Jaunoji karta yra barometras – pagal jų veidus, nuolankumą ir atžagarumą galima pasitikrinti, ar dar sugebi ką nors,  portalui LRT.lt pripažįsta LRT laidų vedėja Zita Kelmickaitė. Etnomuzikologės, televizijos ir radijo laidų vedėjos gyvenimas – tikras suktinis, įtraukiantis ją į nesibaigiančius filmavimus, tačiau neišpildytų svajonių – pilnas kraitis: „Apie taksi galėčiau knygą parašyti, tad labai norėčiau išsilaikyti teises.“

Prisiminimai apie Klaipėdą pagal Z. Kelmickaitę

Gimusi ir užaugusi Klaipėdoje Z. Kelmickaitė tikina, kad jūrinio miesto atmosfera labai prisidėjo prie jos charakterio formavimosi.

„Tai laisvo žmogaus miestas – atrodo, gali bet kada įsėsti į laivelį ir išplaukti. Klaipėdiečiai turi išmonę, kurios neturi kiti. Ten jūros stichijos didybė, susimaišiusi su paslaptingumu, suteikia nepalūžtančio žmogaus statusą. Tiesa, mano vaikystės Klaipėda kitokia nei dabar – senamiestyje buvo viskas suversta, net nesimatydavo tų taisyklingai išdėstytų gatvelių. Visada, kai atvažiuoju į Klaipėdą, galvoju, kaip gražu. Tos mažos gatvelės – savotiškas Mažosios Lietuvos, jūrinės valstybės paveldas“, – pasakoja Z. Kelmickaitė.

Pašnekovė apgailestauja, kad pastaruoju metu Klaipėdoje apsilanko tik kartą per metus. „Visiems sakau, kad esu vilnietė, gimusi Klaipėdoje. Kai 1969 m. atvažiavau studijuoti į Vilnių, įsimylėjau jį amžiams. Čia – atviras miestas“, – tikina ji.

Z. Kelmickaitė prisimena, kad Klaipėdoje visada būdavo žuvies ir gatve risnojantis arkliukas: „Kiekvieną vakarą žvejys pabelsdavo į namų duris ir sakydavo mamai: „Ponia, gal silkių norite?“ Viena silkė – 20 kapeikų, o gerai parūkyta – 25.

Visada prisiminsiu, kaip Butkų Juzės gatve risnodavo arkliukas, o vežime sėdintis žmogus grodavo lūpine armonika. Vaikai žinodavo, kad atvažiavo šiukšlių ir popierių surinkėjas, kuris tuoj duos saldainių arba balionėlį.“

Paklausta, kaip muzika tapo tokia svarbia gyvenimo dalimi, Z. Kelmickaitė net nusistebi ir sako, kad kitaip ir būti negalėjo.

„Klaipėdoje baigiau muzikos mokyklą, vėliau – Stasio Šimkaus konservatorijoje muzikologiją. Turėjau minčių apie filologiją, bet muzika nugalėjo dėl to, nes ten galėjai pasakoti istorijas ir apturėti gilesnius pokalbius su žmonėmis. O liežuvį aš turiu nuo vaikystės, tai taip ir liko“, – juokiasi muzikologė.

Būdama 27 metų, Z. Kelmickaitė pradėjo dėstyti Klaipėdos Menų fakultete – nors jauna, tačiau pasiruošusi pasidalyti meile folklorinei muzikai ir tradicijoms.

„Pamenu, buvo linksma. Kartą dėsčiau liaudies kūrybą, tai užsirakindavome auditorijoje ir šokdavome su studentais, kad niekas nepatrukdytų. Tarp studentų buvo ir už mane vyresnių, bet autoritetą išlaikyti pavykdavo – tiesa, net nesistengdavau, nes ne tai svarbiausia. Aš manau, kad svarbiausia būti nuoširdžiam ir duoti žmonėms, ką turi geriausio“, – portalui LRT.lt teigia muzikologė.

Šiais metais Z. Kelmickaitė buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžiumi ir, kaip pati teigia, jai šis pagerbimas buvo labai netikėtas: „Myliu savo kraštą ir stengiuosi visas jėgas atiduoti dėl tradicinės kultūros puoselėjimo. Esu keliavusi po visą pasaulį, bet mūsų kraštas vienintelis toks sodrus. Didelė garbė jame kurti ir būti pripažintai.“

Nacionalinio charakterio ypatumai pagal Z. Kelmickaitę

„Žinote, esame talentinga, bet durna tauta, nes nesuvokiame, kokie esame Dievo pabučiuoti, – kritiškai, bet su meile teigia pašnekovė. – Problema ta, kad nemokame dalytis turtais su kitais – esame per daug uždari ir pasipūtę.“

„Ryto suktinio“ laidos vedėja pasakojo niekada nesupratusi, kodėl, pavyzdžiui, dėstytojai dalydavosi geromis knygomis tik su savo studentais, neduokdie, pasiims kažkas iš kito fakulteto. „Kai geriau pagalvoji, juk čia nieko nėra tavo – tu ateini į pasaulį nuogas ir išeisi iš jo nieko ten nenusinešęs. Jeigu pamatei, išmokai kažką gero, pasidalink su kitais. Šis bendrumo džiaugsmas turėtų lydėti mumis kasdienybėje“, – teigia pašnekovė.

Ji tikina, kad mama ją išmokė mažiau verkti, o daugiau matyti tai, kas gražu, todėl niekas neišgirs jos niurnančios: „Dėkoju savo šviesaus atminimo mamai už tai, kad niekada neleido man nusiminti. Bet jeigu pradėsiu burbėti – atneškite man saldainių, ir viskas bus gerai.“

Savaitės suktinis pagal Z. Kelmickaitę

Etnomuzikologė jau 30 metų vadovauja Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“, o kiekvieną savaitę pradeda filmavimais ir laidų montavimu LRT studijose.

„Visą laiką sakau, kad liesėsiu ir sportuosiu nuo pirmadienio, bet iš tikrųjų išeina tik tai, ką darau jau daug metų. Nuo aštuonių ryto filmuoju, antradienį ir trečiadienį montuoju, ketvirtadienį dėstytojauju, penktadienį taip pat, o per savaitgalį ruošiuosi studijoms ir laidoms. Tada atsibundi pirmadienį ir vėl viskas iš pradžių“, – su šypsena portalui LRT.lt pasakoja Z. Kelmickaitė.

Anot jos, toks tempas yra geriausias vaistas nuo nuobodulio ir turi tik vieną minusą – pritrūksta laiko naujiems iššūkiams.

„Žinote, dabar juoksitės, bet aš niekada gyvenime nevairavau. Esu nuolatinė taksi klientė, galėčiau knygą parašyti apie taksi kronikas. Bet pagalvojau, kad pats laikas išsilaikyti teises. Ir tai ne viskas. Norėčiau išmokti kalbėti angliškai. Žodžiu, visko aš dar noriu – tai gal dar ne visai sena?“ – juokauja pašnekovė.

Z. Kelmickaitė prisipažįsta, kad studentai geriausiai atspindi jos veiklos sėkmę: „Jaunoji karta yra mano barometras – pagal jų veidus, nuolankumą ir atžagarumą pasitikrinu, ar aš sugebu dar kažką padaryti.

Liūdžiu tik dėl vieno dalyko – jie nebežiūri į akis, nes yra nugrimzdę į braukomuosius telefonus. Bet tie, kurie engia jaunus žmones... Taip, jie nepatyrę, taip, jie nesuprato, bet jie nori žinoti. O tu, senas, jeigu nenori – viso gero. Ir nedejuoki.“

Beveik prieš dešimtį metų, Z. Kelmickaitei teko atsisakyti Vilniaus savivaldybės tarybos nario posto dėl aktyvios žurnalistinės veiklos, tačiau ji teigia ilgai nesvarsčiusi. „Supratau, kad norėdamas kažką reikšmingo nuveikti politikoje turi būti politinės partijos įkaitas ir negali elgtis laisvai. Pagalvojau – Dieve, kiek galėčiau nufilmuoti Lietuvos ir gražių žmonių joje. Tada pasirinkau likti žurnalistikoje.“

Pasak Z. Kelmickaitės, ji nėra patenkinta šiandienine žurnalistika – trūksta atidumo žmogaus gerovei: „Nežinau, kodėl šiandien taip įdomu kedenti kitų patalus ir žiūrėti pro rakto skylutę. Gal ir kalbu kaip senas vazonas, bet, manau, žurnalistai turėtų paaiškinti, sergėti mažiau suprantančius ar žinančius ir kalbėti patikrintais faktais“, – dėsto LRT laidų vedėja.

Neblėstančios energijos užburta, pokalbio pabaigoje Z. Kelmickaitė pasiprašė vieno dalyko, o kelių palinkėjo ir visiems lietuviams: „Dieve, palaikyk tu dar mane, kad aš tvirtai kojomis į žemę remčiausi ir galėčiau nufilmuoti žmones kaimuose ir parodyti, ką jie verda, kaip jie myli, kodėl jie nekenčia. Aš iš kiekvieno žmogaus mokausi ir kiekviena akimirka yra pamoka. Atverkime akis, širdis ir niekada nepasiduokime.“

Gabija Kavaliauskaitė