Kraštietis dailininkas, su parodomis apsilankęs ir besilankantis daugybėje šalių, į gimtąjį miestą atvyksta retai. Dešimtmetis skiria vieną Sauliaus DASTIKO parodą, pristatytą Kėdainiuose, nuo kitos. 

Daugiakultūriame centre pristatyta paroda „Tas, kurio nėra“  kėdainiškius kvietė vieną mėnesį, o klausimai, kuriuos dailininkas uždavė parodos lankytojams, išliko ilgam. Tie, kas atsakymų nerado  žvelgdami į paveikslus, galbūt ras atsakymus skaitydami šį interviu su dailininku Sauliumi Dastiku.

Tapyba keistas užsiėmimas, nepraktiškas.

Vis dėlto tai galimybė pažinti save, kaip pasaulio dalį.

Pasaulį, kaip dalį savęs. Kad save pažintum, pageidautina bent jau būti.

Kad pažintum pasaulį, pageidautina bent jau girdėti.

Atėjo tuščias ir kiauras ir tapo.

Kas tapo?

Kuo tapo?

Nieko? Viskuo?

Tai esi, kuomet nesi? Keistas kažkoks – nepraktiškas.

Tapti, tapo, tapyba. Keista ta tapyba – nepraktiška.

O tu ar esi?

(Ištraukos iš paties dailininko pateikto parodos aprašymo: žinutės visiems parodos lankytojams).

Paveikslai – tai erdvė. Todėl, kaip sako dailininkas, žmonės juodoje spalvoje pamato sakralumą, arba švytėjimą. Svarbiausia, kad kiekvienas, sustojęs prie paveikslo, neskubėtų spręsti, kas yra nupiešta. Algimanto Barzdžiaus nuotr.

„Pažinti save kaip pasaulio dalį“Dažniausiai dalininkams užduodamas filosofinis klausimas: ar pirmiausia sukuria paveikslą mintyse, o paskui perkelia jį ant drobės, ar paima pirmiausia drobę ir ji pakužda, koks turi gimti kūrinys.

„Piešti paveikslą pradedu tada, kai manyje kyla klausimas ar idėja. Kai pritvinksta ir tada jau norisi tapyti paveikslą“, – kūrybinėmis paslaptimis dalijasi S. Dastikas.

Jis atviravo, kad visi kūrybingi žmonės išgyvena tas pačias kančias: vaizduotėje ir savo viduje mato viską vienaip, o kaip tą vaizduotės vaisių bando objektyvizuoti – dailininkai perkelti ant drobės – viskas tampa itin sudėtinga. Tas klausimas lieka pirmapradžiu ir struktūruojančiu elementu, už kurio kabiniesi. O toliau prasideda pokalbis su savo vidiniu pasauliu: padedi potėpį ir klausi bei klausaisi, ką paveikslas tau sako. Tačiau, kad dialogas tarp tavęs ir kūrinių pavyktų, turėtų pojūčiai tapti svarbesniais už racionalųjį mąstymą.

„Kai piešiant pradeda imti viršų žinios, įgytos universitetuose: kompozicijos pagrindai, spalvų derinimas, darbą atidedu į šalį, nes tai yra išmokti dalykai, kurie dailininką tarsi uždaro į narvą, – sako dailininkas. – Žinios, kaip ir dažai bei teptukai, yra tik priemonės, kurios neturi trukdyti kūrybai. Man patinka improvizuoti, todėl stengiuosi tas žinias, tarsi triukšmą galvoje sumažinti.

„Pažinti pasaulį, kaip dalį savęs“

Į Kėdainius dailininkas atvežė paveikslus, kurie tiko Sinagogos erdvei. Specifinė erdvė, tarytum reikalavo, kad paveiksluose būtų pakankamai sakralumo ir patoso. Reikėjo paveikslų, kurie užduotų lankytojams amžinuosius klausimus: Ką mes šiame pasaulyje veikiame? Kur mes einame?  Gimtajame krašte paveikslais išsakyti savo mintis buvo itin svarbi ir įdomi užduotis. Norėjosi, kad kraštiečiai suprastų tą žinutę, kurią siunčia dailininkas.

S. Dastikas savo paveikslus pristatęs įvairių šalių parodų salėse. Pasak dailininko, kiekvienos šalies meno mylėtojai skiriasi tuo, kaip sugeba kalbėti apie kūrėjo darbus.

„Amerikoje yra įprasta girti, – pasakoja pašnekovas. – Kartais net atskirti sunku, ar žmogus iš tiesų visa tai pamatė piešiniuose, ar tai amerikiečių savybė – kalbėti tik tai, ką norisi girdėti. Lietuvoje žmonės daug santūresni. Jeigu jau priėjo pasikalbėti ir išsakyti savo emocijas po parodos, tai ir sako tai, ką iš tiesų galvoja.“

Dailininkas sako, kad lietuviškasis variantas jam labiau patinka. O labiausiai patinka parodas organizuoti nedideliuose miesteliuose. Ten žmonės dar atviresni, jų nekausto „miesčioniškumas“, jie nebijo pasirodyti neišprusę, nenusimanantys.

„Po parodos Balninkuose (Utenos r.), vienas lankytojas paveikslą apibūdino paprastai: „Jeigu tu nupiešei mūsų ateitį, ir ji bus tokia šviesi – tai verta laukti rytojaus“, – prisiminimu pasidalijo S. Dastikas.

Menininką sveikino Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos direktorė Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė (dešinėje) ir minėtos galerijos kuratorė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė. A. Barzdžiaus nuotr.

„Kad pažintum pasaulį, pageidautina bent jau girdėti“Pristatydamas savo paveikslus parodoje, dailininkas patarė neskaityti paveikslų pavadinimų. Pirmiausia, pasak jo, reikia pabandyti perskaityti patį paveikslą.

„Kiekvienas žmogus yra skirtingas, todėl ir mato skirtingai. Viskas priklauso nuo to, kokioje aplinkoje žmogus išaugęs, kokie kultūriniai sluoksniai sudaro jo supratimą. Ir tai yra nuostabu, todėl nebijokime savo pojūčių“, – sako dailininkas.

S. Dastikas įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus, susidaro savo nuomonę apie kitą žmogų pagal save. Bendraudami su kitu žmogumi, iš tiesų mes bendraujame su savo projekcija, sudaryta apie kitą žmogų. Filosofiškai mąstant – mes bendraujame patys su savimi. Todėl savo piešiniais dailininkas stengiasi sukelti tam tikrą rezonansą, kuris padėtų žvelgiančiam į paveikslą minimalizuoti tą vidinį įsitikinimą, triukšmą, nuolat zyziantį ir trukdantį įsiklausyti į tai, ką sako aplinka. Tai bandymas padėti žmogui atsikratyti savo minčių, išankstinių nuostatų ir išgirsti dabarties skambesį.

„Žodžiai po paveikslais – tai tik nuoroda į kurią pusę galvoti ar jausti, – sako S. Dastikas. – Filosofija keičiasi kartu su amžiumi. Stengiuosi susilaikyti nuo vertinimų, o ypatingai nuo skirstymo į balta ir juoda. Mano manymu, nėra nei tamsios, nei šviesios pusių. Viskas priklauso nuo vertinimo, nes skirtingi žmonių gyvenimai, skirtingi patyrimai daro įtaką skirtingam vertinimui.   Ypatingai baisu, kai prasideda kovos. Todėl parodų lankytojams neprimetu savo nuomonės, tik atskleidžiu savo erdvės matymą.

„Kad save pažintum, pageidautina bent jau būti“

Yra teigiančių, kad paveikslas – tai tarsi paties dailininko pratęsimas. Tai tarsi savo sielos apnuoginimas prieš žmones, kurių nepažįsti ir galbūt niekada nepažinosi. Ar tas atvirumas nevargina, ar sielos apnuoginimas neišsunkia?

„Aš tiktai džiaugiuosi tuo. Turiu savo pasaulėvaizdį, turiu sau brangias vertybes ir visu tuo, kas man yra brangu, aš dalinuosi su kitais, – atsako S. Dastikas. – Jeigu skleidi kitiems tai, kas tau brangu – tai ne vargina. O jeigu atrasiu bendraminčių, jeigu mano kūriniai ką nors įkvėps, ar, man tai ypatingai svarbu, vaikus, jaunimą“, – jausiuosi padaręs kažką svarbaus.

Tapybą galima netgi naudoti kaip terapiją: jeigu esi suirzęs, jeigu iš tavęs tiesiog lenda destruktyvūs dalykai, galima imti teptuką į rankas ir tiesiog viską „išspjauti“ ant drobės. Tačiau tokių paveikslų rodyti paskui nereikia. Yra juk tokių paveikslų, kurie nėra ir neturi būti rodomi.

Dailininkas sako, kad būna ir tokių paveikslų, kurie po tam tikro laiko tampa nebe įdomūs.  Atsitinka taip, kad žinutė, užšifruota paveiksle, seniai būna perskaityta ir nebesvarbi. Tada jis tiesiog užtapo tokį paveikslą. Juk viskas susidėvi: rūbai, automobiliai. Paveikslai išlaiko savo vertę daug ilgiau. Žinoma, yra tokių, kurie turi ambicijų į amžinybę ir laiko išbandymą atlaiko, tačiau tokių juk visame pasaulyje yra ne tiek daug. Kiti paveikslai praranda esmę, tiesiog susidėvi.

Dešimtmetis skiria vieną Sauliaus Dastiko parodą, pristatytą Kėdainiuose, nuo kitos. A. Barzdžiaus nuotr.

„Tapyba keistas užsiėmimas, nepraktiškas“Tik dabar, pasikalbėjus su dailininku apie paveikslus, gyvenimo filosofiją ir sielos atvėrimą  svetimiems žmonės, išdrįsau paklausti: o kaip žmogus atranda savo kelią į kūrybą?

„Buvau gal ketvirtoje klasėje, – prisimena S. Dastikas. – Kaip ir visiems vaikams, reikėjo papildomo užsiėmimo. Galėjau pasirinkti dviračių sportą arba dailę. Žemaitės gatvėje, viename iš daugiaaukščių namų rūsyje buvo įkurta dailės būrelio studija. Joje dirbo nuostabus mokytojas Jonas Jucevičius. Dviračių sporto nepasirinkau, nes... pasirinkti reikėjo vėlų rudenį. Tame rūsyje prasidėjo mano kelias į meną.“

Žinoma, jam, kaip ir visiems vaikams, tėvai siūlė „būti tokiu, kaip visi žmonės“, tačiau kūrybos vilionėms Saulius atsispirti nepajėgė.

Po to prasidėjo didieji mokslai. Baigęs vidurinę įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą mokytis architektūros. Ach, tos jaunystės svajos ir gyvenimo realybė. Jaunas žmogus įsivaizdavo, kad architektai kuria bažnyčias, ypatingus pastatus ir turi daug laiko tapybai. Deja, mokslo pradžia buvo  kitokia:

„Greitai supratau, kad tai tik techninis darbas, braižėme ir atsakinėjome į „sudėtingus“ klausimus: kairėje ar dešinėje turi būti durys, kokius klozetus geriausia statyti daugiabučiuose namuose. Kūrybos nebuvo nė kvapo. Suabejojau savo pasirinkimu“, – studijų pradžią prisimena S. Dastikas.

Bet mokytis būsimajam dailininkui noras nepraėjo. Braižybos mokėsi Kaune, paskui įstojo į Šiaulių instituto menų fakultetą. Ten įgijo pedagogo specialybę ir svarbiausias žinias. Vėliau įgijo magistro diplomą dailės akademijoje.

„Iš tiesų, kur mokėsi žmogus, nėra taip svarbu – svarbiau yra tai, ką jis pasirenka savo gyvenime“, – apie savo pasirinkimą kalba dailininkas.

„Tapti, tapo, tapyba“

Pasirinkęs tapyti Saulius Dastikas privalėjo tapti dailininku, kurio parodų metus laukia didžiosios užsienio šalys, kurio paveikslus perka kolekcionieriai. Ir tai nebuvo vienos dienos virsmas: atsikeli iš ryto ir jau esi garsus dailininkas.

„Dirbau tuo metu Danijoje. Buvau vienas iš pirmųjų, vykstančių dirbti fizinį darbą. Laisvu laiku piešiau. Pradžioje piešiau žmonių portretus ir… dovanodavau juos žmonėms“, – kelio pradžią prisimena S. Dastikas.

Po kiek laiko žmonės už portretus neprašomi pradėjo mokėti pinigus. Jaunam dailininkui tai buvo keista – jis neturėjo komersanto gyslelės. Po to pasiūlė padaryti parodą vienoje iš parduotuvių. Taip  žmonių, žinančių apie dailininką iš Lietuvos, ratas plėtėsi. Išdrąsėjo ir pats dailininkas: paveikslus pradėjo siūlyti įvairioms galerijoms:

„Įsidedu į automobilį keletą paveikslų ir važinėju po galerijas. Savininkai pasižiūri, susidomi ir nuperka vieną kitą. Pinigus sumoka iš karto. Žinoma, galerijoje jis tą paveikslą gal dešimteriopai brangiau parduoda, tačiau ir man sumokėta suma visada būdavo padori“, – pasakoja pašnekovas.

1993 metais Norvegijoje, Lilehamerio mieste, įvyko pirmosios dailininko iš Lietuvos Sauliaus Dastiko parodos atidarymas. O paskui… paskui paveikslai keliavo po visą platų pasaulį, skleisdami   žinią žmonėms.

„O tu ar esi?“

Paveikslai – tai erdvė. Todėl, kaip sako dailininkas, žmonės juodoje spalvoje pamato sakralumą,  arba švytėjimą. Svarbiausia, kad kiekvienas, sustojęs prie paveikslo, neskubėtų spręsti, kas yra nupiešta.

„Nereikia skubėti, – pataria dailininkas. – Reikia susikaupti, nutildyti vidinius garsus ir leistis į pokalbį su paveikslu. Kiekvienas kūrinys gali daug ką papasakoti.

Padėkoju dailininkui už pokalbį ir einu kalbėtis su kūriniais. Prisiminusi S. Dastiko mintis apie žmogaus bendravimą ne su kitu žmogumi, o su savo projekcija kito žmogaus atžvilgiu, žinau iš anksto: paveikslai man papasakos tik tai, ką aš sugebėsiu pamatyti ir suprasti. Ir toks pasakojimas bus skirtas tik man. Kitam žmogui tas pats paveikslas kalbės kitus dalykus.