Iš rašomos knygos „Pasakojimai prabudus“. Susitikimai

Ne taip toli nuo mūsų namų, šalia Barvų prigludusiame Lapynų kaime, buvo Kinas. Nedidelė salytė, kurioje vyko ir Lapynų skryriaus susirinkimai, tarybinių švenčių, Naujųjų metų eglutės. Į Kiną pirmąjį kartą mane nusivedė mamaitė su tėvu.

Rodė „Milijonas metų prieš mūsų erą“. Buvo žiema. Vesdavo ir pradinės mokyklos mokytoja į vaikams skirtus dieninius seansus. Tuomet nebūdavo paskutinių pamokų. Prisimenu „Ruslaną ir Liudmilą“, kažkokius filmus apie sovietinį pilietinį karą ir paauglišką filmą „Dubravka“ su Lina Braknyte. Filmai buvo spalvoti, nepalyginsi su mūsų televizoriaus „Старт–3“ tik gero sprindžio dydžio baltu-juodu ekrano vaizdu. Ypač patiko „Milijonas metų prieš mūsų erą“.

Gerokai vėliau net aktorės vardą sužinojau iš „Jaunimo gretų“ publikacijos – Rakvelė Velč. Labai įdomus filmas – nuotykiai, meilė, skraidantys brantozaurai, neįtikėtino dydžio vėžlys beigi būrys pusnuogių papingų moteriškių. Bet kartą, gal kokioje penktoje klasėje, vasarą nukulniavau pats vienas į kiną. Rodė „Paskutinė relikvija“. Filmas spalvotas, su gražių dainų intarpais.

Man jis taip patiko... Pagrindinis filmo  herojus Gabrielis narsus ir teisingas, dar visai jaunas vyras, gal koks riteris ar įsislapstinęs valdovas, ginantis savo mylimąją nuo kažkokių ją puolančių suskių. Kažkokie pikti vienuoliai, kažkokios intrigos... Filmas gi rusų kalba... Bet svarbiausia – senoviniai laikai – visi su kardais, muškietomis, durklais. O dar visi raiti. Kažkokie sukilėliai, kurie kovoja prieš kažkokius išnaudotojus, kurie užtūpę, kaip supratau, ar tik ne Estiją?

O tos panos gražumas, dėl kurios tas narsusis riteris kovoja, bet kokias kliūtis nugali. Kažkokie plėšikai ar kareiviai tą gražuolę net išgvaltavoti mėgino, jau buvo bliuskutę benuplėšią, – žinojau, kuo viskas baigsis! Vytautas ToleikisBet atsitiktinumas padėjo, kažkoks Gabrieliaus pažįstamas vadas su kareiviais paskutinę akimirką prijojo.

Ta jo mylimoji man buvo tokia graži, šviesiaplaukė. Ir dar ją iš šono nuogą rodė, kai paplaukiojusi džiovinosi prie laužo, net papo kraščiuką, su visu speneliu, tai vieną, tai kitą parodė. Viską mačiau! Namo grįžau pastiręs, kaip apžavėtas. Kitą dieną neiškentęs nusileidau į pakalnę: prie Tenenio augo alksniai, toks smėliukas tarp jų. Kokias kelias valandas stypčiojau. Mat tuo metu mano eisena buvo labai juokinga – eidavau, kaip sakydavo mokytoja, kaip ant sprendžinų, stypčiodamas. Vaikščiojau takučiu pirmyn atgal, pirmyn atgal. Viską iš naujo norėjau išgyventi, vis perkratydavau matytus vaizdus, scenas gražiausias. Vis einu pirmyn atgal, tai niūniuoju „Ненужна нам светая реликвия! Arba niūniuoju tą gražiąją dainą, „Не давайся, детя, не давайся в руки, беги детя!“, kai ta gražioji panelė skuodžia baltu žirgu, o ją lydi ta daina, o toks ryžas žioplys nesugeba jos pavyti.

Taip tris popietes pravaikščiojau. Ir dar užsimiršęs garsiai prakalbdavau, gestikuliuodavau rankomis. Net mamaitė pastebėjo, pasakė Birutei: kūn tin tas Vytuks dirb? Ka nepablūstu?<2> Nuo to laiko labai pamėgau svajoti. Mylimiausia tema – namų išplėtimas. Padidinamas šlaitinis namo stogas, atsiradusiose erdviose kambariuose įsikuria ciocė Bronė ir jos vyras Eustachijus, o jis medžiotojas, įsikuria Baba, pusseserė Angelė. Ir vietoj pievų atsiranda vandenys, visi Barvai virsta savotiška sala.

Po kelerių metų matau per programą – „Paskutinę relikviją“ rodys per televizorių. Ir kaip tik porą dienų prieš rodymą – pyst tas suskis televizorius ėmė ir sugedo, suprantu, kad papa nespės pataisyti. Topt galvom mintis – prašysiu Joną Mikalauskiuką, kaimynų vaiką, kad leistų pas anus paveizieti. Išdrįsęs paprašau. Leido. Buvo žiema, snieguota, mėnesienos apšviesta naktis. Filmus rodydavo 21:30 po įterptos Vremia laidos. Tėvas Mikalauskis Jonas įsitiesęs ant binkio, mes pasistatome kėdes. Šviesa išjungta, tik spingsi mažutis ekranas. Aišku, ne tas ir ne tas. Nespalvotas, ir svetima aplinka, šalia šnopuojantys kaimynai trukdė įsijausti. Turėjau grįžti prie spalvotos, galvoje išlikusios versijos.

Mažiau nei po dešimties metų iš savo dėstytojos Irenos Veisaitės sužinojau, kad to vaikystės paauglystės gražiausiojo filmo režisierius Grigorijus Kromanovas, jos vyras. Ir kad ne tik kino, bet ir teatro. Kad pastatęs Taline pjesę pagal Petruševskajos apysaką „Brangioji mokytoja“, jos premjeros metu pamatęs, kad pjesės finale žiūrovai neadekvačiai krizena, išėjo į sceną ir begėdę minią išbarė, ir kad tai buvęs netikėtas kone antrasis spektaklis, dar labiau sukrečiantis. Ir kad Kromanovas statė filmą „Viešbutis pas žuvusį alpinistą“, ir kad kai kas turėjo jį užbaigti. Sužinojau, kad tas gražias dainas atliko Georgas Otsas, auksinis estų balsas. Ir estiškąją, ir rusiškąją versijas.

O kartą Grigorijų Kromanovą galų gale pamačiau Vilniuje, Menininkų rūmuose, kur dabar Prezidentė gyvena. Irena Veisaitė susirinkusiems pasakojo apie Anglijos teatrą, Piterį Bruką. Iš ten buvo ką tik grįžusi. O jis sėdėjo priekyje ir vis žavėdamasis kartojo Iraena, Iraena, taip kietai tą Irena tarė. Toks labai aristokratas man pasirodė. Bent taip būčiau įsivaizdavęs kelių kartų inteligentą profesorių ar dvarininką. Abu buvo pasišvietę tamsiai melsvais kostiumais, kone juodais.

Kai Irena rengė atsiminimų knygą estų leidyklai apie Kromanovą, apie šį darbą, kurį laikė misija, man pasipasakodavo. Pamenu ir leidyklos atstovę, atvykusią iš Talino. Įsidrąsinęs papasakojau kartą Irenai, kaip mane vaikystėje paveikė šis Kromanovo filmas. Aišku, Irena iškart šmaukšt pasiūlo, – parašykite, knygai bus labai netikėtas įvadėlis. Aš tik paraudęs kažką sumekenau, tuom viskas ir baigėsi. Tai va, grąžinu persenusią skolą. Geriau vėliau negu niekad.

Vytautas Toleikis