Vasara – atostogų ir kelionių metas. Ukmergė tarpukariu traukė moderniais pastatais, mieste pradėtas kurti muziejus.

1933 m. buvo įsteigtas skautų muziejus, davęs pradinį postūmį oficialaus Ukmergės miesto ir krašto muziejaus įsteigimui. „Muzėjus. Balandžio 2 d. 16 val. tunto skautų bukle [būstinėje] atidarytas muzėjus. Į susirinkusius kalbėjo tuntininkas sktn. Kulvietis, išreikšdamas vilties, kad skautų muziejus bus pradžia didžiulio miesto muzėjaus. Muzėjų atidarė p. J. Rėklaitienė. Visi eksponatai surinkti rytų Lietuvoj. [...] Vyr. skilt. [skiltininkas] Ant. Umbrasas.“ („Skautų aidas“, 1933 m.)

Miesto muziejus buvo įsteigtas tik po 11 metų. Tačiau pirmuoju Ukmergės muziejaus kūrimosi etapu laikomi 1933 – 1939 m., kada veikė skautų įkurtas muziejus.

Antrasis muziejau kūrimosi etapas prasidėjo 1939 m. rugsėjo mėnesį, Ukmergės mokytojų seminarijoje pradėjus dirbti aktyviam kraštotyrininkui V. Čižiūnui. 1940 m. jo iniciatyva įsisteigė „Rytų Lietuvos kraštotyros draugija“. Muziejaus įkūrimą sustabdė 1940 m. birželyje prasidėjusi Lietuvos okupacija, bei nemažos dalies „Rytų Lietuvos kraštotyros draugijos“ narių suėmimas, tremtis į Sibirą ar perkėlimas dirbti į kitas vietoves.

Trečiasis bandymas įkurti muziejų vyko karo metu naudojantis vokiečių okupacinės valdžios leista kultūrine savivalda. Iniciatoriais buvo žinomi Kauno dailininkai Petras ir Domicelė Tarabildos, tuo metu apsistoję Ukmergėje. Muziejus atidarytas 1944 m. gegužės 6 d., dalyvaujant okupacinės valdžios ir vietos savivaldos atstovams.

Kol nebuvo muziejaus, turistai žvalgydavosi po miestą.

1936 m. „Spalių 3 d. vakare į Ukmergę dviem autobusais (apie 80 žmonių) iš Daugpilio atvažiavo latvių ped. mok. instituto ekskursija, kuriai vadovavo p. Valerija Seil. Vietos gimnazija svečius sutiko gražiai: pagiedojo latviškai latvių himną, o latviai Lietuvos./ Sekmadienį ekskursantai apžiūrėjo Ukmergę, grįžo atgal.“ („XX amžius“, 1936 m.)

Tarpukariu Ukmergėje populiarus buvo vandens turizmas. 1936 m. liepa. „Kasmet vis daugiau atsiranda vandens kelionių mėgėjų. Per visą praeitų metų vasarą pro Ukmergę praplaukė vos kelios baidarės, neskaitant pačių ukmergiškių ekskursijų į Klaipėdą ir Kauną. Tuo tarpu šią vasarą beveik kas savaitė pasirodo kelios baidarės. Šventąja plaukiama iš Anykščių, Kovarsko, Zarasų apskr. ir kt. vietų.“ („Lietuvos aidas“,  1936 m.)

Vis dėl to, ir turizmo srityje būta spragų, ypač privatininkų sektoriuje.

1940 m. gegužė. „Nors Ukmergėje dažnai sustoja įvairios ekskursijos, lankosi pavieniai turistai, o jų būna ir užsieniečių, tačiau dar ir iki šio laiko miesto krautuvių prekylangiai, išskyrus vienos kitos didesnės parduotuvės, nėra tinkamai sutvarkyti, nekalbant jau apie estetiškumą. Prekės ar jų pavyzdžiai išdėliotos betvarkėje, be jokio suderinimo, harmonijos, dažnai nublukusios, užtat ir daro skurdų vaizdą. Atrodo, kad reikia tik daugiau noro ir, žinoma, skonio, o tuomet ir paprasčiausias prekes galima būtų gražiai suderinti. Ypač tai svarbu yra padaryti pačiame miesto centre – Kęstučio aikštėje./ Atgavus Vilniaus kraštą, ekskursijų žymiai padaugės, gi jos visos čia sustoja ir pirmiausia apžiūri miesto centrą. Be to, gražiai ir skoningai sutvarkyti prekylangiai daug prisideda prie miesto papuošimo.“ („Lietuvos aidas“, 1940 m.)

Skaistė VASILIAUSKAITĖ - DANČENKOVIENĖ