Kraštietės Vilmos Ramanauskaitės pasirinkimas – garsinti Rokiškio kraštą savo fotografijomis. Kaip sakė moteris, Rokiškis užima didžiausią vietą jos širdyje, šiame krašte apstu gražių ir kadrų vertų vaizdinių, todėl galimybė jais dalintis ne tik su Rokiškio, bet ir visos Lietuvos bendruomene ją skatina tobulėti. Kaip Vilmos gyvenime atsirado fotografija, kodėl ji fiksuoja būtent Rokiškį ir ką jai pačiai reiškia šis užsiėmimas?

– Kada pradėjote fotografuoti?

– Fotografija susidomėjau ankstyvoje paauglystėje. Mano brolis, pirmas šeimoje, būdamas studentu, nusipirko fotoaparatą. Kartais jo paprašydavau leisti man juo pafotografuoti, kai tik atsiveždavo į gimtinę. Paskui gavau paprastą fotoaparatą. Jis nebuvo itin geros kokybės, nes nuotraukose matėsi defektų. Labai trumpai juo naudojausi. Vėliau gyvenime atsirado telefonai, kuriais taip pat buvo galima fotografuoti – iš pradžių mygtukiniai, po to išmanieji. Prieš metus gimtadienio proga gavau naują fotoaparatą, todėl turiu visas galimybes visur viską įamžinti.

– Kaip pradėjote šią veiklą?

– Labai paprastai. Kiekvienas žmogus nori save realizuoti, būti pastebėtas ir įvertintas. Turėdama galimybę mėgstu fotografuoti viską: gamtą, giminaičius, susibūrusius į suėjimą ar į kieno nors gimtadienį, miesto renginius, koncertus bei kitas šventes.

Iš pradžių fotografija nebuvo dažnas užsiėmimas. Daugiau laiko tam pradėjau skirti tada, kai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ sukūriau puslapį „Rokiškis“. Tarsi užsidegė aistra šiai veiklai. Manau, kad tai lėmė žmonių dėmesys mano daromoms ir tame puslapyje skelbiamoms nuotraukoms.

– Minėjote, kad kol kas ši veikla – mėgėjiška, bet ateityje žadate fotografuoti profesionaliai. Ar planuojate to mokytis?

– Toks planas tikrai yra. Tik, žinote, kaip su tais planais: žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Dabar turiu mintį kažką baigti mokslus ar kokius kursus, susijusius su fotografija. Norėtųsi, kad prie mano tobulėjimo fotografijos srityje prisidėtų profesionalai, kurie jau daug metų tuo užsiima ir yra tam atsidavę. Šiandien man atrodo, kad fotografija – mano gyvenimo kelias. Bet gyvenimas kartais nenuspėjamas ir pateikia staigmenų. Gal praeis kiek laiko ir aš save atrasiu dar kokioje nors naujoje veikloje, kuri galbūt  trauks labiau nei fotografija.

– Beveik visose Jūsų nuotraukose – Rokiškio peizažai. Kodėl?

– Taip, mano nuotraukose gamtos peizažai, pastatai, augalai, paukščiai. Fotografuoti žmones einančius gatve ar kur ant suoliuko sėdinčius lauke – rizikinga. Ne visiems gali patikti būti fotografuojamiems. Nenoriu nemalonumų, todėl vengiu nuotraukose įamžinti svetimus žmones.

Dažnai tie, kurie stebi mano nuotraukas puslapyje „Rokiškis“ klausia: „Kur žmonės? Ar Rokiškyje nebėra žmonių?“ Rokiškėnų tikrai yra užtektinai, tiesiog jų nėra mano nuotraukose.

Rokiškyje yra gražių vietų, kur galima pagauti meniškų kadrų. Ar jų daug? Sunku pasakyti, bet tikrai yra. Fotografija užsiimantis ir šią veiklą mėgstantis žmogus bet kur vaikščiodamas užtiks kokią vietą, vertą kadro. Fotografai – tokie žmonės, kurie pastebi gerokai daugiau nei žmogus, niekaip nesusijęs su fotografija. Fotografas jau iš tolo fiksuoja net menkiausias smulkmenas, kurios gali pasitarnauti geram ir dėmesio vertam kadrui. Tai ir po Rokiškį gerai pavaikščiojus, apžiūrėjus galima rasti nemažai vietų, vertų kadro. Tik, žinoma, tam reikia skirti nemažai laiko.

– Gal galėtumėte išskirti Jums pačią gražiausią ar daugiausiai emocijų sukėlusią fotografiją?

– Manau, tai nuotrauka, kurioje užfiksuotas dvaro pastatas, vadinamasis bravoras, ir sklindanti rudeniška aplinka. Tai nuotrauka, kuri mano sukurtame puslapyje „Rokiškis“ sulaukė daugiausia dėmesio ir surinko daugiausiai patiktukų – per 1 500. Tai man buvo netikėta, todėl labai malonu. Po tokio populiarumo užsidegiau dar didesniu noriu ieškoti įdomesnių kadrų. Tai buvo kone atsparos taškas – pajutau begalinį malonumą fotografuoti ir aistrą šiai veiklai kaip niekad anksčiau.

– Papasakokite apie puslapį „Rokiškis“. Kada jį sukūrėte, kodėl?

– Šį puslapį sukūriau 2014 m. gruodžio 12 d. Pirmiausia kurdama jį galvojau apie savęs realizavimą. Norėjau, kad žmonės atkreiptų dėmesį į mano nuotraukas. Galvojau, jei šiame puslapyje bus mažas aktyvumas, tuomet jį ištrinsiu. Laikui bėgant šį puslapį pamėgo nemažai žmonių, kaskart jų gausėdavo, todėl supratau, kad turiu tęsti veiklą ir neapleisti šio puslapio.

– Ką Jums pačiai reiškia tai, kad Rokiškio vaizdais gali grožėtis visi lietuviai?

– Puoselėdama šį puslapį, pradėjau galvoti ne tik apie savirealizaciją, bet ir apie patį Rokiškį – tai būdas garsinti Rokiškį visoje Lietuvoje. Norėjau, kad apie šį kraštą sužinotų kuo daugiau žmonių. Puslapyje „Rokiškis“ žmonės gali pamatyti daug nuotraukų iš Rokiškio, filmuotos medžiagos.

Retai kada savo puslapyje dalinuosi šio krašto žiniasklaidos naujienomis, nes jo paskirtis – ne dalintis įvykiais, o fotografijomis pateikti meniškiausias ir fotogeniškiausias vietas.

Pastebėjau, kad puslapio nariai yra ne tik tie žmonės, kurie šiandien gyvena Rokiškyje, bet ir tie, kurie jame gyveno kadaise, jie mato, kaip Rokiškis auga ir gražėja. Yra žmonių, kurie nieko bendra su Rokiškiu neturi, nei jame gimė, nei gyveno, bet seka puslapį vien dėl to, kad jiems tas miestas patinka ir artimas širdžiai.

– Dažnai Rokiškio vaizdus keliate į viešas grupes, puslapius. Ar ir ten fotografijos sulaukia daug dėmesio?

– Prisijungiau prie nemažai „Facebooke“ esančių fotografijų grupių ir keliu nuotraukas iš Rokiškio krašto. Taigi tiek keldama kadrus iš šio krašto į savo puslapį „Rokiškis“, tiek į kitas grupes siekiu garsinti ir visai Lietuvai rodyti Rokiškį kaip gražų ir meniškumu spinduliuojantį miestą. Gal atsiradus galimybei nuotraukų iš Rokiškio krašto parodysiu ir užsienio fotografijų grupėse. Nežinau, kur ateityje mane nublokš likimas, ar visą gyvenimą nugyvensiu Rokiškyje, ar kitur, bet šis kraštas mano širdyje visada užims didžiausią vietą.