Tekstilės technologijų žinovė, Kauno technologijos universitete (KTU) mados inžineriją dėstanti Eglė Kumpikaitė viena įdomiausių darbo sričių vadina tautinės tekstilės tyrimus. Pasak jos, tautinės tekstilės tyrimai yra ne tik labai įdomūs ir įkvepiantys, bet ir nepaprastai svarbūs, siekiant pažinti ir išsaugoti lietuvių tautinį tapatumą.

Stebina modernumu

Kaunietė E.Kumpikaitė tekstilės tyrimų pasaulyje atsidūrė neatsitiktinai. Įvairius darbus su tekstile ji mėgo dar mokykloje. „Mokiausi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kurioje buvo sustiprintas vaizduojamasis menas. Sekėsi ir tikslieji mokslai, tad dvyliktoje klasėje jau buvau apsisprendusi, kad norėčiau studijuoti KTU tuometinį tekstilės dizainą ir technologijas. Ypač traukė audimas, o tiksliau audinių kūrimas, tad pasirinkau tekstilės dizaino sritį“, – pasakojo mokslininkė.

Tautine tekstile Eglę sudomino jos disertacijos vadovas prof. Vytautas Milašius, kuris drauge su prof. Jurgiu Katunskiu KTU buvo tautinės tekstilės tyrimų pradininkai. Tautinių audinių audimo technologijomis, raštais, jų istorija moteris domisi jau beveik 10 metų.

„Šiuo metu vykdau dviejų sričių – tautinės tekstilės ir audinių projektavimo – tyrimus. Abi sritys yra savaip žavios. Tautinės tekstilės tyrimai padeda išsaugoti mūsų, kaip lietuvių, tautinį tapatumą. Lankantis įvairių muziejų fonduose labai įdomu atrasti tikrai nepaprastai gražių ir net šiais laikais moderniai atrodančių XIX a. audinių ir siūlų, kurių gamybos technologiją sunku nustatyti. Kalbant apie audinių projektavimą, neskaitant paties audinio kūrimo proceso, įdomiausia yra pamatyti savo kūrybos rezultatą, t. y. išaustą audinį. Tai ir yra didžiausias iššūkis, o kartu ir didžiausias įdomumas“, – apie dominančią veiklą pasakojo E.Kumpikaitė.

Mokslininkė prisipažino turinti ir daugiau pomėgių. Laisvalaikiu, kurio lieka vis mažiau, iš spalvoto popieriaus kuria karpinius, o vasaras leidžia Dzūkijos kaime.

Radiniai kapuose

Pasak mokslininkės, vieni gražiausių ir išraiškingiausių lietuvių tautinių audinių yra juostos. Jų gamybos, puošybos būdų ir ornamentų įvairovė yra labai savita ir originali. Jos būdavo naudojamos tiek lietuvių buityje, tiek ritualuose. Juosta yra ir neatsiejama lietuvių tautinio kostiumo dalis, taip pat ji dažnai naudota paprasto žmogaus kasdienybėje, pavyzdžiui, kūdikiams vystyti, lauknešėliui nešti ar kaip dovana įvairių švenčių proga.

Lietuvoje naudotos kelių rūšių juostos. „Beraštės juostos yra pačios paprasčiausios, audžiamos drobiniu pynimu, skirtingų spalvų metmenimis raštui gauti. Šių juostų ornamentai labai nesudėtingi, sudaryti iš išilginių linijų, smulkių langelių“, – pasakojo E.Kumpikaitė. Įdomu, kad XIX–XX a. sandūroje Pietryčių Aukštaitijoje buvo paplitusios virbalais megztos tautinės juostos. Šioms juostoms nebūdinga ornamentika, tik jų galuose išmezgami spalvoti dryželiai. Buvo ir austinių juostų – jos dažniausiai buvo naudojamos kūdikiams vystyti. Labiausiai paplitusios Lietuvoje yra vytinės, pintinės, kaišytinės ir rinktinės juostos.

Anot Eglės, vienos seniausių Lietuvoje naudotų juostų yra vytinės. Archeologai mano, kad jų gamybos technologija atsirado Egipte prieš 2 tūkst. metų ir per Romą išplito Vakarų ir Šiaurės Europoje. Lietuvoje jos randamos IV–V a. kapuose. Vytinių juostų raštai labai paprasti, nesudėtingi, smulkūs: išilginiai ir skersiniai dryželiai, kvadratėliai, smulkučiai slanksteliai, išdėstyti eglute.

Puošė kutais

Daugiausiai šalyje yra išlikusių rinktinių juostų. E.Kumpikaitė įsitikinusi, kad jų ornamentika yra išraiškingiausia, originaliausia ir gražiausia. „Rinktinės juostos pradėtos austi XIII a., jos paplitusios visoje Lietuvoje, ypač Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Jų fono metmenims ir ataudams paprastai naudojami balti ar natūralios spalvos lininiai ar medvilniniai siūlai, o rašto metmenims – spalvingi vilnoniai siūlai, kurie dažniausiai yra storesni ir putlesni nei fono. Dėl šios priežasties juostos raštas nuo fono skiriasi ne tik spalva, bet ir išraiškinga faktūra“, – apie juostų audimo technologiją pasakojo mokslininkė. Svarbų vaidmenį rinktinių juostų išvaizdai ir grožiui turėjo jų kraštų apipavidalinimas bei juostų galų užbaigimas. Tačiau, tyrėjos manymu, pagrindinė juostų puošimo priemonė yra kutai. Vidutinio pločio juostos visuose regionuose puošiamos įaustais kutais.

„Mažojoje Lietuvoje juostos buvo audžiamos ilgos, vyniojamos į kamuolius ir karpomos reikiamo ilgio. Jose kutų nebūdavo. Štai Suvalkijos juostų kutai labai puošnūs, dažnai šalia siūlų įaudžiami tiek vienspalviai, tiek margi ir languoti skudurėliai“, – pasakojo mokslininkė.

Reikšmingi simboliai

KTU docentės teigimu, norint atskleisti lietuvių tautos tapatumą ir išskirtinumą iš kitų Europos ir pasaulio tautų, svarbiausia išsiaiškinti tautinės tekstilės ornamentiką, dažniausiai tautinėse juostose naudotus ženklus ir simbolius bei jų prasmes. Rinktinių juostų ornamentai gali būti augaliniai (lelija, ąžuolo lapai, dobiliukai, roželės, eglutės, katpėdėlės ir kt.), gyvūniniai (balandžiai, žirgų galvos ir kt.), mitologiniai (stilizuotos žvaigždės, saulė, mėnulis ir kt.), geometriniai, kurie dar skirstomi į uždaruosius (rombai, trikampiai, kvadratai, stačiakampiai, daugiakampiai) ir atviruosius (įvairios linijos, kryputės, įvijos, kryželiai). Rinktinėse juostose vyrauja dangaus kūnų simboliai, dažniausiai kryželiai, žvaigždutės.

„Rombe dažnai pasitaiko šešiakampė segmentinė žvaigždė, atitinkanti visai Europai būdingą saulės simbolį. O augalinis ornamentas juostose paplito tik vėliau. Dažnai pasitaiko ir žiedo, pumpuro motyvas, stilizuotas gyvybės medis. Žvaigždės perauga į žiedus, o kryputės, trikampėliai, rombeliai pavirsta lapeliais, koteliais“, – apie juostų simbolius pasakojo tautinės tekstilės žinovė.

Juostose randami simboliai ir ženklai įvairiuose Lietuvos regionuose paplitę skirtingai. Pavyzdžiui, svastikos ar žalčio simboliai labiausiai paplitę Mažojoje Lietuvoje, o kryžiuko ornamentai – visuose Lietuvos regionuose. Žemaitijoje, Suvalkijoje, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje dažniausiai naudojami rombo su ataugėlėmis tipo ornamentai.

Didžiausios juostų kolekcijos yra sukauptos Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje ir Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.