Lietuvos kino teatruose spalio 5–10 d. buvo rodoma speciali Berlyno, Venecijos, Kanų kino festivalių filmų programa. Pavadinimas „Lokys, liūtas ir šakelė“ atspindėjo renginio koncepciją. Parodyti naujausi filmai iš pernykščių ir šių metų didžiausių kino festivalių. Šio renginio organizatorė ir programos sudarytoja Giedrė Krikščiūnaitė daugiau nei dešimt metų Lietuvoje rodo festivalinius filmus ir vadovauja platinimo kompanijai „A-One Films Baltic“. Ji pati perka filmus, kurie jai patinka. Kai kuriuos tiesiog pasiūlo kino teatrų repertuarams. Kitus nuomoja Lietuvos didiesiems festivaliams – „Scanoramai“ ir „Kino pavasariui“. Šiemet Giedrė pirmą kartą parodė visus savo platinamus filmus vienu metu, vienoje vietoje. Tai leido visiems norintiems susipažinti su „karštomis“ kino naujienomis, suprasti kino madas ir kaprizus. Visi filmai ne komerciniai. Visi priklauso radikaliam autoriniam kinui. Tokiam, kuris ieško originalios kino kalbos, naujų temų, išraiškos priemonių.

Pažiūrėkime, ką radikalus kinas mums siūlo. Ar tikrai velnias toks baisus ir nesuprantamas, kaip jį kartais piešia.

Į mirtį kaip į šventę

„Viskas praėjo gerai“ (rež. Francois Ozon, 2021m.)

Prancūzų režisierius Francois Ozonas kasmet stato naują filmą ir pretenduoja tapti kino Balzaku. Jo naujas filmas „Viskas praėjo gerai“ pasakoja apie senuką, kurio sveikatą sulaužo stiprus insultas. Jis tampa našta savo suaugusioms dukroms ir nusprendžia pasinaudoti eutanazijos paslauga. Daugelis dabar susiraukė, kaip ir aš, eidamas į šio filmo seansą. F.Ozono herojai yra viduriniosios klasės atstovai, kaip ir jis pats. Panašu, kad daugumą socialinių problemų Prancūzijoje pasiturintys žmonės jau išsprendė ir šiandien beliko viena – kaip oriai išeiti.

Aktorius veteranas Andre Diusoljė filme tikroviškai imituoja suparalyžiuoto žmogaus judesius. Prisipažinsiu, filmo pradžioje jo rodomi insulto padariniai – kreivos lūpos, seilės – man sukėlė atstūmimo reakciją. Kito režisieriaus rankose tas pats scenarijus tikriausiai patirtų fiasko. F.Ozonas yra didis pasakojimo meistras. Jis moka keisti filmo stilių, intonacijas. Derina dramą su komedija. Jo rankose socialinė eutanazijos tema tame pačiame filme truputį pagąsdina, bet pamažu virsta grakščia šeimynine melodrama. Vaizduojamas ligonis yra stipri asmenybė. Jis užsispyręs ir sąmoningai režisuoja savo gyvenimo finalą. Jo santykiai su dukromis, artimais žmonėmis, kelia abejonių, juoką, bet galiausiai ir supratimą.

F.Ozono filmas paremtas tikra analogiškos šeimos istorija, kuri išgyveno eutanazijos faktą ir patyrė konfliktą tarp Prancūzijos ir Šveicarijos įstatymų. Filmo autorius aiškiai pasisako už žmogaus teisę rinktis. Todėl filmo nuotaikos yra pozityvios. Siekdamas žiūrovo palankumo, filmo režisierius nuo kraupokos filmo pradžios bėga į lengvabūdišką prancūzišką stilių. Tai sukelia paradoksalias mintis. Kartais susidaro įspūdis, jog prancūzų šeima į eutanaziją keliauja kaip į linksmą vakarėlį.  

Vyrai be moterų

„Didžioji laisvė“ (rež. Sebastian Meise, 2021m.)

Pasaulis išsikraustė iš proto. Simpatijų prizą šių metų Kanuose žiūrovai suteikė dramai apie homoseksualą kalėjime „Didžioji laisvė“. Giedrei šis filmas labai patiko ir jinai jį nusipirko. Visas filmo veiksmas vyksta kalėjime, kuriame vyrauja minimalistinės spalvos. Pilkos sienos, mažos kameros. Grotos, nyki buitis. Kaliniai bendrauja kieme, dirbtuvėse, koridoriuje, karceryje. Ar tai įdomu, jei vienalyčių meilės tema brukama festivaliuose pusryčiams, pietums  ir vakarienei?

Vienareikšmiškai rekomenduoju filmą pritariantiems tokiai meilei. Jeigu ne, filmas irgi leidžia „perlipti per save“. Iš pradžių filme daug tamsos. Žinojau, kad Anglija negailestingai baudė savo žmones už homoseksualumą ir ne vieną savo garsenybę dėl to nuvarė į kapus. Nežinojau, kad ne mažiau griežtai saviškius engė ir Vakarų Vokietija. Pagrindinį filmo herojų Hansą sąjungininkai išvadavo iš nacių konclagerio. O savi iškart pasodino į kalėjimą. Vokietijos kodekso 175-as straipsnis leido kalinti žmones už homoseksualius veiksmus. Štai tau ir Vakarų Europa.

Austrų režisierius Sebastian Meise pasirinko tyčinį režisūrinį iššūkį. Po tamsios ir niūrios filmo įžangos jis pamažu prijaukina žiūrovą patraukliu scenarijum. Pamažu jo filmas švinta vis šiltesniais kadrais ir pripratina prie kalėjimo realijų, lyg tai būtų visai jaukūs namai. Toks yra režisieriaus menas. Filmo pavadinimas „Didžioji laisvė“ yra ironiškas. Kaip ir finale Hanso akimis matomi gėjų kavinės vaizdai. Šešėliuose vyrai, švelniai tariant, mylisi, o už kadro skamba prancūziška dainelė „L`amour, l`amour“ („Meilė, meilė“). Žiūrovai juokiasi ir tai yra autoriaus tikslas. Belieka pridurti, kad pagrindinį Hanso vaidmenį atliko itin charizmatiškas vokiečių aktorius Francas Rogowskis, Lietuvoje matytas vokiečių filmuose „Viktorija“ ir „Undinė“.

Jeigu būtų amerikietis, garantuotai gautų Oskarą.

Blogiau, kad vertinant filmus komisijų nariai spaudžiami balsuoti už moterų režisierių kūrinius. Šiemet visuose pagrindiniuose kino festivaliuose laimėjo moterys. Planas pasiektas ir sėkmingai viršytas, kaip buvo sakoma komunizmo statybos laikais.

Seksas su automobiliu

 „Titanė“(rež. Julia Ducournau, 2021 m.)

Žmonės manęs prašo paaiškinti, apie ką šis filmas. Reaguoju. Labiausiai šokiruojančiam metų filmui aš parašysiu trumpą libretą. Kaip operoje. Aleksa nuo vaikystės suvaržyta nesuprantančių tėvų. Subrendusi ji palieka namus. Ieško tėvo, kuris ją priimtų tokią, kokia ji yra. Sutinka gaisrininkų gelbėtojų kapitoną Vincentą. Vincentas nori būti tėvu, neturinčiu jokių nusistatymų ir prietarų savo vaiko atžvilgiu. Jis sensta ir nori tiesiog mėgautis tėvyste be jokių sąlygų. Vincentas ir Aleksa randa vienas kitą. Jauna prancūzų režisierė Julia Ducournau pasakoja jųdviejų istoriją kaip išsilaisvinimo ir destrukcijos apysaką.

Štai ir visas sensacingiausias metų reginys, laimėjęs Kanų kino festivalio pagrindinį prizą. Problema tokia. Jauna režisierė nusprendė, kad papasakoti tokią istoriją realistiškai šiandien pernelyg nuobodu. Todėl ji pasitelkė vizualinius efektus, ypač kūno grimo ir deformacijos. Štai į ką pavirto mano libretas ekrane: tėvai įstato Aleksai į galvą titano plokštelę. Lytiškai subrendusi mergina nužudo tuos, kurie naiviai siūlo jai pasimylėti. Santykiauja su automobiliu. Tampa nuo jo nėščia. Jai pučiasi pilvas. Iš spenelių ir tarpkojo bėga juodas mašinų tepalas. Aleksa daužo veidą, kol tampa panaši į dingusį berniuką. Nežiūrint baisiai deformuotos figūros, senam vienišam vyrui, dingusio berniuko tėvui, ji mėgina pakeisti trokštamą sūnų.

Šis mano libretas nėra spoileris, o tik užuomazga pagrindiniam filmo pasakojimui. Postmodernistiniam ir chuliganiškam vaizdo efektų ir aistringos muzikos kupinam pasakojimui apie brendimą ir meilės, supratimo paiešką.

Mano galva, „Titanei“ trūksta nuoseklesnio scenarijaus. Siužete paliktos duobės užpildomos moderniais efektais. Bjaurųjį ančiuką – Aleksą – vaidina neprofesionali aktorė Agathe Rousselle. Filmo puošmena tampa aktorius veteranas Vincentas Lyndonas, atliekantis kapitono vaidmenį. Jį dažnai kviečia „tikro vyro“, pagyvenusio policininko, nusikaltėlio vaidmenims. „Titanėje“ jis nebijo pasijuokti  iš savo paties sukurtų etikečių.

Filmas be smurto ir efektų

„Urvas“ (rež. Michelangelo Frammartino, 2021)

Sunku patikėti, bet tokių filmų irgi yra. Italų „Urvas“ nufilmuotas be dialogų ir muzikos. Filmo režisierius italų architektas Michelangelo Frammartino dokumentiškai tiksliai atkuria tyrėjų ekspediciją į giliausią urvą Pietų Italijos kalnų slėnyje. Jaunų mokslininkų tyrinėjimai 700 metrų gylyje po žeme montuojami su kalnuose mirštančio seno piemens paskutinėmis gyvenimo minutėmis. Režisierius keri mus magiškais vaizdais ir leidžia pajusti gyvenimo ir mirties susilietimą. Tai poetiškas nuotaikos, pojūčių filmas. Patiks tiems, kas mėgsta meninę fotografiją ir tapybą.

Šiemet aš dar nemačiau festivaliuose šedevrų, bet visi išvardyti filmai pasižymi aukšta technine kokybe ir autorių meistryste. Yra ką pasižiūrėti. Prie kontroversiškų temų festivaliuose tenka priprasti. Tokia yra jų realybė.

Žmonės nesugeba gyventi be apribojimų ir cenzūros. Jeigu jos nėra, jie patys ją sugalvoja. Šiemet festivaliuose meno vertintojai skundėsi dėl neįtikėtino organizatorių spaudimo. Visuose festivaliuose buvo neoficialiai reikalaujama, kad pusė žiuri komisijos narių būtų moterys. Dėl to niekas lyg ir nenukentėjo. Blogiau, kad vertinant filmus komisijų nariai spaudžiami balsuoti už moterų režisierių kūrinius. Šiemet visuose pagrindiniuose kino festivaliuose laimėjo moterys. Planas pasiektas ir sėkmingai viršytas, kaip buvo sakoma komunizmo statybos laikais. Kanų, Venecijos ir San Sebastiano festivaliuose pagrindinius prizus laimėjo silpnoji lytis. Oi, atsiprašau, dailioji. Gal jau irgi nebe. Pagyvensim, pamatysim.

Marijus Kulvietis