įkūrėme iniciatyvinę grupę. Toliau viskas vyko žaibiškai“, - pasakojo F. Grunskis. Anot jo, kone visa pirmoji Biržų Sąjūdžio taryba vėliau buvo išrinkta į rajono tarybą ir iš Sąjūdžio veiklos turėjo pasitraukti. Tuomet atėjo antroji Sąjūdžio žmonių banga.

Kovo 11-osios akto signatarė, Lietuvos Nepriklausomybės signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė buvo paruošusi didelį ir labai ilgą pranešimą apie Atgimimo judėjimą bei Sąjūdžio kūrimąsi Biržų krašte. Signatarė kruopščiai chronologine tvarka sudėliojo visus atgimimo ženklus, buvusius vietos laikraštyje, - susirinkimus, mitingus ir kitus įvykius. Žiūrint į jį labai aiškiai matyti, kaip greitai ir dinamiškai tada viskas vystėsi ir kito, kokie didžiuliai buvo aktyvistų veiklos krūviai, kokie reikšmingi sprendimai buvo priimami kas kelios dienos.

Paliestos ir politinio vertinimo peripetijos. B. Valionytės nuomone, Sąjūdžio atsiradimas Biržuose buvo tiesiogiai inspiruotas iš Vilniaus aukštų komunistų partijos veikėjų ir turėjo laikytis jų norimos linijos. Bet organizacija išsprūdo iš partinės kontrolės.

Kalbėję Sąjūdžio aktyvistai - pirmosios Sąjūdžio tarybos pirmininkas Povilas Gasiulis, aktyvūs Sąjūdžio veikėjai Algimantas Bukys bei Kęstutis Armonas, tuometinio Tremtinių klubo pirmininkas Vytautas Linkevičius, Žaliųjų judėjimo aktyvistas G. Butkevičius, dalijosi prisiminimais ir laidė šmaikščias pastabas bendražygiams. Po tiek metų kai kurie prisiminimai ir vertinimai yra skirtingi, bet tai natūrali žmogiškosios atminties savybė. Pasisakymus vienijo bendra mintis - šie žmonės nesureikšmino savo asmeninės veiklos Atgimimo procese. Daug ką lėmė aplinkybės, sutapimai, asmeninės savybės, kad jie tapo pirmeiviais, organizatoriais ir aktyvistais.

Buvo jauni, drąsūs ir nesvarstė, kas atsitiks, jei nepasiseks. Ir tik gerokai vėliau atėjo suvokimas, kaip liūdnai galėjo pasisukti jų gyvenimai, jei Sąjūdis ir Lietuva būtų pralaimėję. „Svarbiausia, neleisti suklastoti to meto istorijos. Antra, nepradėkime savintis Sąjūdžio. Tai kartais kai kam prasimuša“, - sakė A. Bukys.

Ekrane viena kitą keitė nespalvotos, kartais pablukusios to meto įvykių ir žmonių nuotraukos, jau virtusios Biržų istorijos dalimi. Daugumos jų autoriai – Zenonas Meškauskas ir Vilimantas Šmitas.

Asmeniniais Atgimimo metų prisiminimais pasidalijo ir E. Lansbergienė, tuo metu pirmus metus dirbusi mokytoja Juliaus Janonio mokykloje internate. Anot moters, piktus ir nelaimingus auklėtinius nuramindavo tik jos dainavimas. Anot E. Lansbergienės, vaikai turėjo dvi mėgstamas dainas - tai „The Beatles“ „Yesterday“ bei „Pabudome ir kelkimės“. Čia pat E. Lansbergienė sudainavo pastarosios dainos fragmentą.

Renginio pabaigoje vėl skambėjo dainos – šįkart jau Vytauto Babravičiaus – Simo. Renginio dalyviai klausėsi melodijų, kadaise skambėjusių šimtatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose.

Antanas Vaičeliūnas

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai