Vienas žymiausių tarpukario miesto namų – Zimavičienės mūras (dabartinis adresas Vilniaus g. 10). Tai buvo pirmasis trijų aukštų namas tarpukario Alytuje.
Adelė ir Kostas Zimavičiai trečiojo dešimtmečio pradžioje grįžo iš JAV į Alytų. Įsigijo dviejų aukštų mūrinuką, kainavusį per 100 tūkst. litų, Rinkos aikštėje. Pirko daugiau kaip 100 ha žemės Jurgiškių dvare. Tai buvo vieni turtingiausių Alytaus žmonių. Trijų aukštų namą Vilniaus gatvėje K.Zimavičius pradėjo statyti 1931 metais.
Įpusėjus darbams, rugpjūčio 28 dieną, šeimininkas mirė. Jam buvo 45-eri. Netrukus mieste pradėjo sklisti įvairiausios kalbos ir gandai, kodėl toks jaunas ir taip staiga mirė. Šias kalbas savaip užtildė „Alytaus Dzyvas“, 1931 metais rugsėjo 5 dieną išspausdinęs straipsnį „Kostą Zimavičių palydėjus į kapus“.
Jame pateikiama nemažai žinių apie velionį ir jo staigios mirties priežastis: „Rugpjūčio mėn. 28 dieną 4 valandą ryto mirė Alytuje savo name KOSTAS ZIMAVIČIUS vos pasirgęs apie pora dienų. Liga jį kankino nuo kelių metų. Vis jautė skausmus viduriuose. Labai susirgus ir atsigulus į lovą, Alytaus ir Kauno gydytojai nustatė, kad Kosto Zimavičiaus yra prakiuręs skilvys ir visas valgis tiesiai eina į kraują užnuodydamas jo visą kūną. Gydytojai jam patarė tuojau daryti operaciją, bet jis nesutiko. Už pusės dienos, velionis, matydamas artimą mirtį ir didelių skausmų suimtas, prašė daryti jam operaciją, pjaustyti, kad tik išliktų gyvas, bet dabar jau buvo per vėlu, visas kūnas buvo užnuodytas ir gangrenuotas, gydytojai atsisakė daryti operaciją, o tik vaistais palaikė jo širdį, kad galėtų keliatą valandų pagyventi. Nors apie mirusį galima kalbėti tik gerai arba nieko, bet vis dėlto vielionio Kosto Zimavičiaus staigi mirtis yra didelė pamoka dar gyviems, kurie nuolatos savo vidurius ir visą kūną nuodija ir degina degtine. Vielionis nebuvo girtuoklis, bet vis dėl to išgerdavo tankiai ir nuo degtinės sugadino savo skilvį (pilvelį), atsirado žaizda ir prakiurdė kiaurai skilvį, o dėl šios žaizdos įvyko mirtis.
Taip velionis Kostas pačio gražiausio 45 metų amžiaus vidury, pačiame suaugime turėjo persiskirti su šiuo pasauliu, su savo brangia žmona ir šešetu vaikų, su dideliu turtu. Vielionis Kostas Zimavičius ilgą laiką pragyveno Amerikoje sunkiai kovodamas su gyvenimu ir norėdamas sukrauti kiek turto, kad vėliaus galėtų sugrįžti į savo tėvynę Lietuvą ir pradėti gražiai gyventi. Didelė ištvermė, apsukrumas ir sumanumas padėjo vielioniui Kostui surinkti apie pusę milijono litų. Jis kaipo tikras lietuvis ir mylintis savo tėvynę, patraukė iš Amerikos savo sunkiai uždirbtus pinigus ir įgijo Alytuje dviejų aukštų namą virš šimto tūkstančių litų vertės; pirko netoli nuo Alytaus Jurgiškių dvare apie 100 ha žemės; įtaisė gražius trobesius, gyvulius, padargus ir užvedė pavyzdingą ūkį; dabar šiais metais pradėjo statyti didelį trijų aukštų namą su visokiais moderniškais patogumais, kurio jau statomas trečias aukštas ir pirmasis bus trijų aukštų namas Alytuje. Šis namas kainuos apie kelis šimtų tūkstančių litų. Paliko vielionis savo šeimą labai aprūpinta medžiaginiai ir parvežė ją į Lietuvą. Vielionis Kostas Zimavičius turėjo labai gerą būdą, buvo draugiškas ir dėl to trumpu laiku įgijo daug draugų ne tik lietuvių amerikiečių tarpe, bet ir platesnės visuomenės tarpe. Su kiekvienu jis pasikalbėdavo draugiškai, pajuokaudavo. Dėl to mes matome jį išrinktą į Alytaus miesto tarybą nariu nuo veikiausių tikrų lietuvių sąrašo. Visas Alytaus miestas buvo užtiktas netikėta vielionies Kosto mirtimi. Visi be skirtumo tautybės tik ir kalbėjo apie vielionį. Laidotuvės buvo labai iškilmingos; didelė minė žmonių palydėjo jį šeštadienio vakare į bažnyčią; sekmadienio rytą po gedulingų pamaldų Miroslavo vikaras pasakė gražų pamokslą bažnyčioje; Alytaus klebonas Baltrušaitis pasakė antrą puikų pamokslą, leidžiant vielionį Kostą į duobę. Alytaus miesto burmistro ir miesto tarybos vardu pasakė atsisveikinimo kalbą adv. Vilimas – vielioniui Kostui buvusiam tarybos nariui, nurodydamas vielionio Kosto Zimavičiaus nuopelnus Alytaus miestui. Taip Alytaus miestas nustojo vieno žymiausio ir turtingiausio lietuvio, miesto tarybos nario, o jo kukli žmona su vaikais nustojo šeimos galvos.
Lai būna tau Kostai lengva Lietuvos žemelė.“
Netrukus po laidotuvių A.Zimavičienė pradėjo ieškoti nuomininkų dideliam Jurgiškių dvarui. Mat jai teko rūpintis tolesniais namo statybų reikalais. 1932 metais baigus darbus, namai alytiškių buvo praminti Zimavičienės mūru.
Po metų visiškai įrengus namus šeimininkė su šešetu vaikų nesiruošė juose apsigyventi. Šeimyna ir toliau ramiai gyveno namo Rinkos aikštėje antrame aukšte (pirmą nuomojo prekybininkams ir įstaigoms). Naujajame pastate patalpas išnuomojo krautuvėms ir draugijoms. Miestas jai siūlė viename aukšte įkurti modernų viešbutį, tokio Alytui trūko. Šį pasiūlymą savininkė atmetė.
Po 1941 metų birželio 22-osios rytinių vokiečių bombardavimų pastatas visai atsitiktinai liko nesugriautas – į jį pataikiusi bomba pramušė namo stogą, perdengimus, bet nesprogo. Taip ir stovėjo pastatas nei sugriautas, nei tvarkomas iki pat 1948 metų, kai apsilankęs Valstybinės architektūros-statybos kontrolės inspektorius kaip reikiant prigrasino miesto valdžiai. Tik tuomet pastatas buvo sutvarkytas ir sulaukė mūsų dienų.
Birutė Malaškevičiūtė, muziejininkė