„Rodos, atėjo laikas, kai noriu perprasti šviesą, įsibrauti į jos šerdį, ištirpti joje“, – sako tapytojas, baltos spalvos meistras Vytenis Lingys. Šviesos troškulys prieš metus menininką išginė į Ispaniją, prie Viduržiemio jūros. Žiemą ten gimę paveikslai, o ir vasarą nutapyti studijoje Lietuvos kaime, rytoj bus pristatyti parodoje „Švytinti Tyla“ Vilniaus Užupio galerijoje „Menų tiltas“. 

Parodos afišoje, baltoje erdvėje tyliai linguoja senas supamasis krėslas. 1992-aisiais tapytojas Vytenis Lingys jį išmestą rado Diuseldorfo gatvėje. Išardė, supakavo ir parvežė į Vilnių. Nuo to laiko krėslas keliauja kartu su šeimininku – dvidešimtį metų tarnavęs šiam Vilniaus senamiestyje, buvo pervežtas į studiją sodyboje. Praėjusiais metais senasis baldas išlaikė ir daug ilgesnę kelionę – išvyko į Andalūziją.

Šis krėslas – tarsi menininko talismanas, geriausiai jaučiantis šeimininko būsenas, nuojautas ir amžinąsias šviesos paieškas. „Tyloje susitinka garsai, švytėjime randasi formos, – sako Vytenis. – Kai išvykome gyventi į Ispaniją, rodėsi, jog atrandame iš esmės kažką labai naujo. Tačiau kuo daugiau laiko praleidi kitoje šalyje, kuo labiau ji tampa namais, tuo stipriau jauti, kad visa tai – vienis. Argi taip labai skiriasi obelis nuo citrinmedžio? Vaisių forma ir spalva gal kita, tačiau esmė – ta pati“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mažas miestelis netoli Malagos Vyteniui nebėra svetur. Jis nevažiuoja į Ispaniją trumpam patapyti, jis važiuoja tapyti namo. „Tapau ten, kur šviesu ir šilta, – sako. – Vasaromis – Lietuvoje, žiemą – Ispanijoje. Lietuvoje mes šviesą gaudome, o Ispanijoje neriam į ją, braunamės iki pačios gelmės, maudomės joje“.

Menininkas sako nedrįstantis teigti, kad viena patirtis yra labiau vertinga už kitą. Ir prigimties vieta, kurioje apsigyveni, nekeičia, gal tik papildo emocijas, nuojautas ir požiūrį. „Kai esi Lietuvoje, savo sodyboje, pusryčiaudamas žvelgi į ežerą ir aplink jį banguojančias kalvas. Ispanijoje pusryčiaujame matydami kalnus ir jūrą. Kas gali paneigti, kad išgaravęs iš ežero vanduo lietaus lašais neiškrenta į jūrą, o tu, joje nusimaudęs, nepajunti savo gimtosios šalies dvelksmo toli nuo namų?“ – svarsto dailininkas. Jis neabejoja, kad yra svarbu pajusti pasaulyje tvyrančią bendrystės filosofiją.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šviesos Vytenis ieškojo nuo pat savo kelio pradžios. Šviesotamsa – net žodį tokį sugalvojo – jį visuomet jaudino. Sako, tuose ieškojimuose lipęs į kalną, kritęs nuo jo žemyn, nusiritęs į patį tamsos dugną, kol galiausiai atsakymą rado baltoje spalvoje. „Tarsi kamertonas tos baltos pauzės viską sustatė į vietas. Ilgai į šviesą žiūrėjęs iš šono, pagaliau atsidūriau joje. O tuomet prasidėjo keisti dalykai – šviesos viduje skleidžiasi švytėjimas, o linijų ir formų žaismas kuria mano pasaulėžiūrą. „Tebūnie šviesa“ – skaitome Biblijoje. Šviesa nutvieskia Didįjį Sprogimą. Šviesoje garsai nutyla ir išnyra tiesa, kuri nėra pavaldi mūsų nutarimams ir nepriklausanti nuo mūsų veiksmų“.

Po parodos atidarymo dailininkas pakuos drobes ir visam rudeniui ir žiemai tapyti išvyks ten, kur šilta. Baltame, Andalūzijos stiliaus name, prie kurio auga citrinmedžiai, jis ir vėl ieškos šviesos, kad ši atspindėtų spalvas jo paveiksluose. „Amžius visiškai nieko nereiškia“, – šypsosi jis, kai kas nors paklausai, ar sulaukęs šešiasdešimties nenori ramybės. „Dar nesu pensininkas, širdimi nesu“, – tikina ir priduria, kad keisti savo gyvenimą yra kur kas paprasčiau nei atrodo. Tiesiog keliesi nuo sofos ir eini.

Vytenio Lingio tapybos paroda „Švytinti Tyla“ Vilniaus Užupio galerijoje „Menų tiltas“ veiks nuo ketvirtadienio, rugsėjo 12 dienos.