LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Jos kūryboje dera lengvos humoreskos ir gilūs, daugiasluoksniai kūriniai vaikams, išspaudžiantys ašarą ne vienam suaugusiąjam. Rašytojos, prozininkės, humoristės VYTAUTĖS ŽILINSKAITĖS pristatinėti nereikia. O ir nedrąsu – kad apibūdinant neprasprūstų kuris nors tokios turtingos ir daugiabriaunės kūrybos aspektas. Autorei šiemet sukaks 88-eri. Jos kūrybą skaito jau kelintos kartos skaitytojai. Parašyta begalė kūrinių, išgyventa visokiausių patirčių.
„Mažiesiems rašyti įdomiau ir prasmingiau, iš jų gali laukti stebuklų, gali tikėti, kad iš mažo grūdelio vėliau sulapos didelis gėrio medis“ – yra sakiusi rašytoja. Ir mūsų pokalbio rėmai išsiplečia iki viso pasaulio…
Jūsų kūrybinis kelias labai ilgas. Papasakokite, kada ir kokių įsimintinų nesėkmių teko patirti, kurios vėliau išvirto į sėkmę?
Pati didžioji nesėkmė ištiko tada, kai mažiausiai jos tikėjausi. Išleidau eilėraščių knygelę „Nesustok, valandėle“, ją palankiai įvertino, o tuometis Rašytojų sąjungos pirmininkas E. Mieželaitis pasikvietė pokalbio, skatino tobulėti, gi poezijos konsultantas E. Matuzevičius prie kavos puodelio sustiprino tikėjimą pašaukimu, pagilino eilėdaros žinias. O čia dar kvietimai į susitikimus su skaitytojais visoje Lietuvoje. Vėrėsi viliojančios perspektyvos, kūriau naujus eilėraščius, tik kažkodėl vis lėčiau, rečiau... Mėginau nepasiduoti, rašiau, bet vis daugiau braukydama, kol… stop! O vieną visiškos nevilties dieną čiupau storą sąsiuvinį juodais viršeliais su išspaustais, išnegaluotais posmais ir išmečiau į sąvartyną. Amen!
Iki šiol nežinau, kaip iš tos panikos, nusivylimo ir sielvarto gimė pirmoji humoreska. Beje, po pusmečio tylos…
Ne, šį kartą niekas manęs su šiuo posūkiu nepasveikino, nepaglobojo, sėkmės nepalinkėjo. Veikiau atvirkščiai: kiti humoristai žvelgė kaip į konkurentę, o mano kūrinių vertimai į kitas kalbas kėlė jiems pavydą, ypač dėl to, kad laikiausi nuo jų atokiau, atsisakydavau kartu išgerti; sykį „Šluotoje“ (E.G. – tuometinis satyros ir humoro žurnalas) užrakino kambarį, pagrasė neišleisią tol, kol neišlenksiu su jais „baltos“… Mačiau vienos artimos kolegės likimą: atėjo į humorą visai jaunutė, pakliuvo į tokių „globėjų“ rankas ir be laiko tapo invalide. Aplankiau ją ligoninėje, susirašinėdavome.
Įdomu – o kada pajutote, kad esate apdovanota subtiliu humoro jausmu? Ar sunkiai ieškojote naujo žanro kūrybiniame kelyje, pavargusi nuo poezijos?
Ne, humoras man nebuvo naujiena pabėgus nuo poezijos. Universitete leidau kurso sienlaikraštį, ir didžioji jo dalis buvo skirta juokui ir pašaipoms. Būdavo, pro auditorijos rakto skylutę stebiu, kaip koridoriuje prie sienos buriuojasi, skaito, ir, svarbiausia, juokiasi, aptarinėja…
Juk vaikystėje mylimiausia mano knyga buvo „Tomo Sojerio nuotykiai“, net miegodama ją laikiau po pagalve, visą nučiurintą. Kurį laiką džiugino A. Griciaus „Laiko šviesa“ (E. G. – žurnalisto, visuomenės veikėjo humoreskų knyga), bet skaitant galybę knygų reiklumas augo – tiek humoro kūrėjams, tiek pačiai sau. Nematomais laiptukais kopiau aukštyn – žinoma, paklupinėdama, o aukščiausias pasiekimų laiptelis vedė į anuometę humoro sostinę Gabrovą (Bulgarija), kur buvo leidžiamas pasaulio humoro ir satyros žurnalas „A’ Propos“ ir pirmasis jo numeris prasidėjo mano satyromis. Knygų bei spaudinių kitomis kalbomis nė neskaičiuodavau… Bet svarbiausia, kad tada, pačiame apogėjuje, pajutau artėjančios duobės kraštelį… Taip, gaudavau daugybę kvietimų susitikti su skaitytojais, bet tokių subuvimų vis labiau vengiau, kol galop visai atsisakiau: „gyvai“ juokinti publiką neturėjau nei noro, nei pašaukimo, o sykį net pravirkdžiau...
Vėl atsėlino pažįstamas išsekimo jausmas, vis dažniau kūriau prisiversdama, atidėliodama, be ugnelės, negalėjau atsikratyti prislėgtos nuotaikos… Žodžiu, įkritau į duobę ir… ir jos dugne radau želmenėlį.
Mažasis sūnelis tiek paaugo, kad atėjo metas jam sekti pasakas. Kadangi iš vaikystės – vis dėlto – buvau atsinešusi vienui vieną labai žiaurią pasaką apie raganą, kuri norėjo suvalgyti našlaitį Vosyliuką, bet suvalgė savo dukrą, tai teko pasakas kurti pačiai – ir želmenėlis vis smagiau lapojo, stiebėsi, skleidėsi žiedais, kol sušvytėjo „Tandadrika“… (E. G. – apysaka–pasaka „Kelionė į Tandadriką“).
Šeimoje nebuvau labai mylimas vaikas, labiau tuo džiaugėsi vyresnioji sesuo ir brolis. Nuolat kiūtodavau kur kamputyje įnikusi į knygas, be to, kas vasarą buvau išsiunčiama iš namų. Gyvenome arti Halės, ir mama, būdavo, susipažįsta su prekiaujančia kaimiete, ar kaimiečiu, ir pasiūlo kokį drabužį, ar indą, kad pasiimtų mane mėnesiui, ar dviem.
Ir jau pėdinu ar dardu sunkvežimiu į kokį Vilnijos kaimą, gaunu migį ir visišką vienatvę: nei lenkų kalbos moku, nei bendraamžių šalia. Tai buvo nykiausi mano gyvenimo metai.
Ir tegu vėliau daug kas pasikeitė, apsupo bendradarbiai, nauji pažįstamieji, tačiau atskirties ir vidinės vienatvės jausmas liko. Būtent čia ir glūdi „Tandadrikos“ šaknys: visi šeši keliautojai yra atstumti, išmesti, vieniši – užtat man tokie artimi, suprantami. Tad ir leidomės mes nesudvejoję į pavojingą kelionę nežinion… Rašau „mes“ – nes kiekviename iš to šešeto glūdi dalelė manęs…
Jūsų vadinamasis fenomenas nesunkus įminti: prikankinta vienatvės paauglystėje,
pasiėmiau į žygį net šešis draugus ir pamilau juos labiau už save pačią: nesiknaisiojau jų trūkumuose kaip kad savo, nesibariau, kaip kad su savimi, jutau, kad nevalia jų išduoti ir palikti likimo valiai pavojingoje kelionėje nežinomybėn – kelionėje, į kurią pati įstūmiau… Nemigo naktimis drauge ieškojom išeičių, patarinėjome vieni kitiems… Bet tai buvo taip seniai, jog daug kas pasimiršo, užtat mus siejęs bendrystės jausmas ir šilima išliko… Manau, tai juntama ir pritraukia skaitytoją.
Neabejoju, kad šį klausimą iš skaitytojų jau girdėjote daugybę kartų – o ką reiškia žodis „Tandadrika“?
Dažnai mane klausia, iš kur tas pavadinimas „Tandadrika“. Dievaži, nežinau. Atėjo iš nežinios ir tvirtai užėmė vietą. Ir nė nemėgink nepaklusti. Taip atėjo ir įsakymas, kad šunelis Kutas turi mirti… Viena motina man sakė, kad perskaičiusi knygą jos dukra dvi valandas verkė. Tai man buvo didžiausias atlyginimas – knyga įėjo į pačią vaiko širdį, suvirpino, sutaurino ir paliko pėdsaką ilgam.
Koks Jūsų kūrinys vaikams iš visų labiausiai Jums patinka?
Iš savų pasakų man arčiausiai širdies „Robotas ir peteliškė“. Vyliausi, kad vaikai ją išgirs per radijo laidą „Vakaro pasaka“ (E. G. – LRT radijo laida). Deja, šios laidos liūto dalis atiduota užsienio autoriams, nustumiant savuosius. Išties apmaudu, ypač palyginus su „Vidurnakčio lyrika“ (E. G. – LRT radijo laida), kur dominuoja savieji poetai.
Turiu džiaugsmo, kad mano proanūkis antrokas Ugnius pagal programą gauna skaityti „Melagių pilį“, o trečiokas Džiugas – „Kelionę į Tandadriką“… Tik liūdina, kad vis daugiau moksleivių prisiriša ar yra pririšami prie ekranų, toldami nuo knygų…
Iš Jūsų sulapojo jau tiek daug naujų šakelių, būrys kelių kartų artimųjų – papasakokite plačiau, kaip bendraujate su jauniausiais, su savo proanūkiais?
Antai, prie vasarnamio kaime styro apleistas miškelis, kuris mano proanūkiams yra stebuklingas: atvažiavę puola į ten stūksančią kalvelę, kurios įduboje randa nykštukų laišką, o atsakę gauna dovanėlę ir atsilygina sagomis: mat jos nuolat ištrūksta iš nykštukų apsiaustėlių. O kai sykį vienas nykštukas pametė batelį, jam buvo padėta auksu blizganti kurpaitė… Visų smulkmenų neišsakysi, bet svarbiausia – gamtos kampelis yra dvasingas, sudvasindamas visa aplink…
Jūsų kūrybos žanrų spektras labai platus. Ką rašydama pati jaučiatės geriausiai – humoreskas, o gal „rimtus“ kūrinius, apsakymus, pasakas ar apysakas?
Spektras platokas, bet įvairūs žanrai nesistumdė, sekė vienas po kito: poezija, prozinė satyra ir humoras, galiausiai pasakos, apsakymai vaikams, tuopat „Tandadrika“…
Tarp jų įsiterpė publicistika („Prašė neverkti“ – motinų, tėvų, artimųjų laiškai ir pasakojimai apie žuvusius būtinojoje karinėje tarnyboje Lietuvos vaikinus, 1991), be to paruošiau lietuvių humoro ir satyros antologiją „Įdomiausioji kaukė“. Niekada nesėdėjau rankų sudėjusi. Antai vasarodama Akmenio kaime rinkau pasakojimus apie šį kraštą bei jo praeitį, kad bažnyčios vietoje kadaise būta žynių šventovės, o šalia jos stūksantis legendinis akmuo „Užkeikta merga“ pritraukdavo garbintojų net iš Baltarusijos, o žemė aplink jį buvo plika nuo apvaikščiojimų klupsčiomis. Pasakotojai jau išmirė, o jų atsiminimai liko užrašyti, dalį jų išspausdinau.
O geriausiai jausdavausi kurdama tai, kam tuo metu būdavau atsidėjusi: ar humoreskai, ar liūdnai pasakai, ar tai pačiai „Tandadrikai“. Žodžiu, tam, kas virpa ant plunksnos galiuko. Tik, prisimenu, dominuodavo vienas kūrinys, nesistumdydamas su kitu.
Kurį savo kūrybinio gyvenimo periodą įvardintumėte kaip įdomiausią?
Visi buvo įdomūs, ypač imantis naujo žanro. Nežinomybė visada traukia, kaip ir noras pabėgti iš ten, kur jau gresia sustabarėjimas. Gal dėl to labai mėgstu žaisti šachmatais.
Rūpi paklausti – ar rašytojai skaito savo kolegų kūrinius? Ką skaityti mėgstate pati?
Grožinių kūrinių esu prisiskaičiusi iki soties, jie jau nebetenkina mano noro pažinti šį pasaulį giliau, plačiau. Seku globalinius pakitimus mūsų Žemėje: žmonių gausėjimo perviršį, spartėjantį ledynų tirpsmą, augantį atmosferos sluoksnių užterštumą, per amžius susiklosčiusios augmenijos ir gyvūnijos išdraskymą, net matant pražūtingas pasekmes. Juk visa tai užgrius mūsų vaikus ir vaikaičius, ar nekeiks jie mūsų, nūnai patogiai atsisėdusių priešais televizorių ekranus ir smalsiai stebinčių dažnėjančius uraganus, potvynius, ugnikalnių išsiveržimus – mat jaučiamės saugūs, nuošalyje kol kas, deja, kol kas...
Kokius kūrybinius skirtumus juntate rašydama vaikui ir suaugusiajam?
Tiek vieniems, tiek kitiems kuriu protu ir širdimi. Vaikui – apdairiau, švelniau, vaizdingiau, o suaugėliui nevengiu įgelti – bala neims…
