Per šiųmetę „Obelinę“ vyko Vitalio Vošterio fotografijų parodos „Po tėviškės dangum“ pristatymas. Vitalis kilęs iš Obelių, gyvena sostinėje, mokytojauja, fotografuoja. Tuomet suintrigavo iš nespalvotų nuotraukų žvelgiantys mąslūs, nepagražinti, atviri žmonių veidai. Suintrigavo ir biografijos detalė – kažkada vargonavo bažnyčiose.

Tačiau prakalbus apie muziką, vėrėsi ir daugiau durelių: mokykloje jis vadovauja moksleivių roko grupei, su ja dalyvavo konkurse „Muzikos talentų lyga“, prieš porą metų pateko į inovatyviausių Lietuvos mokytojų gretas, kai kurios jo nuotraukos pavadintos dainų frazėmis ar šmaikščiais posakiais, objektyve atsiduria gimtojo krašto žmonės, o pasakojimai apie juos kol kas laukia dienos šviesos. Visa tai atėję iš vaikystės ir kaimo.

Baigęs Obelių vidurinę mokyklą, vargonavote Kriaunų ir Aleksandravėlės bažnyčiose. Jaunas žmogus ir vargonai – retas derinys…

Mokiausi dviejose muzikos mokyklose – iš pradžių Obelių, po to Rokiškio. Pagrindinis instrumentas buvo fortepijonas. Baigęs Obelių vidurinę mokyklą, įstojau į Panevėžio kolegijos Rokiškio filialą. Pasirinkau muzikos mokytojo ir vargonų atlikėjo specialybę. Vėliau vargonuoti mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dar mažas būdamas lankiausi Kriaunų kaimo bažnyčioje (iš šio krašto kilusi mama). Iki šiol pamenu, kad labai didelį įspūdį darydavo skambantys vargonai bei plačiai sklindantys giesmininkų balsai. Besimokant kolegijoje, Obelių parapijos klebonas Juozapas Kuodis pakvietė pasipraktikuoti, tad vargonavau Obelių bažnyčioje, paskui tapau pagrindiniu vargonininku Kriaunose ir Aleksandravėlėje. Tuo užsiėmiau bent ketverius metus. Baigęs akademiją, gavau darbą Vilniuje, mokykloje.

–Tada  minėjote, kad į fotografiją pastūmėjo fotomenininko Klaudijaus Driskiaus nuotraukos, pamatytos Vilniuje, Rotušėje. Iki tol jau bandėte fotografuoti, ar šis įvykis tapo pradžių pradžia?

2008 m. Vilniuje lankiausi Klaudijaus Driskiaus parodoje – albumo pristatyme „Arti Sartų“. Labai patiko fotomenininko portretai. Daugumą portretuose fotografuotų žmonių pažinojau iš matymo. Apie kitus buvau girdėjęs iš senelių pasakojimų. Tada ir gimė mintis pamėginti fotografuoti pačiam. Taigi, galima sakyti, kad ši Klaudijaus paroda man buvo postūmis į fotografiją.

Ar pirmasis įsigytas fotoaparatas buvo įmantrus? Kokiu dabar fotografuojate? Galbūt juostiniu? Kai kas taip daro dėl intrigos, nes tik išryškinus juostą paaiškėja, ar pavyko pagauti kadrą.

Beveik už visus pirmuosius atostoginius įsigijau veidrodinį fotoaparatą, kurio labai norėjau. Iki to laiko turėjau prastesnės kokybės skaitmeninį. Apskritai fotografavimą praplėtė vargonininkavimas. Kai pradėjau groti bažnyčiose, susipažinau su choristais, parapijiečiais, jie pakviesdavo į svečius, į šventes. Nusiveždavau ir fotoaparatą. Taip pradėjau įamžinti parapijos žmones. Vaizdus fiksuoju ir mobiliuoju telefonu, bet pirmenybę teikiu veidrodiniam fotoaparatui bei analogiškai technikai. Norint padaryti kokybiškas, parodoms tinkamas nuotraukas, reikia turėti gerą fotoaparatą, kokybiškus objektyvus. Tačiau svarbios ne tik technologijos. Reikia pripažinti, kad geras fotografas – tai menininkas, kuris jaučia žmones, turi subtilų aplinkos, akimirkos įamžinimo jausmą ir suvokimą. Taip pat svarbus ir teorinių žinių bagažas. Be šių savybių, turėdamas vien tik įmantrų fotoaparatą, geru fotografu netapsi. Esu bandęs fotografuoti juostiniu fotoaparatu, bet tai manęs nesužavėjo. Labiau dėl sportinio intereso buvo įdomu pažiūrėti, kokios nuotraukos pavyks. Supratau, kad mane labiausiai žavi ne eksperimentai su fototechnika, o bendravimas, santykis su fotografuojamais žmonėmis.

–Ar dalinatės nuotraukomis socialiniuose tinkluose?

–Tik savo feisbuko paskyroje. Mėgstu jas aprašyti, jos turi savas istorijas. Fotografavimu domiuosi iš meninės, idėjinės pusės, verslas manęs nedomina.

Juodai-balta tik ši paroda, ar beveik visos Jūsų fotografijos?

Man patinka nespalvotos nuotraukos. Tai vintažas, klasika. Beveik visos mano fotografijos ir yra nespalvotos. Žaviuosi lietuvių fotografijos mokykla, kurioje vyrauja juoda-balta. Tai geriausiai perteikia žmogų, man asocijuojasi su kaimu. Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis, Aleksandras Macijauskas – tai tik keletas menininkų, kurių darbai įkvėpė, paliko gilų įspūdį.

Susidaro įspūdis, kad mieliausi Jums yra portretai. Ar taip? Kokios kitos temos?

Šiek tiek fotografuoju gamtą. Bet geriausiai pavyksta portretai.

Kai kurie fotografai mėgėjai skundžiasi, kad lengviau fotografuoti gyvūnus, nes jie neveidmainiauja ir nesistengia atrodyti gražesni, nesusikausto, o su žmonėmis esą kitaip. Ką manote?

Manau, kiekvienas fotografuoja tai, kas jam labiausiai patinka. Man labiausiai patinka įamžinti žmones. Įdomiausi yra senieji vienkiemių gyventojai. Daugumą jų pažįstu asmeniškai. Toks artimas santykis suteikia daugiau laisvės. Jaučiuosi „laidininku“ tarp jų ir fotostebėtojų. Augau vienkiemių aplinkoje. Jų žmonės gali daug papasakoti, suteikti informacijos. Vienkiemiai – nykstantis dalykas. Dėl to norisi juos įamžinti. Senieji gyventojai labai įdomūs, nes suaugę su kaimu, suformavę tradicijas. Jie skiriasi nuo tų, kurie dabar į kaimą atsikelia gyventi iš miestų. Mano tikslas – ne vien fotografuoti, bet ir užrašinėti istorinius dalykus. Tai ir darau. Teko daug bendrauti su buvusiu Laisvės kovų ir istorijos muziejaus Obeliuose vadovu Andriumi Dručkumi (jo tėviškė ribojasi su mano senelių kaimu), todėl susidomėjau istorija. Kartu važinėdami filmuodavome ir rinkdavome kraštotyrinę medžiagą. Turiu jos surinkęs apie Obelių, Kriaunų, Aleksandravėlės krašto gyventojus. Kai kas nugulė į muziejaus archyvus, daug ką pasidėjau sau. Yra planų išleisti knygą ar albumą apie krašto žmones. Pirmoji svajonė buvo fotografijų paroda (pirmąkart eksponuota Zarasų krašto muziejuje, o dabar keliauja po kitas vietas). Antroji – knyga arba albumas.

Išgirstat žodį „fotogeniškas“. Koks vaizdinys pirmiausiai ateina į galvą? Kokią Obelių miesto vietą laikytumėte „fotogeniškiausia“?

Labiausiai patinka fotografuoti tose vietose, kur lankiausi dar mažas. Kriaunų apylinkėse su seneliu važiuodavome į svečius pas kaimo žmones. Jie pasakodavo įvairių istorijų, kurios man, mažam vaikui, darydavo įspūdį. Keletas tų žmonių dar tebegyvena, džiaugiuosi, kad spėjau juos nufotografuoti. Kai tik turiu laisvo laiko (o jo būna tikrai mažai), aplankau gimtuosius kraštus. Tada tikrai iš rankų nepaleidžiu fotoaparato ir „gaudau akimirkas“, fiksuoju įdomiausius momentus. Miesto nefotografuoju. Gal ir esu bandęs, bet man nepavyko. Galbūt todėl, kad ne mieste gimęs ir augęs. Todėl negaliu pasakyti, kuri Obelių vieta „fotogeniškiausia“. Save vadinu kaimo vaizdų fotografu.

Fotografija – pomėgis, mokytojavimas – darbas. Pomėgis ar darbas užima daugiau laiko?

–Fotografija – pomėgis, kuriam norėčiau skirti daugiau savo laiko ir jėgų. Tačiau mano darbas susijęs su muzika, kuri taip pat yra ne tik pomėgis, bet ir  gyvenimo dalis.

Minėjai, kad tai nebe pirmoji publikacija rajono spaudoje…

Mano tėtis buvo žinomas kaip muzikantas, vokalistas. Mus kalbino korespondentė Dalia Zibolienė. Straipsnyje buvau paminėtas ir aš… Vėliau muzikavimas išsivystė į platesnę veiklą. Dabar mokykloje (Vitalis dirba muzikos mokytoju Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje – aut. past.) vadovauju moksleivių roko grupei „Rock ID“, važinėjame po įvairius konkursus.

Dėkui už pokalbį. Linkiu sėkmės.