Su aktoriumi, režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatu Valentinu Masalskiu kalbamės apie jo kasdienybę, nuolatinį vertybių ir požiūrio formavimąsi, apie jo gyvenimo mokytojus. V.Masalskio teigimu, mokytojo, jeigu jis tikras, joks mokinys negali aplenkti. O spektaklis ar bet kuris kitas meno kūrinys turi prisibelsti į žiūrovo emocijas. Ar žiūrovas mokosi, priklauso nuo to, ką jis pats atsineša, ką per gyvenimą yra surinkęs. Tačiau svarbiausias ir neleidžiantis žmogui sustoti momentas yra nuolatinis troškulys, kai niekaip negali atsigerti iš vieno šaltinio ir nenustoji ieškoti.

Esate sakęs, kad Jūsų vertybių skalė susiformavo vaikystėje. Kokia buvo toji vaikystė?

Neteisinga būtų sakyti, kad vertybių skalė formavosi. Ji nesusiformuoja, ji formuojasi, visą laiką fermentuojasi. Niekada nebus taip, kad tu jau kažką suformavai. Mes kintame. Nieko nėra pastovesnio už kitimą. Vaikystėje rūpėjo žalią agrastą nusiskinti iš kaimynės sodo. Vertybė buvo gauti iš mergaitės laišką, kai dar niekas nebuvo gavęs. Tokios egoistinės vertybės.

Be abejo, vertybės turi pagrindą, bet per gyvenimą kinta požiūris į jas. Netgi jei vaikystėje yra paslaptis, pasakos stebuklai, tai dabar, sulaukus tokio amžiaus, man paslaptis yra pavasaris, aš žiūriu į tą pliką medį ir žinau, kad greitai iš jo išlįs žalias lapas. Man tai yra stebuklas, kuris įvyks šalia manęs. O jaunam tai nebuvo stebuklas, aš pro jį prabėgdavau, pralėkdavau kaip vėjas. Man tai buvo nieko nereiškiantis daiktas.

Papasakokite apie savo kasdienybę. Kokia yra Jūsų diena?

Dienos yra skirtingos. Keliuosi 5–6 val. Jeigu manęs paklausia, ką aš veikiu taip anksti atsikėlęs, tai sakau, kad kartais žiūriu į rytą, kartais galvoju, ką veiksiu per dieną, kartais apmąstau būsimus darbus, kartais skaitau, nes tada eteris netriukšmingas ir sąmonė labai gerai priima informaciją, nebūna jokių dirglumų galvoje. O per pietus galva įsidirgina, atsiranda labai daug informacijos, juo labiau mūsų tokiame greitame pasaulyje. Pavakariu jau būnu pavargęs. Jaunystėje miegoti eidavau labai vėlai.

O darbas… Studentai, aktoriai, teatras, vaidinimas, buities rūpesčiai… Turbūt negali nupasakoti visų dienų, jos visos yra ir skirtingos, ir vienodos.

Jeigu turi kažkokių didelių užduočių, tai dienos intensyvumas yra visai kitoks. Nors kartais diena gali iš šalies atrodyti tokia, kokia prieš tai buvusi, bet vidiniai tempai yra skirtingi, kitoks judėjimas vyksta viduje – per didelis arba per greitas. Iš šalies žmogui gali atrodyti, kad nieko neveiki, bet tu labai veiki. Nusakyti dienos neįmanoma, ji nepagaunama. Ką nusakysiu dabar, rytoj jau bus kažkas kito.

Kokie yra svarbiausi Jūsų gyvenimo spektakliai, knygos, filmai? Kas yra Jūsų gyvenimo mokytojai?

Kažkas iš labai protingų žmonių yra pasakęs, kad mus žmonėmis padaro uždaviniai, kuriuos mes sau išsikeliame. Ir mokytojai. Tai gali būti ir knyga, ir Platonas, ir graikų filosofija, ir Jėzus, ir Šventraštis, ir Buda, ir tie, kurie tau davė išminties, kurie tave pastūmėjo eiti į priekį, kurie neleido nurimti, kurie mokė gyventi su klausimu. Iš lietuvių mokytojų man labai įstrigęs Karolis Dineika, nors su juo kalbėjausi galbūt tik vieną vakarą. Česlovas Kavaliauskas – kunigas, kuris pastūmėjo domėtis fizika, netiesinėmis filosofijomis, nedogmatinėmis tiesomis. Jis išmokė biednystės, neprisirišti prie turto. Labai daug esu gavęs iš tėvo Stanislovo – postūmio menui, supratimo apie meną. Atmintyje išliko pokalbiai vakarais prie židinio, Rilkės skaitymai.

Dabar skaitau teologijos žinyną, ten sakoma, kad svarbiausias klausimas yra kodėl, o ne kaip. Taip pat Viktoro Franklio veikalą „Sielogyda“, kurį irgi atradau dar Paberžėje.

Sako, kad mokinys turi aplenkti savo mokytoją. Man atrodo, kad tai yra netiesa. Jeigu mokytoją aplenkei, vadinasi, jis nuėjo arba į smuklę, arba išsuko iš kelio. Aš turiu žiūrėti į mokytojo nugarą.

Jis išeina į kitą laiko dimensiją, bet aš einu jam iš paskos, jo aplenkti neįmanoma, nes jis jau per toli. Po to pamatau, kad kažkas žiūri ir į mano nugarą, bijau per daug gręžiotis, žiūrėti, kas manęs link eina. Neįmanoma aplenkti tų mokytojų, kuriuos turėjau. Čia negali būti jokių lenktynių.

Iš asmenybės galima labai daug gauti, bet būna, kad asmenybė kartais jauną žmogų užgožia. Galima sakyti, kad šiandien yra du kraštutinumai – arba absoliutus bet kurio autoriteto neigimas, arba žmogus iš savo mokytojo padaro stabą. Kaip laviruoti tarp šių dviejų dalykų?

Stabmeldystė atsiranda tuomet, kai tu visiškai sustoji, kai nustoji evoliucionuoti ir nebesikeiti. Stabmeldystė gali būti religijoje, gali būti amate. Man atrodo, kad kai žmogus eina prieš srovę, srovė jį gali nunešti. Todėl reikia ieškoti šaltinio, iš kurio teka upė. Nereikia tyčia eiti prieš srovę. Reikia turėti pavyzdį, bet reikia sekti ne vien tuo, ką mokytojas moko, bet pabandyti įžiūrėti, ko jis pats siekia, nes virš jo yra dar kažkas toliau.

Stabmeldystė yra, kai sustoji, užsižiūri ir sakai: man patinka į tą daiktą žiūrėti. Tiesiog žiūriu ir esu laimingas, bet nieko neveikiu. Jeigu tik pradedi veikti, tave puola, kaltina, muša. Jei tik kažką kuri, tuoj pat kažką ir griauni. Joks mokytojas nesakys, kad darytum viską kaip jis, ir jau būsi pasiekęs. Jie sako, kad ir jie nepasiekė, skatina eiti toliau.

Stabmeldystė yra pats baisiausias mums galintis nutikti dalykas. Kai jaučiamės, kad gyvename teisingai, esame geri žmonės, nes sugebame nueiti prie bažnyčios ir duoti elgetai monetą, tuomet jaučiamės padarę gerą darbą, dar sukalbame maldą. Ir pasidarome tokie geri… Bet geri ne veiksmu.

Mano mokytojai man visą laiką primena, ko dar nesu padaręs. Aš geriu iš to šaltinio. Bet nejaučiu, kad būčiau padaręs iš jų stabą. Turbūt todėl, kad geriu ne iš vieno šaltinio. Galbūt stabmeldystei atsirasti yra pavojus, kai geriama iš vieno šaltinio. Būtent troškulys, nuolatinis noras mokytis neleidžia susikurti stabų. Kažką norėti pagerinti yra varomoji jėga.

Dažnai kalbate apie menininko atsakomybę. Kas tai yra?

Su menininko atsakomybe kartu eina ir vertybių skalė, ir neišklydimas iš kelio, ir nesusigundymas pinigais, nesusitepimas, ieškojimas šaltinio. Atsakomybė, kaip ir tikrasis įkvėpimas, atsiranda tuomet, kai užmuši savyje labai daug egoizmo, kai susikoncentruoji į kitą.

O menas, kaip ir gyvenimas, be kito yra neįmanomas. Net ir savo džiaugsmą matome kito akyse. Žvelgdamas į save veidrodyje, negali džiaugtis, džiaugiesi tik tuomet, kai pasidaliji. Pasidalydamas, pamatydamas, kaip kitas nušvito, pasitikrini, ko tas džiaugsmas yra vertas. Kaip ir liūdesys. Mes pasitikriname per kitą savo liūdesį.

Apie atsakomybę galima kalbėti, kai nepameti kito, kai esi visą laiką susikoncentravęs į jį. Į tą kitą, kuriam tu kalbi, kuriam rašai. Kaip motina, susikoncentravusi į savo vaiką. Jeigu mes visi žvelgdami į kitą sugebėtumėme atsisakyti savo egoizmo, kaip motina atsisako savęs ryšyje su vaiku, tai būtų labai daug. To reikia mokytis.

Viename spektaklių, kur kalbama apie opias visuomenės bėdas, teko matyti, kaip žiūrovai juokiasi, susižvalgo tarpusavyje ir sako, kad viskas vyksta kaip gyvenime. Kaip Jūs pats žvelgiate į tokias reakcijas?

Labai gerai. Jei jie juokiasi, vadinasi, prie jų prisibeldžiau. Kas yra teatras? Žmogus vienintelėje vietoje, teatre, kine, koncerte, už pinigus perka savo emocijas, išgyvenimus. Jis nenori jokios informacijos. Jam nereikia didelių minčių. Jis perka juoką, šypseną, liūdesį, nustebimą, netgi pasišlykštėjimą, pasibjaurėjimą, pyktį, baimę.

Žiūrovas nori išgyventi, jis nenori gauti informacijos. Jei jis juokiasi, sako, kad viskas vyksta kaip gyvenime, jis reaguoja. Neduok Dieve, jeigu teatre kas nors lieka abejingas. Tuomet reiškia, kad teatras iki jo neprisibeldė. Net jeigu pasipiktinęs sako, kad rodoma nesąmonė, tai yra kur kas geriau negu abejingumas.

Bet ar tai nėra vienas iš duonos ir žaidimų aspektų? Jeigu spektaklis kalba apie rimtus, skaudžius dalykus, o jie į tai žiūri kaip į pramogą…

Jie į tai žiūri ne kaip į pramogą. Spektakliuose žmonės dažnai susitapatina su kuriuo nors iš personažų, kad ir su savo uošviene, mama, senu žmogumi, kuris zyzia ant jų. Žmogus juokiasi, nes jis pasąmonėje užfiksuoja prasmę.

Bet ar jis mokosi? Manau, kad menas yra kaip didžiulis piknikas, į kurį ateidami mes atsinešame savo patiekalą ir jį valgome. Į šį pikniką atsinešame tai, ką kaip bitelės surinkome nuo pat vaikystės.

Esate sakęs, kad nors ir kiek meluotumėme scenoje, žmonės ateis į teatrą ieškoti tiesos. Ar galėtumėte tai paaiškinti?

Teatras yra tik melas. Vaidindamas į savo kolegę kreipiuosi kaip į mamą. Ar ji yra mano mama? Atidarau duris ir sakau: kaip jūs gyvenate, draugai? Argi jie draugai? Jie – kolegos. Tai yra ištisinis melas. Aš kuriu tiesos iliuziją. Hiperbolizuoju, kuriu kvazirealybę. Teatras yra paremtas melu, kaip ir kiekvienas kitas menas. Kai mene peržengiamos ribos ir pradedamas rodyti tikras kraujas, tai nėra tiesa. Menas visą laiką turi būti simbolis, nors ir labai arti priartėjęs prie tikrojo pavidalo.

Sakėte, kad menininkas nuo amatininko skiriasi savo energija. Kas yra ta energija?

Ne tik energija. Menininkas nuo amatininko skiriasi savo požiūriu. Kopija nuo originalo skiriasi labai nedaug, tik dvasingumu. O dvasingumas kyla iš menininko gyvenimo būdo, iš jo požiūrio, apsisprendimo. Tarkim, yra menininkas ir yra amatininkas. Aš pasakau: padarykite mano kambariui angeliukus. Amatininkas iš karto tarsis dėl laiko, kada juos reikėtų padaryti. Menininkas sakys, kad čia negali būti angeliukų, jis daro juos tik bažnyčiai, paprastam kambariui nereikia angeliukų. Ir amatininko, ir menininko angeliukai gali būti tokie patys, bet amatininkas juos padarys labai lengvai, greitai.

Tačiau gyvenime neprivalo viskas būti paremta menu. Dabar mūsų gyvenime meno yra per daug. Viską vadiname menu. Kai viskas tampa menu, tada niekas nebėra menas.

Vaiva Lanskoronskytė