Tikėti ar ne ir kuo tikėti – kiekvieno individualus pasirinkimas. Galime džiaugtis, kad gyvename laikotarpiu, kuomet mūsų pasirinkimo galimybės yra neribojamos, o apsisprendimas priklauso tik nuo mūsų pačių.

Tačiau kita vertus, kaip sakė vienas iš mano pašnekovų Kėdainių Šv. Juozapo parapijos dekanas kunigas Norbertas MARTINKUS, kuo didesnis pasirinkimas, tuo sunkiau išsirinkti ir apsispręsti. Tikėjimas yra vienas iš tų dalykų, kurį mes ne tik sąmoningai renkamės, bet ir apsisprendžiam, kokia forma tikėsime – būsime praktikuojantys ar pasyvūs tikintieji. Praktinkuojančių tikinčiųjų, anot kito pašnekovo Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono brolio Evaldo DARULIO, palaipsniui mažėja. Tačiau tai nereiškia, kad žmonės mažiau tiki ir nusisuka nuo Dievo.

Velykos panašiai kaip ir Kalėdos – laikas, kai šiek tiek stabtelime ir peržiūrime savo, šeimos, giminės, o galbūt ir globalų pasaulį. Kai perkainojame vertybes, įvertiname nuveiktus darbus, kuriame ateities planus.

Velykos – tai krikščioniška šventė, kuri džiaugsmingai pažymi Dievo sūnaus Jėzaus Kristaus pergalę prieš mirtį. Tai – Prisikėlimas. Šventų Velykų išvakarėse su dvasininkais svarstėme, kas numarino tikėjimą žmonių viduje, ko reikia, kad jis vėl atgimtų ir prisikeltų.

– Esame įpratę lyginti, kad anksčiau žmonės buvo labiau tikintys, dievobaimingesni, nuoširdesni. Atsiradus ir vis labiau įsigalint vartotojiškai kultūrai, po truputį gęsta, miršta turtingas žmogaus vidinis pasaulis. Kaip manote, kodėl taip nutiko? Kodėl žmonės taip lengvai pasidavė tam materialiam pasauliui?

Brolis Evaldas: Žmonės pasidavė materialiam pasauliui, bet gal atsirado daugiau tikėjimo, kurį atsieja nuo praktikavimo. Jie laiko save tikinčiais, bet nemano, jog svarbu yra eiti kiekvieną sekmadienį į bažnyčią ar priimti Sakramentus. Tačiau tie, kurie yra lankantys bažnyčią, dalyvaujantys jos veikloje, mano nuomone, yra daugiau išsigryninę, suprantantys, ko jie nori, ką jie daro.

Materialus pasaulis yra apčiuopiamas, o antgamtinis ne. Aš nemanau, kad antgamtinis pasaulis apskritai galėtų išsitrinti iš žmogaus sąmonės, nes visi trokšta gyventi amžinai, pagalvoja apie kažką antgamtiško. Jeigu tokios mintys žmogui kyla, tai natūralu, kad jis galvoja ir apie Dievą.

Kun. Norbertas: Vienas iš svarbiausių dalykų yra vertybių problema. Jas žmonėms kartais sunku atpažinti. Mes gauname visko daug, bet nesugebame atsirinkti. Žmogaus prigimtis yra aiškintis, ieškoti, nesustoti. Bet kuo daugiau mes ieškome, tuo sunkiau surasti tai, ko ieškome. Žmogus šiuolaikiniame pasaulyje nebesugeba atpažinti, kur tiesa, kur melas – viskas suplakama į vieną.

– Broli Evaldai, Jūs, užsiminėte, kad mažėja praktikuojančių tikinčiųjų. Ar tai reiškia, kad apskritai mažėja tikinčių žmonių?

Brolis Evaldas: Gal ir mažėja, bet aš praktikavimą nelabai sieju su tikėjimu. Manau, kad tai net nelabai galime lyginti. Pavyzdžiui, pažiūrėkime į civilizuotą pasaulį, tarkim, Ameriką. Jie ten nuolat kalba apie tikėjimą, ten yra labai daug visokiausių krikščioniškų organizacijų, net ir pats prezidentas savo kalbose nuolatos pabrėžia, kad „Dievas telaimina Ameriką“ ir pan., manau, kad tai labai priklauso nuo tautos.

Brolio Evaldo Darulio teigimu, tarybiniais laikais ne visi galėjo eiti į bažnyčią, o tapus laisviems ir atsiradus galimybei, atsiranda ir kiti poreikiai. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galima tada sakyti, kad su tikėjimo mažėjimu skursta ir vidinis žmogaus pasaulis, nes viskas tampa nebetikra, veidmainiška, paviršutiniška?Brolis Evaldas: Nenorėčiau taip sakyti. Todėl, kad aš negaliu įlįsti į kiekvieno žmogaus širdį ir sužinoti, ką jis jaučia. Pavyzdžiui, anksčiau žmonės labai gausiai eidavo atlikti išpažintį. Tačiau tos išpažintys buvo atliekamos tik dėl to, kad reikia. Bet kad būtų žmogus, kuris ateitų išpažinčiai-pokalbiui, gilinti kažkokių temų, tokio poreikio nebūdavo. Aišku, Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama kunigams dar papildomai be mišių kalbėti apie tikėjimą ir Dievą.

Dabar nebūtinai kasdien, bet tikrai ateina žmonių išpažinčiai-pokalbiui, gvildena gilias temas, domisi. Gal nėra tokių didelių skaičių, bet, kaip sakoma, ne kiekybė, o kokybė yra svarbi.

– Tai dabar yra mažiau, bet tikresnių tikinčiųjų?

Brolis Evaldas: Aš nesakyčiau, kad anksčiau žmonės buvo netikri. Tiesiog dabar, kai yra laisvė, žmonės žino, kad taip yra galima – ateiti, pasikalbėti, išpažinti nuodėmes – jau vien dėl to jie ateina. Tarybiniais laikais net ne visi galėjo eiti į bažnyčią. O dabar atsirandant galimybėms atsiranda ir kiti poreikiai.

Pamenu, anksčiau buvo labai didelė pagarba kunigui. Kai eidavau su Švenčiausiu Sakramentu, gatvėje žmonės priklaupdavo, nulenkdavo galvą arba vyrai nusiimdavo kepurę. Dabar pro tave praeina kaip pro vieną iš daugelio. Bet aš į tai žiūriu kaip į didelį pliusą, nes aš ir esu vienas iš daugelio. Aš nesu kažkuo ypatingesnis tik dėl to, kad gavau kunigystės šventimus.

– Kaip manote, kada galėtų būti didžiosios žmonijos dvasinės Velykos, t. y. prisikėlimas, atgimimas, atbudimas?

Kun. Norbertas: Dvasinis žmogaus atbudimas priklauso nuo kažkokio patirto sukrėtimo. O jis atsiranda tada, kai mes, atrodytų, daugybę metų viską kontroliavę, staiga tą kontrolę prarandame ir atrodo, kad veikiame nebe mes, o kažkas šalia mūsų ir už mus.

– Ar tai reiškia, kad visai žmonijai reikia kažkokio didelio, stipraus sukrėtimo?

Kun. Norbertas: Aš nesakau, kad reikia kažkokio didelio sukrėtimo. Bet visais laikais kažkoks sukrėtimas žmonijai davė postūmį judėti į priekį, kažką keisti. Kaip pavyzdį galėtume pažiūrėti į Velykas: kančia, mirtis ir staiga kapas tuščias... Jo čia nėra. Jis prisikėlė. Tai čia tas epizodas, kai įvyksta, atrodytų, neįmanomas dalykas – Prisikėlimas.

Atrodo, viskas išbaigta, pabaigta, sudėliota ir staiga moterims angelas sako, kad Jis Prisikėlė. Tai va, čia vienas iš pavyzdžių, kuris iš vienos pusės mus šokiruoja, bet iš kitos pusės mes tuos dalykus pradedame matyti visai kitaip.

Pasak kunigo Norberto Martinkaus, didžiausia tikinčiųjų mažėjimo priežastis yra ta, kad žmonėms vis sunkiau atpažinti tikrąsias vertybes. A. Barzdžiaus nuotr.

–Gerb. Norbertai, Jūs kaip kunigas stebėdamas pasaulį, žmones, kokias tendencijas įžvelgiate šiuolaikinėje žmonijoje?Kun. Norbertas: Tendencijos, svyravimai pasaulyje yra įvairūs. Jeigu žiūrėtume į Europą ir matytume, kad ji tikėjimo atžvilgiu „vėsta“, tai Afrikoje ar Pietų Amerikoje atvirkščiai – kopia į viršų.

– Tai galima tada daryti prielaidą, kad, kaip ir minėjote prieš tai, tose šalyse iš tiesų yra labai daug įvairių neramumų, sukrėtimų ir dėl to žmonės vis labiau ir labiau atsigręžia į tikėjimą.

Kun. Norbertas: Be abejo.

– O gal vis dėlto tas šiuolaikinių žmonių vidinis pasaulis nėra iš tiesų miręs ir jam nereikia jokio Prisikėlimo, tik jis yra kitoks, kurį įvardys galbūt tik mūsų vaikai ar anūkai? T. y. kaip amžiaus pavadinimą paskelbia tik jam praėjus...

Kun. Norbertas: Kaip gamtoje, taip ir bažnyčioje yra nuolat besikartojantys ciklai. Besikartojantis mūsų išgyvenimas – Viešpaties gimimo, gyvenimo, kančios, mirties, Prisikėlimo ir t. t. – visa tai kartojosi, kartojasi ir kartosis. Tačiau kartojasi ne dėl to, kad kartotųsi, o dėl to, kad mes naujai apčiuoptumėme, pajustume tai, ką mes galime savo širdyje, kad suprastume, jog visgi aš turiu Viešpatį, kuriuo pasitikiu, tikiu ir pan. Ir kaskart, kai mes išgyvename tą Viešpaties Prisikėlimą, naujai pažįstame Viešpatį, naujai pamąstome apie tuos, atrodo, laikinus, bet tuo pačiu ir amžinus dalykus. Tas Viešpaties Prisikėlimas tampa prasmingas ne tik tada, kai mes kiekvienas džiugiai pakeliame taurę vyno ar šampano, bet tada, kai galime susirinkti visa šeima, pabūti su savo tėvais, vaikais, anūkais, seneliais, proseneliais.

– Galbūt vyksta labai daug permainų ir mes patys jose nesusigaudome, negalime, neturime laiko iki galo išgryninti savo sielos gelmių, jas apmąstyti, padaryti „reviziją“?

Brolis Evaldas: Taip, didžioji dalis žmonių skuba. Gali gauti labai daug informacijos vienu metu, o kad sustotų, nurimtų, užsimerktų maldai, tokio poreikio kasdienybėje kaip ir nėra. Mes per vieną dieną gauname tiek informacijos, kiek anksčiau gaudavome tik per mėnesį ar dar ilgesnį laikotarpį. Viską, ko užsinori, gali sužinoti čia ir dabar. O apie Dievą „nepasigooglinsi“. Čia yra kiekvieno patirtis, kuri yra individuali.

– Nemažai pasaulyje vyksta neramumų, karinių konfliktų. Kaip vėl žmonijai grįžti į ramesnį, taikesnį pasaulį?

Brolis Evaldas: Aš tikiuosi, kad kiekvienas žmogus savo širdyje yra taikus ir nenorėtų pasakyti, kad aš dabar norėčiau, jog įvyktų karas. Karo nori tikriausiai tie, kas yra suinteresuoti dėl tik jiems patiems žinomų priežasčių. Kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Taikos troškimas – tai tavo gražus santykis su kaimynais, artimais žmonėmis, bendradarbiais, kad išnyktų neapykanta tarp žmonių, įsivyrautų meilė, kad mokėtume laiminti tuos, kurie kartais mums padaro kažką pikta.

– Ar galima tikėtis, kad kada nors žmonės vėl sugrįš prie gilesnio tikėjimo, nes dabar per Velykas žmonės dažo, margina kiaušinius, bet kažin ar visi žino, ką reiškia tas numargintas ir nudažytas kiaušinis?

Kun. Norbertas: Taip, mes prarandame identitetą, šaknis, istoriją. Kiaušinio nudažymas – tai vienas dalykas, o kitas dalykas – koks yra velykinio vertinimo gilumas. Aš nesakyčiau, kad žmonės yra silpnai tikintys. Tiesiog galbūt nepažinę, neatradę Dievo. Galbūt jie yra ieškantys Dievo ir tikėjimo, turintys mažiau informacijos apie tikėjimą, o kai trūksta šių žinių, iškrypsta tos tradicijos.

– Ko palinkėtumėte žmonėms, pametusiems savo jautrias sielas ir vidinį pasaulį šiame chaotiškame gyvenimo laikotarpyje?

Brolis Evaldas: Velykos yra ne vien tik pavasario pradžia ir margučių dažymas, bet turime prisiminti, kad tai yra Dievas, kuris išgano kiekvieną iš mūsų. Vadinasi, asmeniškai nori atpirkti iš nuodėmių. Mes to taip pat turime norėti. Ir tuo pačiu savo prisikėlimu jis parodo tai, kad mes irgi po mirties kelsimės ir ta amžinybė mums yra perteikta iš Dievo per Jėzaus Kristaus asmeninį liudijimą. Dievas mums per Velykas siunčia ir tam tikrą žinią, kad tai yra gera, nuotaikinga, labai svarbi naujiena kiekvienam iš mūsų.

Kun. Norbertas: Reikia pradėti nuo savęs. Palinkėčiau susitarti pačiam su savimi. Linkiu, kad pažiūrėtumėm pirmiausia, kas aš esu savo akyse. Kuo aš gyvenu, ko siekiu savo aplinkoje ir priimti visus iš aplinkos tenkančius išbandymus. Nežiūrėti į juos, kaip į kažkokį problemų, pykčio puolimą. Visų pirma, kaip sakė Palaimintasis Jurgis Matulevičius-Matulaitis, blogį reikia nugalėti gerumu. Padaryk gerą darbą. Pažiūrėk ir įsivertink, kas ir koks tu esi Viešpaties akivaizdoje.

Dvasinis žmogaus atbudimas priklauso nuo kažkokio patirto sukrėtimo. O jis atsiranda tada, kai mes, atrodytų, daugybę metų viską kontroliavę, staiga tą kontrolę prarandame ir atrodo, kad veikiame nebe mes, o kažkas šalia mūsų ir už mus.