Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis praėjusios savaitės antradienį netikėtai vaizdo ryšiu kreipėsi į Kanų kino festivalio atidarymo ceremonijos dalyvius. Savo audringais aplodismentais palydėtoje kalboje Ukrainos vadovas pasaulio kino elitui priminė kino galią Antrojo pasaulinio karo metais, įskaitant žymųjį Čarlio Čaplino filmą „Didysis diktatorius“, kuriame pašiepiamas nacių lyderis Adolfas Hitleris. Priminsiu, kad šis filmas buvo uždraustas Sovietų Sąjungoje. Todėl, kad ji vėliau buvo Vokietijos sąjungininkė. Vėl Europa apimta karo ir vėl Rusija su savo diktatoriumi priešakyje yra agresorė, kelianti grėsmę viso pasaulio gerovei. Nei man, nei kitiems kino žiūrovams nebesinori nuolat kalbėti apie Ukrainą. Ji pati neišvengiamai išnyra pačiuose netikėčiausiuose kontekstuose. Pagrindine Kanų festivalio atidarymo žvaigžde tapo Ukrainos prezidentas.

Neplanuota kalba

„Neapykanta išnyks ir diktatoriai mirs“, – sakė V.Zelenskis susirinkusiems žmonėms, kurie jam plojo atsistoję. Solidžiai apsiskaitęs ir gerai pažįstantis kiną, Ukrainos prezidentas citavo seną Č.Čaplino kalbą, kuri pasirodė vis dar aktuali. Ukrainos prezidentas teigė, jog mums reikia naujo Čaplino, kad šiandien įrodytume, jog kinas nėra nebylus. „Ar kinas tylės, ar kalbės garsiai? Ar kinas gali likti nuošalyje?“ – klausė jis.

Apie jo kalbą nebuvo iš anksto skelbta. Ji tapo dideliu siurprizu. Liūdnesniu siurprizu visiems tapo paskutiniu momentu į Kanų programą įtraukta Manto Kvedaravičiaus filmo premjera. Apie ją jau rašiau. Labai džiugu, kad visi bilietai į jo filmo seansus buvo išpirkti su dideliu ažiotažu.

„Mariupolis 2“ yra pirmojo filmo tęsinys, kurį jis pradėjo kurti Rusijai užpuolus Ukrainą. Bet nespėjo baigti – jį sušaudė rusų kareiviai, o filmą pabaigė sužadėtinė Hanna Bilobrova. Dabar tai kūrinys mozaika, sudėliotas iš kasdienybės akimirkų karą išgyvenančiame mieste.

„Mariupolis 2“ pasakoja apie čia ir dabar naikinamo miesto kasdienybę. „Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vienas kitam net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi buvo patenkinti tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Mirties tikrosios vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas“, – rašoma filmo pristatyme.

Festivalis be kaukių

Kanuose šiemet tvyro ypatingos šventės atmosfera. Prieš prasidedant kiekvienam filmui matome tradicinę Kanų vinjetę, bet prie „Palmės šakelės“ ir užrašo „Cannes“ paskutiniu momentu pasirodo 75. Tuomet visi ploja. Kino pasaulį sukausčiusi pandemija lieka užmarštyje. Dėl pandemijos 2020 metais festivalis buvo visiškai atšauktas, o pernai vyko laikantis griežtų taisyklių, tad šiemet, jam sugrįžus į savas vagas, kinomanai ir vėl gali stebėti filmus, atstovaujančius beveik visam pasauliui.

Lietuva festivalio kino mugėje prisistatė jau dvyliktą kartą. Lietuvos kino stende lankytojai kviečiami susipažinti su lietuviško kino naujienomis ir palankiomis filmų gamybos sąlygomis Lietuvoje.

Šiais metais nėra privalomos nei kaukės, nei „sveikatos pasai“, taip pat nėra jokių suvaržymų šventėms ir vakarėliams. Paskutiniai seansai baigiasi vėlai naktį, bet namo einu pėsčias krantine, negalvodamas apie šiemet didelį atstumą iki savo buto. Groja muzika, vyksta diskotekos pilno mėnulio šviesoje. Dėl viso pikto kišenėje iš įpratimo nešiojuosi kaukę, bet jos niekas niekur neprašo. Kaip neįprasta.

Tomui Kruzui – 60

Trečiadienį nuo žurnalistų kavinės balkono stebėjau gyvą T.Kruzzą. Jam šiemet sukanka 60. Jis vis dar bėgioja, atlieka pavojingiausius triukus, bet nepameta savo firminės šypsenos. Su trenksmu Kanuose įvyko ilgai atidėliota kultinio 1986 metų filmo tęsinio „Asai. Maverikas“ („Top Gun: Maverick“) pasaulinė premjera. Kai filmo aktoriai ir režisierius ėjo raudonu kilimu, virš Kanų ir festivalio rūmų žemai praskrido karo lėktuvai. Dangų jie papuošė prancūzų vėliavos spalvomis. Žiūrėti subėgo visi. Apsauginiai trumpam paliko savo vietas, leisdami visiems norintiems išbėgti ir pažiūrėti į reginį iš kur kam patogu. Priminsiu, kad originalus Tony Scotto filmas „Asai“ ir jo naujas tęsinys pasakoja apie karo lakūnus. Jis daugelį paskatino rinktis šią profesiją. Kol kas tai pagrindinė brangi festivalio puošmena, leidžianti pamiršti buitinius nepatogumus. Suvalgiau picą už 20 eurų netoli festivalio ir pasigailėjau. Tokia prasta. Šaldytos mūsų prekybos tinkluose geresnės. Ir jau norėjau dalintis savo burbėjimais. Pamačiau, kaip minios žmonių bėga žiūrėti vaikiško filmo, T.Kruzo ir lėktuvų...Tarp jų visi rimčiausi ir reikliausi kino kritikai kaip maži vaikai džiaugiasi blizgučius pamatę. Bet ir aš tarp jų buvau. Visi tie glamūrai, žvaigždžių sistema, popsas yra kino dalis.

Vienas pirmųjų raudonu kilimu šiemet žengė amerikiečių aktorius Forestas Whitakeris. Jis buvo apdovanotas „Garbės auksine palmės šakele“. Iki šiol šį apdovanojimą už ypatingus nuopelnus kinui gavo Alenas Delonas, Jeanne Moreau, Woody Allenas, Bernardas Bertolučis, Jane Fonda, Clintas Eastwoodas, Jean-Paul Belmondo, Manoelis de Oliveira, Agnès Varda ir Jean-Pierre Léaud. F.Whitakeris laimėjo „Oskarą“ už vaidmenį filme „Paskutinis Škotijos karalius“ („(The Last King of Scotland“) 2007 metais. Matėme filmą Lietuvos kino teatruose. Laimėjo pagrindinį prizą už vyro vaidmenį Kanų festivalyje 1988 metais. Tai buvo darbas C.Eastwoodo filme „Paukštelis“. Įsimintini jo vaidmenys Martino Skorsezės dramoje „Pinigų spalva“ (1986), Oliverio Stone‘o „Būryje“ (1986), Barry Levinsono „Labas rytas, Vietname“ (1987), Neilo Jordano „Verkiantis žaidimas“ (1992), Džimo Džarmušo „Šuo vaiduoklis. Samurajaus kelias“ (1999).

Kinas yra biznis ir didelė pramonė

Lietuva festivalio kino mugėje prisistatė jau dvyliktą kartą. Lietuvos kino stende lankytojai kviečiami susipažinti su lietuviško kino naujienomis ir palankiomis filmų gamybos sąlygomis Lietuvoje. Šiais metais perspektyviausiems Europos prodiuseriams skirtoje programoje „Producers Network“ dalyvauja du Lietuvos prodiuseriai – Lukas Trimonis ir Živilė Gallego.

Kanų kino festivalio mugės metu Lietuva kartu su Latvija ir Estija pristato Baltijos šalių trumpametražius filmus kino industrijai skirtoje dalyje „Short Film Corner“. Tai Kanų kino festivalio metu vykstanti trumpametražių filmų industrijos atstovams skirta mugė. Programoje „Baltic Shorts“ pristatomi naujausi Baltijos šalių trumpametražiai filmai. Tarp septynių Baltijos šalių kino kūrėjų darbų – du iš Lietuvos: „2.2. Atmosferos arba vidutinis slėgis“ (rež. Akvilė Gelažiūtė, prod. Emilija Sluškonytė) ir „Kaip būti žmogumi“ (rež. Jorė Janavičiūtė, prod. Greta Akcijonaitė).

Šiemet „Short Film Corner“ inicijavo naują programą, skirtą trumpametražio kino prodiuseriams – „New Producers’ Room“. Tai tarptautinė programa trumpųjų filmų prodiuseriams, kurie aktyviai dirba su trumpametražių filmų projektais ir yra suinteresuoti tarptautine koprodukcija.

Pirmą kartą vykstančioje programoje dalyvauja dešimt prodiuserių iš Prancūzijos, Kroatijos, Šveicarijos, Suomijos, Švedijos, Graikijos, Latvijos ir Lietuvos, tarp jų – Lietuvos prodiuserė Justė Michailinaitė („Broom Films“). Lietuvos režisierius Romas Zabarauskas dalyvauja Didžiosios Britanijos paviljono programoje – diskusijoje apie britų ir europiečių scenaristų bendradarbiavimą. Lietuvos ir jos talentų pristatymą Kanų kino festivalyje ir mugėje finansuoja Lietuvos kino centras. Šiemet kino centras skyrė pinigų ir kino kritikams. Filmų kūrėjams dažnai kompensuojamos išlaidos kelionėms į festivalius. Kino kritikams tai retas, bet itin malonus siurprizas.