Sekmadienį, liepos 24 dieną, mirė Lietuvos teatro ir kino aktorius Vytautas Tomkus. Liepos 29-ąją jam būtų sukakę 82 metai. Labiausiai V.Tomkų išgarsino svieto lygintojo vaidmuo Balio Bratkausko TV seriale „Tadas Blinda“.

Mūsų Robinas Hudas

Kai šį serialą rodydavo per televiziją, ištuštėdavo gatvės ir kiemai. Visi sėdėjo prie ekranų ir po dešimtis kartų žiūrėjo nuotykių filmą apie lietuviškąjį Robiną Hudą. Žmonės mintinai kartojo sparnuotus posakius iš filmo „špyga taukuota“ arba „man tavo snukis primena arklio subinę“. V.Tomkus imtas tapatinti su Tado Blindos personažu. Aktorius buvo aukštas ir atitiko stipraus vyro įvaizdį. Kita vertus, jis buvo jautrios sielos žmogus ir natūraliai vaidino jaudinančias dramas.

„Vytautas buvo plataus diapazono ir turėjo humoro jausmą. Jis turėjo karštą kraują, temperamentą, atsidavimą, be kurio aktorius negali siekti sėkmės. Jis buvo įsimintinas. Tvirto sudėjimo ir drauge labai trapios sielos žmogus. Daug bendravome scenoje ir gyvenime. Jo sielos paletė labai įvairi ir patraukli“, – pasakoja aktorius Vytautas Rumšas.

Kritikai gailisi, kad Lietuvos kinas neišnaudojo visų V.Tomkaus galimybių. Šeimos nariai prisimena, kad pasigedo ryškių apdovanojimų. Vis dėlto didžiausiu apdovanojimu tapo publikos meilė. Žiūrovai mylėjo Vytautą kaip tikrą savą herojų, liaudies artistą.

Pats V.Tomkus kalbėjo, kad tapatinosi su garbingo svieto lygintojo charakteriu: „Ėmiau galvoti, elgtis kaip Blinda. Gyvenime nemėgau neteisybės, dažnai kišdavausi į muštynes, konfliktus, kad apginčiau silpnesnius. Jeigu reikėjo skirti, pagelbėti, nepraeidavau pro šalį.“

Raimondo Vabalo aktorius

V.Tomkus gimė Radviliškyje. Jis buvo meniškos sielos vaikas. Vytautas mėgo fotografuoti ir galvojo apie žurnalistikos studijas. Paskiau nusprendė tapti aktoriumi. Vos baigęs konservatoriją pateko į filmavimo aikštelę. 1962 metais R.Vabalo filme „Žingsniai naktį“ jis gavo pagrindinį pogrindininko Povilo vaidmenį.

Kauno IX forte kurtas filmas išmokė kino specifikos. Po jo iškart pasipylė kvietimai filmuotis. Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ daugeliui tapo atradimu, o V.Tomkus nebuvo naujokas ir puikiai suvaidino Apuoką – įvairiaspalvį personažą, kuriam tenka būti dvikovoje su karštakošiu Regimantu Adomaičiu.

Kritikai gailisi, kad Lietuvos kinas neišnaudojo visų V.Tomkaus galimybių. Šeimos nariai prisimena, kad pasigedo ryškių apdovanojimų. Vis dėlto didžiausiu apdovanojimu tapo publikos meilė. Žiūrovai mylėjo Vytautą kaip tikrą savą herojų, liaudies artistą.

Lietuvoje būtent R.Vabalas labiausiai puoselėjo Vytauto talentą kine. Jį V.Tomkus vadino savo gimdytoju. V.Tomkus vaidino jo filmuose „Birželis, vasaros pradžia“, „Smokas ir Mažylis“, „Miškais ateina ruduo“.

Jauno inžinieriaus Stasio Jurgaičio vaidmuo režisieriaus R.Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) iki šiol yra nepelnytai pamiršta puikiausia drama apie sovietmečio stagnaciją.

Vytautas tiksliai vaidino ryžtingą specialistą, kuris jaučia laikmečio dramą: „Nuėjo mergelė pas žynį savo likimo sužinoti: „Baisi tavo ateitis, mergele, – tarė žynys, žiūrėdamas į jos delną.“ – „Mano tėvai mirs?“ – „Baisiau, mergele.“ – „Aš pati mirsiu?“ – „Dar blogiau, mergele, – tarė žynys. – Niekas nepasikeis....“

Dovana nuotykių kinui

Aktorius labiausiai išgarsina grynųjų žanrų kinas. XX amžiaus Lietuvoje vyravo autorinis menas, todėl detektyvuose, istoriniuose filmuose V.Tomkus vaidino daugiausia kitose buvusiose sovietų respublikose. Jis suvaidino ryškius charakterius: piratą Džordžą Meri filme „Lobių sala“ (rež. Jevgenis Fridmanas, 1971), lenktynininką Janį Liepą filme „Ralis“ (rež. Aloizas Brenčas, 1978), Avicenos mokytoją Ibn-Anastasą filme „Genijaus jaunystė“ (rež. Elioras Išmuchamedovas, 1982), Big Bilą filme „Liepsnojanti Meksika“ (rež. Sergejus Bondarčukas, 1982), Baroną Reginaldą filme „Baladė apie Narsųjį riterį Aivenhą“ (rež. Sergejus Tarasovas, 1983).

Lietuvoje sovietmečiu vyravo snobiškas kairuoliškas nukrypimas, kad grynųjų žanrų kinas yra antrarūšis, ne toks vertingas, kaip autoriniai filmai. Todėl Lietuvoje labai trūko populiarių filmų. Paradoksas, kad lietuvių aktorius R.Adomaitį, Juozą Budraitį, V.Tomkų ir daugelį kitų geriau pažinojo ir labiau mylėjo kitų tautų žiūrovai: rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, Kaukazo ir Vidurinės Azijos tautos. Tam buvo objektyvios priežastys, nes geriausi mūsų režisieriai susiformavo su 1960 metų naujomis bangomis ir autorinio kino pakylėjimu Europoje. Kita vertus, įtaką aktoriams ir žiūrovams darė stiprių personažų mada su kinuose rodytais Vakarų filmais „Šaunioji septyniukė“, „ Spartakas“, „Toks sportinis gyvenimas“. Žmonės norėjo matyti aktorius, panašius į Yulą Brynnerį, Čarlzą Bronsoną, Kirką Douglasą, Richardą Harrį... Lietuvių aktoriai ir, žinoma, V.Tomkus atitiko tuos lūkesčius.

Būti nereikalingu

V.Tomkus ekrane buvo didingas ir drauge sugebėjo perteikti įvairius dramos niuansus. Vytauto gulbės giesme man tapo latvių kriminalinė drama „Būti nereikalingu“ (rež. A.Brenčas, 1976). Tai yra filmas, kurį privalo pamatyti visi aktoriaus fanai. Sovietmečiu nusikaltėlį galima buvo rodyti dviem būdais. Pirmas – kaip nepataisomą blogietį ir jį pražudyti. Antrą būdą talentingai parodė Vasilijus Šukšinas dramoje „Putinas Raudonasai“ (1974). Jo pagrindinis veikėjas išeina iš kalėjimo, apsigyvena kaime, randa mylimą moterį ir persiauklėja.

Latvių detektyvų meistras A.Brenčas 1976 metais parodė dramą, kuri peršoko visas etiketes. Pagrindinis filmo veikėjas yra recidyvistas Voldemaras Viteris, kuris išeina iš kalėjimo ir mėgina pradėti padorų gyvenimą. Randa mylimą moterį, ieško darbo, mėgaujasi laisve. Deja, socialinė atskirtis pakiša koją. Nuo vaikystės buvęs vienišas, Voldemaras jaučiasi nereikalingas šiame gyvenime. Neradęs gyvenimo prasmės, jis spjauna į viską, susitinka savo buvusius draugelius ir ryžtasi eiliniam parduotuvės apiplėšimui. Detektyvas virsta egzistencine drama, kokia buvo visai svetima veidmainiškam socializmo epochos kinui apie saulėtą rytojų.

V.Tomkus taip tikroviškai atliko Voldemaro vaidmenį, kad žodžiai stringa gerklėje žiūrint į jo antiherojaus dramą. Neradęs laimės, jis sąmoningai ritasi į bedugnę. O mes jaudinamės dėl jo, bandito. Dėl to „kaltas“ aktoriaus talentas ir charizma. Vagys labai vertino šį filmą, bet aktoriaus profesija nedėkinga. 1989 metais lygiai taip pat talentingai V.Tomkus suvaidino kolonijos viršininką Sergejaus Bodrovo filme „SER“.

Liko ištikimas aktorių teatrui

V.Tomkus suvaidino daug vaidmenų kine, televizijos filmuose ir teatre. Jis dirbo Šiaulių, Kauno dramos teatruose, nuo 1972 iki 1998 metų Vilniaus akademiniame dramos teatre. Liko ištikimas Henriko Vancevičiaus aktorių teatrui. Psichologiniam, realistiniam teatrui, kuriame spektaklį aktoriai „išveža“ savo meistriškumu. Nenuostabu, kad jo karta pasitikėjo aktorių talentais. Aktorius yra mediumas tarp režisieriaus ir žiūrovų. Jis savo vaidyba perteikia žiūrovui režisieriaus mintis ir jausmus. Taip apie savo misiją kalbėjo R.Adomaitis. Tokiu pačiu mediumu buvo ir V.Tomkus.

Po nepriklausomybės atkūrimo, po 1990-ųjų, Lietuvos kino kūryba sustojo. Teatrai nustojo mokėti algas. Atėjo ekonominis sunkmetis. Jį išgyvenome. Dar sunkiau buvo išgyventi kartų konfliktą ir konjunktūrinių teisuolių skubėjimus nurašyti sovietmečiu išgarsėjusius teatro ir kino režisierius bei aktorius. Daug senosios kartos kūrėjų sunkiai rado darbą. Skaudžiausia, kad sutriko natūralus meistrų ir mokinių bendravimas, kai vyresnieji perduoda savo meistriškumą jaunajai kartai.

Atsigavus kultūros ir meno gyvenimui, ne visi senosios kartos atstovai grįžo iš priverstinių pensijų. V.Tomkų pamatėme Sauliaus Vosylio TV seriale „Giminės“. Norėjosi jį matyti dažniau. Norėjosi jam daugiau prizų už gyvenimo nuopelnus. Didžiausiu apdovanojimu Vytautui lieka nuoširdi žiūrovų meilė. Jos jis prisirinko su kaupu.