LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Sovietinių okupacijų metu prieš lietuvių tautą buvo naudojamos įvairios represinės priemonės. Viena jų – trėmimai. Maždaug 131 6000 žmonių buvo ištremti į Sibirą. Tremties patirtis šiuos žmones įkalino nežinioje, gyvuliniuose vagonuose, amžino įšalo žemės barakuose. Kiek vėliau tremtis „nugulė“ atsiminimų knygų lentynose, atrado vietą atminties projektuose, minėjimuose bei istorijos pamokose – dažniau mokykloje, rečiau ir artimųjų pasakojimuose. Savitą šios temos paveikslą sukuria tremtį patyrę, atvėriantys tik jiems žinomus kelius iki istorijos spektaklio kulisų. Savo pasakojimu su Vilniaus universiteto istorijos studente Gabija Juodėnaite pasidalino Aldona Aganauskienė.
1944 m. vėl užėmusi Lietuvą, Sovietų Sąjunga atnaujino veiksmus prieš „nacionalistinius buržuazinius“ elementus. Naujos trėmimų bangos itin palietė turtingesnius ūkininkus, kadangi šie dažnai remdavo laisvės kovotojus. Pašnekovė Aldona Aganauskienė, tuomet buvusi vos keturiolikos metų, 1948 m. ištremta į Tomsko sritį dėl to, kad tėvas turėjo daug žemės. Garbingo amžiaus sulaukusi Aldona, ir šiandien nestokojanti gyvybingumo ir optimizmo, sutiko papasakoti savo tremties istoriją, kuri šių laikų jaunuolius galėtų užkrėsti meile gyvenimui bei savo šaliai.
Keturiolikmetės mergaitės istorija tremtin prasidėjo kaip daugelio bendro likimo tautiečių – suimta, nes iš buožių šeimos, ir ištremta, kaip tremtiniams komendantas sakydavo, „na vsegda“ – „visam laikui“. Aldona nebijojo atsikirsti komendantui: „nikagda. I ninada gavarit na vsegda“ („Niekada. Ir nereikia sakyti, kad visam laikui“). Stipri asmenybė sugebėjo nepalūžti ir sunkiose akimirkose surasti kruopelę džiaugsmo, padėjusio išgyventi. Aldona dažnai akcentuoja nuostabius vietinius Sibiro gyventojus, prisimena vykusius šokius, vakarus su tremtiniais lietuviais ir kartu švęstas lietuviams brangias šventes. Ir verkdavo, ir šokdavo, ir akordeonais grodavo – visko buvo.
Nuolat bado ir šalčio kamuojami lietuviai sugebėjo išlikti padoriais žmonėmis, pasakoja moteris, jų barake žmonės nei gėrė, nei vogė, nei mušėsi, tik dirbo ir taupė pinigus. Veilokai, vatinės kelnės, fufaikės ir mėlynas nuo šalčio horizontas – tiek tremtiniai tematė ištisus dešimt metų. Tuščioje atšiaurioje taigoje jie turėjo vienintelę svajonę – žiūri vakare, kur saulė leidžias, ten jų Lietuva. Kiekvieną vakarą suklaupia visas barakas ir meldžiasi kartu, kad tik grįžtų kuo greičiau išsiilgton Tėvynėn.
Šviesius prisiminimus nutraukia atmintim įstrigusi tragiška patirtis. Ledinė Obės upė du kartus bandė pasiglemžti tremtinės gyvybę, tačiau, kaip sako pati Aldona, ji daug kartų mirė, tačiau vis dar yra gyva – kiek Dievas skyrė, tiek gyvens. Vakare vykstant iš darbo, miško kirtimo, Obės upe, prakiuręs laivas ėmė skęsti. Daug žmonių nuskendo, o pašnekovė liko gyva. Čia jai vėl padėjo vietiniai rusai – greit nurengė jau prišalusius rūbus, susupo į antklodes, padarė stiklinę stiprios arbatos su grynu spiritu – kad tik sušiltų.
Aldona prisimena ir vieną pranašišką sapną, kad lygiai po dešimties metų nuo ištrėmimo ji sugrįš į Lietuvą. Sapnas tiksliai išsipildė – 1958 m. komendantas, dar taip neseniai sakęs, jog lietuviai čia ištremti visam laikui, atvažiavo, liepė pasirašyti ir pasakė, kad nuo šios dienos jie jau laisvi. Specpereselencų džiaugsmą sunku įsivaizduoti – tremtis baigėsi, didžioji jų svajonė išsipildė. Žmonės daugiau nė dienos nebėjo į darbą: vyrai visą naktį gėrė, moterys verkė, susikalė lagaminėlius ir išvyko išsvajota Vakarų kryptimi.
Nelengvai ir čia klojosi: iš pradžių, kaip ir daugelio tremtinių, Aldonos ir jos vyro nenorėjo priregistruoti Lietuvoje, tačiau užsispyrusi moteris nepasidavė. Pažįstamų padedami buvo įregistruoti ir iškart kibo į mokslus – abu įstojo į Finansų kredito technikumą ir diena iš dienos mokėsi taip stropiai, jog dar mokslų nebaigę buvo priimti dirbti į finansų skyrių. Tremtinės etiketės atsikratyti taip pat nebuvo lengva – viena bendradarbė, pavydėdama Aldonai skirto penkto žigulio, vis primindavo, ar ši nepamiršusi, kad buvusi, kur baltos meškos gyvena – gal norinti vėl ten patekti?
Paklausta, ko galėtų palinkėti šiuolaikiniam jaunimui, susiduriančiam su sunkumais, Aldona atsako paprastai – dirbti. Negerti, nerūkyti, nevogti, o griebtis darbo. Gal šiandien sunkiau, gal šiandien ne taip, tai ryt bus geriau. Svarbiausia neprarasti vilties. Daug išgyvenusi moteris neprarado tikėjimo žmonėmis, neskirsto jų nei pagal tautybę, nei pagal religiją – svarbiausia, kaip ji pati sako, kad žmogus būtų geras. Ir iš Lietuvos ji niekur nevažiuotų – už jokius pinigus. Kad tik karo nebūtų.
