Vitražų kūrėja trakiškė Ieva Paltanavičiūtė apie stiklą galėtų pasakoti ilgai, tačiau nebijo prisipažinti, kad apie jį žino ne viską. Kaip pati sako, įsimylėjusieji stiklą visada lieka mokiniais. Vitražo specialybės dėstytoja Vilniaus dailės akademijoje dirbanti moteris šiandien kūrybai turi nedaug laiko, tačiau neabejoja, kad dėstymas – taip pat reikšmingas dalykas. „Juk uždegti žmogų aistra stiklui – pati gražiausia kūryba“, – neabejojo ji.
Molį išmainė į stiklą
I.Paltanavičiūtės šeimoje nebuvo menininkų, tačiau kūrybingų žmonių aplink netrūko. Kurti mergina pradėjo dar mokykloje, lankydama drožinėjimo būrelį. Vėliau atrado molį, ėmė savarankiškai lipdyti. „Matyt, tada tėvai ir pastebėjo mano polinkį į kūrybą. Esu jiems be galo dėkinga, kad man leido eiti kūrybos keliu“, – kalbėjo Ieva.
Svajonė įstoti į Vilniaus dailės akademiją išsipildė ne iš karto. „Buvau savamokslė keramikė, todėl į Dailės akademiją neįstojau. Ryžausi bandyti įstoti į Kauno aukštesniąją dailės mokyklą, todėl metus laiko reguliariai važinėdavau į Kauną, intensyviai ruošiausi. Spyris į užpakalį buvo ir tai, kad tuometinė mano dailės mokytoja mokykloje netikėjo, kad įstosiu į keramikos specialybės kursą. Užsidegiau jai įrodyti, ką sugebu“, – pasakojo jaunystėje apie keramiką svajojusi mergina.
Kodėl keramika? Tiesiog nieko daugiau nežinojusi, prie nieko daugiau neprisilietusi. Gal todėl, kitos mokytojos Kaune paraginta, nusprendė savo jėgas išbandyti dirbdama su stiklu. Ir nuo tada kelio atgal nebebuvo, mat vitražo dėstytoja buvo tokia žavi, jauna ir kūrybinga, kad stiklas užbūrė ir Ievą.
Liko Lietuvoje
Pabaigusi studijas Kaune, I.Paltanavičiūtė lengvai įstojo į sostinės Dailės akademiją, tik šįkart – į vitražo specialybę. 2004 m. ten įgijo menų magistro laipsnį, o dabar Ieva dėsto tos pačios akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje vitražo kompoziciją ir technikas bei yra Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui, tarptautinių ir respublikinių parodų kuratorė ir dalyvė.
Tiesa, likimas galėjo pasisukti ir kiek kita linkme, mat baigusi studijas Kaune I.Paltanavičiūtė sulaukė pasiūlymo studijuoti architektūrą Vokietijoje. „Atsisakiau, esu „naminė“, neįsivaizdavau savęs gyvenančios ir besimokančios svečioje šalyje. Kas žino, kaip mano kelias būtų pasisukęs, jei tada būčiau buvusi drąsesnė? Tačiau man net važiavimas į Kauną buvo didelis įvykis. Gal taip ir turėjo būti, likimas sudėliojo savaip. Šiandien kuriu Lietuvoje ir man tai svarbu“, – kalbėjo vitražų kūrėja.
Amžina mokinė
Šiandien Dailės akademijoje vitražo paslapčių moko vienintelė Ieva. Kaip pati sakė, vitražas – nebepopuliarus. Užsiimti šia veikla brangu, todėl studentų nėra daug. „Auksinius laikus vitražas išgyveno sovietiniais laikais, kai turėjome stiklo gamyklą. O dabar situacija pasikeitusi“, – apgailestavo I.Paltanavičiūtė. Pasak jos, gal taip nutiko ir dėl pastaruoju metu itin išpopuliarėjusios nuostatos, kad menininkais gali būti visi. Užtenka palankyti kelių mėnesių kursus, ir jau gali kurti. Ieva pripažino, kad sau kelia daug aukštesnius reikalavimus, o savo kūryba siekia atsakyti į išsikeltus klausimus.
Nuo ryto iki vakaro pedagoge dirbanti moteris laiko kūrybai vis dėlto turi mažokai. „Iš pradžių dėl to labai išgyvenau, bet paskui suvokiau, kad pedagogo darbas irgi yra labai reikšmingas. Uždegti žmogų aistra stiklui – irgi kūryba. Be to, iš pagarbos savo dėstytojams, ypač profesoriui Algirdui Dovydėnui, privalau tęsti šį darbą tam, kad perduočiau žinias, kurias gavau iš jų“, – neabejojo vitražų kūrėja.
Tačiau ji drąsiai prisipažino, kad apie stiklą visko nežinanti, ir dėl to visai nesigėdijanti. Pasak Ievos, šiuolaikinės technologijos vystosi itin sparčiai, ne visada pavyksta suspėti paskui jas, todėl visada lieki mokinys, ir tai yra dar įdomiau.
Ne tik bažnyčiose
I.Paltanavičiūtės sukurti vitražai puošia visuomenines, religines ir privačias erdves Lietuvoje ir užsienyje. Jų galima išvysti Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios krikštykloje, Anykščių rajone esančioje Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kur Ievos sukurti du altoriniai langai. Taip pat Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje, restorane „Ertlio namas“ Vilniuje. Trakų krašto žmonėms ypač aktualus dailininkės darbas – vitražų projektai Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Benedikto bažnyčios langams. Tiesa, šiandien langus puošia tik vienas jų.
Pasak menininkės, iki šiol žmonės dažniausiai vitražą sieja su bažnyčia, įsivaizduoja jį ryškių, sodrių spalvų. „Žinoma, viduramžių vitražas yra amžina klasika, tačiau šiandien jis kitoks. Nereikia kartoti to, kas jau buvo, geriau surasti savo kelią, atrasti savo braižą. O tam reikia drąsos būti savimi. Geras darbas yra tada, kai tave kritikuoja. Blogiausia, kai visi tyli“, – kalbėjo I.Paltanavičiūtė.
Neabejoja stiklo magija
Stiklas yra bene plačiausiai pritaikoma medžiaga. Jis naudojamas ne tik bažnyčioms puošti, bet ir kuriant interjerus. I.Paltanavičiūtei itin įdomu bendradarbiauti su architektais. Pasak jos, šioje srityje itin svarbi pagarba kitam menininkui, kitam žmogui. Kaip stiklas panaudojamas interjere? Pasak vitražų kūrėjos, labai įvairiai: tai ir sienos, ir grindys, ir paveikslai, ir šviestuvai, ir langai, ir lubos, ir t. t.
Kūrėja neabejoja stiklo magija, tačiau kūryba ir menas jai nėra visas gyvenimas. „Be kūrybos juk aplink yra žmonių, kuriuos myli, kelionių, į kurias išvyksti, ir daugybė kitų dalykų. Menas man – kaip gero vyno taurė“, – apibendrino Ieva. Ji įsitikinusi, kad aplink yra begalė mažų, džiuginančių dalykų, kurių per skubėjimą nebepastebime, pamirštame juos. Kūryba – tai jaudulys, šiek tiek kančios, daug žiūrėjimo į save. O rezultatu dažniausiai lieki šiek tiek nepatenkintas, matai, kad kažką galėjai padaryti geriau. Kritiką I.Paltanavičiūtė vadina teigiamu dalyku, nes ji skatina tobulėti.
Atsakomybės jausmas
Pernai vasarą vitražų kūrėja Medininkų pilyje (Vilniaus r.) surengė savo darbų parodą „Neperšaunami“. Joje naudojo neperšaunamą stiklą – medžiagą, su kuria anksčiau nebuvo dirbusi. Menininkė prisipažino, kad rengdama parodą jautė didžiulę atsakomybę, mat kai esi dėstytoja, žinai, kad būsi itin reikliai vertinama, stebima, todėl jauti įsipareigojimą viską labai gerai apgalvoti.
Veiklos moteriai netrūks ir šiemet. Ieva planuoja prisidėti prie jau anapilin iškeliavusio savo dėstytojo A.Dovydėno pradėtų projektų įgyvendinimo. Įvairių kūrybinių projektų dažnai atsiranda per visus metus, todėl veiklos jai tikrai netrūks. „Džiaugiuosi, kad yra ką veikti, tačiau jau moku kai kurių projektų ir atsisakyti. Man svarbu nenualinti savęs“, – kalbėjo trakiškė.
Paklausta, kur semiasi idėjų ir įkvėpimo, I.Paltanavičiūtė ilgai nedvejojo. Žiemą jai maloniausia lovoje skaityti knygas, o šiltuoju metų laiku Ieva neįsivaizduoja gyvenimo be rytinių maudynių ežere.