Vilkaviškio rajone esančiame Alksnėnų kaime gyvena išskirtiniai ūkininkai – Linutė bei Ramutis Skrinskai. Tai – linksmi, nuoširdūs ir labai veiklūs žmonės. Jie ne tik savo ūkyje tvarkosi, bet turi ir daugybę kitų visuomeninių pareigų. Kai tik randa laisvo laiko, pora čiumpa į rankas armoniką ar akordeoną ir savo atliekamų dainų skambesiu džiugina aplinkinius.

Išskirtinis kaimas

Į Alksnėnus Linutė ir Ramutis atsikraustė maždaug prieš 27 metus. Iki tol jie gyveno mieste, tačiau visą laiką jautė nepaaiškinamą trauką kaimui. Kai pora persikėlė į dabartinius namus, vietiniai gyventojai juos iš karto šiltai sutiko, nuolat siūlėsi padėti. Naujakuriai labai greitai ėmė jaustis taip, tarsi šiame kaime gyventų labai seniai. Vos po kelių savaičių jie suprato, kad čia yra ta vieta, kurioje jie norėtų nugyventi visą likusį gyvenimą.

Vos įsikūrę Alksnėnuose, Skrinskai jau pirmais metais ėmė ūkininkauti. Jie niekada nebuvo stambūs žemdirbiai, o iš pradžių dar ir technikos labai trūko. Matydami, kaip iš miesto atsikraustę žmonės vargsta, senesni vietos gyventojai ne kartą ištiesė pagalbos ranką, padėjo ir pasėti, ir nuimti derlių.

Ramutis pasakojo, jog net ir dabar į Alksnėnuose gyvenančius žmones jis su žmona gali bet kada kreiptis pagalbos ir tvirtai žinoti, kad šie niekada neatsuks nugaros. Visus alksnėniškius vyras pavadino išskirtiniais žmonėmis.

Anksčiau L. ir R.Skrinksai laikė karvių, kiaulių. Visgi dėl sveikatos problemų bei nesibaigiančių rūpesčių gyvulininkystės sektoriuje jie buvo priversti jų atsisakyti. Šiandien šeima verčiasi vien augalininkyste – laukuose augina javus ir rapsus. Nors ūkyje pasitaiko įvairių metų, šeima niekada nemėgsta skųstis.

„Praeiti metai buvo išties neblogi. Ūkyje pandemijos įtakos tikrai nejautėme. Esame patenkinti tiek derliumi, tiek supirkimo kainomis. Nepasisekė tik rudenį, kuomet pasėti žieminiai rapsai, galima sakyti, nesudygo. Išlindo vos vienas kitas daigelis. Trąšų pilti į šiuos laukus jau nesiryžome – nesinorėjo pinigų išmesti į balą. Viską užarėme ir dabar jau laukiame pavasario. Į šias žemes sėsime vasarinius kviečius“, – pasakojo L.Skrinskienė.

Ji namuose turi ir nemažą daržovių plotą. Moteris mėgsta eksperimentuoti ir, kaip pati juokauja, augina tokias daržovių rūšis, apie kurias kiti net nepagalvotų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Alksnėnų kaimo gyventoja šiltnamyje buvo pasodinusi net 98 veislių pomidorų. Tik vėliau jų skaičius sumažėjo iki 54 veislių.

Lydi nuo mažens

Sutuoktinius L. ir R.Skrinskus daugelis žino ne vien kaip ūkininkus. Jie taip pat – muzikantai. Prieš 11 metų pora įkūrė kaimo kapelą „Alksnė“, su kuria jau yra pasirodžiusi daugybėje Lietuvos scenų. Ne kartą šį kolektyvą buvo galima išvysti ir įvairiose televizijos laidose.

Muzika sutuoktinius lydi nuo mažų dienų. Panašios ir jų gyvenimo istorijos – abu dar vaikystėje lankė muzikos mokyklas, tačiau jų taip ir nepabaigė. Vis dėlto posakis „nuo likimo nepabėgsi“ šįsyk jiems labai tiko.

Ramučiui dar vaikystėje tėvai nupirko mažą akordeoną, su kuriuo jam net teko groti keliose vestuvėse. Vėliau akordeoną pakeitė armonika, kurios R.Skrinskas iš rankų nepaleidžia iki šių dienų. Vyras abiem instrumentais išmoko groti savarankiškai. Savamokslė yra ir Linutė, kurios rankose dažnai galima pamatyti akordeoną.

Bėgant metams muzika pamažu tapo ne tik didžiausiu šeimos pomėgiu, bet ir vienu iš pragyvenimo šaltinių. Pora ir dabar neretai yra kviečiama koncertuoti asmeninėse žmonių šventėse. Nors publiką linksmina ir dviese, tiek Ramučiui, tiek Linutei daug smagiau groti kolektyve – savo įkurtoje ir vadovaujamoje „Alksnėje“.

„Gaila, kad karantinas mums kiša pagalius į ratus. Mūsų kapelą sudaro vyresnio amžiaus žmonės, kurie dabar šiek tiek baiminasi vykti į koncertus. Mes šiuo metu net nerepetuojame – laukiame pavasario, kol pandemija ims po truputį atsitraukinėti ir žmonės vėl taps šiek tiek drąsesni. O rinktis į repeticijas privalėsime. Neseniai sulaukėme prašymo iš TV1 televizijos sveikinimų koncertų laidai sukurti keturis mūsų dainų vaizdo klipus. Jau radome ir rėmėją, kuris pasiryžo viską kompensuoti. O tam reikia ne tiek ir nemažų lėšų! Apskritai, esame labai laimingi, kad mums nuolat pavyksta rasti taip reikiamų rėmėjų. Alksnėnuose gyvena daug gerų ir bet kada padėti pasiryžusių žmonių“, – tikino L.Skrinskienė.

Ir iš tikrųjų rėmėjais „Alksnė“ neturėtų skųstis. Į tolimesnes išvykas kapelos nariai keliauja vietos ūkininkų padovanotu devynių vietų autobusiuku. Alksnėnų kaimo gyventojai savo kraštą garsinančiam kolektyvui padėjo įsigyti sceninius rūbus ir išleisti kompaktinę plokštelę.

Suburti nebuvo lengva

Suburti „Alksnės“ kapelą nebuvo L. ir R.Skrinskų idėja. Tai jiems padaryti pasiūlė buvusi Alksnėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Regina Petkevičienė. Iš pradžių Skrinskai priešinosi šiai idėjai, tačiau galiausiai teko nusileisti. Burti naują kolektyvą nebuvo lengva. Dainuojančiųjų ir grojančiųjų kaime nestigo, tačiau prisidėti prie naujai kuriamos kaimo kapelos panoro ne visi. Visgi Linutės ir Ramučio užsispyrimas bei ryžtas davė teigiamų rezultatų.

Pirmąjį koncertą vietos bendruomenės namuose „Alksnė“ surengė 2011 metais per Užgavėnių šventę. Publika iš karto teigiamai priėmė naujai susibūrusį kolektyvą, tad tai paskatino dar intensyviau repetuoti ir galvoti apie būsimus koncertus.

Per 11 metų „Alksnė“ apkeliavo didžiąją dalį Lietuvos scenų. Jos pasirodymai kituose šalies miestuose netgi yra daug dažnesni nei gimtajame Vilkaviškio rajone. „Alksnė“ unikali tuo, kad dažniausiai atlieka tik savo kūrybos dainas. Jų repertuare – daugiau nei dvi dešimtys. Tekstus rašo Sigitas Antanavičius, muziką kuria R.Skrinskas. Didžiausia dabartinė kolektyvo svajonė – išleisti antrąją autorinių dainų kompaktinę plokštelę.

Tikisi sulaukti kvietimo

Per visus kūrybinius metus „Alksnė“ užsitarnavo daugybės žiūrovų simpatijas. Jos kūrinys „Audžiu svajonę“ internetinėje vaizdo įrašų platformoje „YouTube“ perklausytas jau daugiau nei 405 tūkst. kartų. Alksnėnų kaimo kapela keletą kartų pasirodė ir televizijos projekte „Duokim garo“. Vilkaviškio rajono atstovai dėl gausaus žiūrovų palaikymo net buvo pakviesti į jubiliejinį 20 metų „Duokim garo“ koncertą, kuris dar 2020-aisiais turėjo įvykti Kauno „Žalgirio“ arenoje. Deja, dėl pandemijos renginys buvo net kelis sykius perkeltas.

„Kiek mums žinoma, šį koncertą planuojama surengti šių metų spalį. Pasirodyti tokio lygio renginyje būtų viena didžiausių mūsų svajonių, tačiau dabar jau nesame tikri, ar dar kartą sulauksime kvietimo pasirodyti didžiojoje scenoje. Aišku, tikimės, kad organizatoriai mūsų nepamirš! O tikslų bei planų turime ir daugiau. Labai norėtume sudalyvauti kaimo kapelų šventėje „Grok, Jurgeli“. Visgi kol kas tai – tolima svajonė. Mes nesame profesionalūs muzikantai. Grojame iš širdies, o ne iš natų, todėl neretai „traukiame pro šalį“. Muzikos ekspertai tai pastebi, tačiau paprasti klausytojai vertina mūsų pastangas. Tokiuose renginiuose kaip „Grok, Jurgeli“ reikia iš anksto pateikti savo kūrinių partitūras. O kaip mums tą padaryti, kai grojame iš atminties? Mums tai užveria ir daugiau durų“, – prisipažino L.Skrinskienė.

Publika dažnai įvertina Alksnėnų kaimo kapelą. Kolektyvas iš įvairių konkursų bei varžytuvių nuolat grįžta su pirmos vietos prizais. Muzikantai iki šiol geriausiai atsimena Elektrėnuose vykusį koncertą. Tuomet „Alksnė“ kartu su vietos kolektyvu surinko vienodai komisijos balsų, tad viską lėmė žiūrovų simpatijos. Ir jos buvo palankios ne Elektrėnų, o Vilkaviškio rajono kaimo kapelai!

„Gaila, tačiau mūsų pasirinktas stilius pamažu praranda populiarumą. Pagrindiniai mūsų klausytojai – vyresnio amžiaus žmonės. Sunku į kolektyvą pritraukti naujų narių. Norėtųsi daugiau instrumentalistų. Visgi džiaugiamės aplinkinių palaikymu ir kolektyvo narių atsidavimu“, – šypsojosi R.Skrinskas.

Be darbų ūkyje ir muzikinės veiklos Skrinskų šeima turi ir daugiau veiklų. Štai Ramutis yra Alksnėnų kaimo bendruomenės pirmininkas ir seniūnaitis. Natūralu, kad dalį pareigų jam padeda atlikti žmona. Pora labai didžiuojasi pernai metais Alksnėnuose surengta žolinių švente. Po jos jiedu sulaukė daugybės padėkos žodžių ir pagyrų, tad abu pagrįstai baiminasi, kad šiais metais vėl suorganizuoti tokio lygio renginį gali būti sunku.

„Esame sveiki, jėgų dar netrūksta, tad norėtųsi, jog viskas taip tęstųsi ir toliau. Aišku, yra tam tikrų dalykų, kurie neramina. Tai – ir pandemija, ir kai kurios politinės grėsmės. Visgi mudu su vyru laisvalaikiu mėgstame gilintis į įvairius psichologinius dalykus. Esame įsitikinę, kad neigiamomis mintimis galime prisišaukti bėdų, o mąstydami pozityviai – laimę. Tad stengiamės niekada neprarasti optimizmo. To palinkėtume ir visiems kitiems“, – šypsojosi pašnekovė.