Vilniaus jaunimo teatro Mažojoje salėje sėdi Valentinas Masalskis – atsainus, niūrus, susikūprinęs, į salę žvelgiantis iš padilbų, net nenusivilkęs palto. Dramaturgas ir žurnalistas Mindaugas Nastaravičius (ir žiūrovai salėje) jam uždavinėja klausimus – apie jo naująjį spektaklį „Raudona“, kurios premjera įvyks lapkričio pabaigoje, apie aktorystę ir gyvenimą. Kai tik V.Masalskis pradeda kalbėti, įvyksta metamorfozė – salė suklūsta, gaudo kiekvieną žodį, nes jis užhipnotizuoja, užburia, priverčia patikėti viskuo, ką kalba. Jo stiprybė – nepaaiškinamas įtaigumas, pribloškiantis atvirumas ir drąsa. Pasakodamas apie save V.Masalskis nebijo pasirodyti klystantis, arogantiškas, pilnas žmogiškų silpnybių. Ar jis tai daro nuoširdžiai? Gal tik vaidina? Juk, kaip pats teigia, aktorystė – melavimo menas, kai meluojama ne žiūrovams, o sau.

Pjesėje pamatė save

Spektaklyje „Raudona“pagal John‘o Logan‘o pjesę V.Masalskis įkūnija menininką Marką Rothko. Tai dailininkas avangardistas, gyvenęs JAV (1903–1970). Ir tikrame gyvenime, ir pjesėje jis sulaukia pasiūlymo už du milijonus dolerių nutapyti paveikslus prabangiam restoranui. Skatinamas šlovės siekio jis sutinka, manydamas, kad sukurs meno šventovę. Tačiau jaunas jo mokinys tapytojas Kenas įsitikinęs, kad jis klysta – paveikslai bus tik dekoracija, nes į restoraną žmonės ateina pavalgyti.

„Rothko egocentriškas, kaprizingas, daug sau leidžiantis, kaip ir kiekvienas stiprus menininkas. Pradžioje jis nenori girdėti ateinančios kartos, to jauno žmogaus. Bet paskui jis supranta, kad jaunuolis teisus, ir atsisako pasiūlymo kurti paveikslus restoranui.

Mes buvome nuvažiavę į Rothko muziejų Daugpilyje, jis toks vienintelis Europoje. Ten kabo keli jo paveikslų originalai. Ta kelionė kūrybinei grupei padėjo labiau suprasti Rothko estetiką. Po kelionės pakeitėme visas spektaklio dekoracijas.

Pjesėje pamačiau ir save. Kalbėdamas apie dailę, kartu kalbu ir apie teatrą. Pjesėje „Raudona“ vaizduojamas dviejų menininkų susidūrimas: jauno, pradedančio ir pagyvenusio, patyrusio. Man asmeniškai suprantamas Rothko tragiškumas, suvokimas, kad senstantis menininkas turi pasitraukti ir užleisti vietą jaunimui. Ateina metas, kai supranti, kad tavo menas yra laikinas. Man atrodo, kad menininkas ir pats menas gyvena kartu esamuoju laiku. Jo istorinė vertė yra antikvarinė. Menas yra visuomenės žadintojas, skatintojas, jis kaip veidas, su kuriuo žmogus gimsta ir miršta. Manau, tokia yra meno funkcija, paskirtis. Todėl gyvas menas visada turi atsinaujinti. Visais laikais į meistrų vietą ateina jauni žmonės su didelėmis pretenzijomis, su savo įsitikinimais“, – teigia V.Masalskis.

M.Nastaravičius (kairėje) kalbėjosi su V.Masalskiu apie naująjį spektaklį „Raudona“. Asmeninio archyvo nuotr.

Paralelės su gyvenimu

Pjesėje „Raudona“ V.Masalskis įžvelgia paralelių ir su savo gyvenimu. „Norėdami suprasti Rothko situaciją, įsivaizduokite, kad man dabar Karbauskis pasako: „Važiuok į Naisius, duosiu tau du milijonus eurų, daryk teatrą, statyk, ką nori, kviesk, ką nori.“ Seniau būčiau važiavęs, o dabar – ne. Niekada nepamiršiu, kaip pats išėjau iš Kauno dramos teatro ir atėjau pas stambų verslininką. Jis man davė viską. Metus laiko iš sandėlio kūriau teatrą – pats daug dirbau: mūrijau, dažiau, langus klijavau, net per Kalėdas ir Kūčias. Mums mokėjo milžiniškus pinigus ir mes darėme teatrą. Maniau – viskas, išeinu iš teatro-fabriko, kuris dirba pagal užsakymus, o aktoriai neturi meninių problemų, tik socialinių. Galvojau, kad išėjęs kursiu tikrą meną, o visi žmonės, kurie tapo laisvi, plūs į mano teatrą.Taigi tas verslininkas man davė viską, bet tas viskas virto niekuo – taip nieko ypatingo ir nesukūriau. Šiandien tai jau suprantu, o Rothko – nesuprato. O jaunas menininkas suprato, kad restorane neįmanoma padaryti šventovės,– pasakoja V.Masalskis.

Kategoriškumas sumažėjo

Jis prisipažįsta, kad sendamas darosi ne toks kategoriškas. Seniau jis smerkė aktorius, vaidinančius komerciniame teatre, televizijos serialuose, reklamose:

„Anksčiau galvojau, kad visi turi mąstyti taip, kaip mąsto Masalskis. Tai dar homo sovieticus palikimas: galvojame, kad miške turi būti tik tokie medžiai, kurių mes norime. Suvokimas, kad jame turi teisę augti įvairiausi augalai, atėjo kartu su laisve. Man atrodė, kad televizija turi šviesti, žmonės turi kalbėti tiesą. Tik dabar pradedu suprasti, kad televizija yra paprasčiausiai laisvalaikis, tik tapkės prie lovos. Buvau įsitikinęs, kad žmonės, pasirodantys ekrane, yra kaip tos tapkės – jų neturi būti scenoje, nes teatras sumenkėja, jei aktorius ateina iš televizijos. Man atrodė, kad taip išduodama aktoriaus profesija, – atmečiau žmogaus pasirinkimo teisę, sumenkinau jį už tai, kad pasirinko tokį kelią. Bet galbūt jam reikia pinigų, gal jis neturi kaip išgyventi? Susidūręs su socialinėmis problemomis, dabar į viską žiūriu daug atlaidžiau. Studentams sakau: „Jei jums siūlo Kalėdų eglutes, eikite ir užsidirbkite pinigų.“ Pradedu suprasti, koks sunkus jaunų žmonių gyvenimas. Buvau tai pamiršęs ir daug iš visų reikalavau, o juk pats vaidinau tokiuose kino šlamštuose... Turėjau viltį, kad scenarijus befilmuojant pasikeis. Tai buvo tolygu tam, kodėl dabar aktoriai eina į serialus. Dėl to pasidariau atlaidesnis“, – savo klaidas pripažįsta V.Masalskis.

V.Masalskis ir N.Oželytė B.Talačkos filme „Raudonmedžio rojus“ . Asmeninio archyvo nuotr.

Režisieriai nemyli aktorių

V.Masalskis išgarsėjo jaunystėje, režisieriaus Broniaus Talačkos 5 serijų televizijos filme „Raudonmedžio rojus“ suvaidinęs gydytoją Karolį Tuleikį. Per 40 kūrybos metų sukūrė per šimtą įsimintinų vaidmenų teatre ir kine, vėliau ėmėsi režisūros, pastatė spektaklius „Nuolankioji“, „Įpročio jėga“, „Karalius Lyras“, „Belaukiant Godo“, „Pamoka“, „Faustas“, kuriuose ir pats vaidino. V.Masalskis buvo atviras: to ėmėsi, nes nepasitikėjo dabartiniais teatro režisieriais.

„Išėjau režisuoti todėl, kad teatre prasidėjo periodas, kai režisieriai pasidarė narcizai. Jie pradėjo reikštis, tapo viešpačiais, dingo sinergija, bendras kolektyvinis darbas, atsirado pataikavimas. Man nuo to pasidarė bloga. Savo teatre noriu parodyti, kad negalima taip dirbti su aktoriumi – minkyti molį ir jo nekęsti. Ar gali būti toks režisierius? Turi mylėti materiją, su kuria dirbi. Aš šiandien teatre nematau bendraminčių“, – drąsiai deklaruoja savo principus menininkas.

Tačiau V. Masalskis neketina keisti savo teatrinio braižo tiek vaidindamas spektakliuose, tiek juos režisuodamas.

„Jūs jau gyvenate kitoje kultūroje nei aš, bet aš negaliu pasikeisti. Aš mirsiu toks, koks esu, tik man reikia nueiti tą kelią ir dorai, garbingai savo ciklą užbaigti. Aš ne chameleonas, kad keisčiau savo braižą – estetiškumą ir emocijas. Visą laiką teatre ieškojau emocionalumo, man jo trūko. Man patiko teatras toks, koks buvo, kai atėjau, bet jame trūko emocijų. Atrodė, kad į tekstus aktoriai mažai įdeda savęs. To reikalavau iš savęs ir iš kitų. Jauni žmonės auga visai kitoje kultūroje – mes tarpusavyje galime tik konfrontuoti. Bet jie pasens ir ateis į tą patį tašką, kaip ir mes, nes iš paskos eina kita karta“, – teigia menininkas.

Buvo arti mirties

M.Rothko gyvenime ir pjesėje nusižudo. V.Masalskis neslepia, kad ir pats ne kartą galvojo apie savižudybę.

„Kadangi esu krikščionis, tikiu, kad bet kokia savižudybė yra tas pat, kas nužudyti visus kitus savyje. Ne vienas mano draugas nusižudė, turėjo labai sunkius gyvenimus. Mirtis man yra taškas, nuo kurio pradedu skaičiuoti žmogaus padarytus darbus. Kai žmogus gyvas, galvoju, kiek daug dar gali padaryti. Neteisiu jo, bet man liūdna ir gaila, kad likimas taip su juo pasielgė, ir jis pats su savimi.

Apie mirtį galvoju beveik kasdien. Dėl to man labai lengva gyventi, ko nors atsisakyti. Mirtį vertinu kaip patekimą į kitą erdvę, o iki to turiu teisę veikti. Kai tik galvoju apie gyvenimą, noriu ką nors nuskriausti, viską turėti, prie ko nors prisiglausti. Kai galvoju apie mirtį, lengva ko nors atsisakyti“.

Aktorius neslepia, kad sunkiausia jam būdavo „išeiti iš vaidmenų“, atsiriboti nuo emociškai varginančių spektaklių – „Kaligulos“, „Pamišėlio užrašų‘, „Migelio Manjaros“, „Vėlinių“. Kad atsipalaiduotų, nurimtų, griebdavosi alkoholio. Nevaldomas potraukis kartą vos nesibaigė mirtimi: važiuodamas įkaušęs užmigo prie vairo.

„Stebuklas, kad likau gyvas. Lūžo penki stuburo slanksteliai. Medikai nežadėjo, kad galėsiu vaikščioti. Mane ligoninėje aplankė režisierius Šarūnas Bartas ir pareiškė, kad važiuosime į Maroką, kur jis filmuos kino juostą „Laisvė“. Sakau, aš nevaidinsiu, matai, esu paralyžiuotas, o jis sako – vaidinsi. Tiesiog stebuklas, kad pakilau iš lovos po 24 dienų, nors sunkiai vaikščiojau. Tačiau filme sėkmingai suvaidinau. Daug gėriau visada, o dabar jau seniai visiškai negeriu“, – mena aktorius tragiškiausią gyvenimo momentą.

Ugdo jaunuosius aktorius

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Auksinio scenos kryžiaus kavalierius šiuo metu gyvena Kuliuose, netoli Klaipėdos. Jam patinka kaimo ramybė, nuoširdūs žmonės, ramus gyvenimo tempas. Klaipėdos universitete jis dėsto aktoriaus meistriškumo kursą, uostamiestyje įkūrė jaunimo teatrą, kuris sujungia ne tik tradicinę dramą, bet ir šokį, muziką, šviesos meną ir kuriame vaidina jo kursų aktoriai.

„Ne aktorius sukuria vaidmenį, o vaidmuo – aktorių. Vaidmenys yra trąša, kuri padeda užaugti menininkui. Jei tu patiki tais išgyvenimais, jausmais, kuriais tiki tavo personažas, tu augi, tobulėji. Jaunus žmones mokau meluoti pirmiausia sau, nes aktorystė yra melavimo menas. Meluodamas sukuri iliuziją žiūrovui, kad toje stiklinėje yra nuodas arba vynas. Atskleidžiau visus savo fokusus jaunimui...

Daugelis šiuolaikinių studentų – neįtikėtinai jautrūs, išgyvenantys tėvų konfliktus. Tėvai geria, motinos emigravusios. Dariau apklausą, kuri parodė, kad iš 23 žmonių tik 4 norėjo grįžti namo pas tėvus, nes jų šeimose viskas yra gerai.

Kai po ilgesnio laiko išėjau vaidinti su savo studentais, man buvo baisu – atrodė, kad visi mane kiaurai permato, jaučiausi kaip nuogas. Praradau pasitikėjimą, ir kine bijojau vaidinti. Kai ilgai nevaidini, atbunka tavo emocinis raumuo. Tada pamaniau, kad reikia sukurti naujų triukų. Paskui išdrįsau ir vėl įsibėgėjau“, – teigia Klaipėdos universiteto profesorius.

Priekabiavimo skandalai

Buvo įdomu išgirsti teatro grando nuomonę ir apie seksualinio priekabiavimo skandalus, kurie palietė režisierius Joną Vaitkų, Šarūną Bartą.

„Jei kalbame apie įsimylėjimą – tai geras dalykas. Bet įsimylėjimas nieko bendra neturi su šiomis istorijomis. To net negaliu pavadinti seksualiniu priekabiavimu. Čia labiau jaunų moterų pažeminimas – niekinu ją iš viršaus sėdėdamas savo poste. Galvoju, kad tai atėjo iš to paties homo sovieticus, nes mes visiškai buvome praradę orumą, ir iki šiol neatsigauname.

Pažiūrėkite, kas vyksta su aktoriais, ką jie leidžia režisieriui daryti. Ateina girtas režisierius ir įsakinėja, duoda pastabas ir aktorius jo nepasiunčia į gerą vietą, toliau repetuoja. Pats savo akimis mačiau tokius atvejus. Bet mes pakantūs – norime vaidmens, norime išlikti teatre. Mes buvome praradę orumą. Čia sielos bjaurojimo reikalas, ne noras seksualiai pasitenkinti“, – įsitikinęs teatralas.

Paklaustas, ar įmanoma (ir ar reikėtų) atskirti žmogų, jo poelgius nuo menininko, jo kūrybos, V.Masalskis buvo kategoriškas. „Mano manymu, darbai ir žmogus eina šalia. Negali būti purvinas gyvenimas, o darbai – auksiniai. Netikiu tuo, kad žmogus blogas, bet jo menas įdomus“,.– sako aktorius ir režisierius.