„Tik ką mirė vyskupas Boruta...“ – tokia žinutė atskriejo 2022 m. gruodžio 19 d. 17.43 val., visiškai besibaigiant jubiliejiniams „LKB kronikos“ metams. Vyskupas Jonas Algimantas Boruta SJ dar spėjo sulaukti įvertinimo – Laisvės premijos apdovanojimo – už tai, kad 1983–1989 m. buvo „LKB kronikos“ vyriausiasis redaktorius. Laisvės premija „LKB kronikos“ bendradarbiams buvo įteikta 2022 m. sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Pats vyskupas iškilmėse dalyvauti jau nebegalėjo, nes sunkiai sirgo.

Vingiuotas kelias į kunigystę

1962 m. baigęs Kauno 13-ąją vidurinę mokyklą, J.Boruta bandė stoti į Kauno kunigų seminariją, bet dėl savo tėvo, Jono Borutos vyresniojo, kuris buvo Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas, Jonas Boruta jaunesnysis neįtiko sovietams ir jie neleido jam įstoti į kunigų seminariją.

Nepavykus patekti į kunigų seminariją, dar tais pačiais metais J.Boruta įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Fizikos ir matematikos fakultetą ir baigęs studijas dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute. 1982 m. apsigynė disertaciją, tačiau tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę VU Mokslinė taryba išdavė pažymėjimą, liudijantį, kad 1982 m. kovo 9 d. jam buvo suteiktas fizikos-matematikos mokslų kandidato laipsnis.

„Fizika, tikslieji gamtos mokslai liudija, kad yra kažkokia amžina tvarka, kuri pati savyje yra vertinga. Kažkas tokio fundamentalaus, amžino ir pastovaus. Apie tą amžiną ir fundamentalią tvarką religija ir kalba. Iš tiesų tai reikėtų pasirinkti, kas yra tas etalonas, pagal kurį tu mėgintum ir savo vidų, ir savo pažiūras dėliotis. Ar renkiesi tai, ką primeta ir prievarta diktuoja? Fizika ir liudytų, kad yra kažkas fundamentalaus ir ji susišaukia su tuo, ką religija, tikėjimas sako apie šitas vertybes, ir tada savaime apsisprendi už šitą pusę, kuri teikia gyvenimui prasmę, o ne už tą, kur bus tik paradinė“, – 1994 m. režisieriui Edmundui Zubavičiui filme „Širdis pelenuose“ sakė tada dar kunigas J.Boruta. Visas jo pokalbis su filmo režisieriumi buvo apie tikėjimą, kelius į Dievą. Jis skirtas bičiuliams, postsovietiniams inteligentams, Dangaus ir žemės griuvėsiuose ieškojusiems Dievo.

Išsipildžiusi svajonė

Savo svajonės tapti kunigu J.Boruta neatsisakė. 1975 m. pradėjo teologijos studijas pogrindinėje Kunigų seminarijoje, o 1981 m. – pogrindžio noviciatą Lietuvos jėzuitų provincijoje. 1982 m. rugpjūčio 5 d. Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčioje vyskupas Julijonas Steponavičius slapta suteikė jam kunigystės šventimus. Tik gavęs šventimus išvyko į Ukrainą, tikėdamasis ten oficialiai įsidarbinti kunigu, nes tai jau buvo pavykę padaryti pogrindinę kunigų seminariją baigusiam kunigui Vytautui Merkiui SJ, tačiau po mėnesio vietos saugumiečiai pareikalavo, kad J.Boruta per 24 val. išvyktų iš Ukrainos.

Savo svajonės tapti kunigu J.Boruta neatsisakė. 1975 m. pradėjo teologijos studijas pogrindinėje Kunigų seminarijoje, o 1981 m. – pogrindžio noviciatą Lietuvos jėzuitų provincijoje.

„Į Lietuvą grįžau 1983 m. sausio pradžioje, netrukus prasidėjo represijos prieš TTGKK (Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas – katalikiškas sambūris, organizacija, gynusi katalikų teises Lietuvoje) narius ir „Kronikos“ leidėjus. 1983 m. sausio 23 d. buvo areštuotas kunigas Alfonsas Svarinskas, o gegužės mėnesį ir kunigas Sigitas Tamkevičius. Su kunigu S.Tamkevičiumi palaikėme artimus santykius nuo mano kunigystės šventimų, tai jis susitarė su vyskupu J.Steponavičiumi, kad man suteiktų šventimus mažytėje Skaistgirio bažnytėlėje, jis kartu su kunigu Leonardu Jagminu SJ buvo vieninteliai mano kunigystės šventimų liudytojai. Kuomet vyko kunigo A.Svarinsko teismas, kunigas S.Tamkevičius, prieš vykdamas į teismą, pasikvietė mane, paėmė rašymo lentelę ir rašiklį, kurie paprastai padėdavo mums kalbėtis, kad „besiklausančios sienos“ neišgirstų, ir užrašė: „Jeigu reikės, paglobok, pasirūpink „Kronika“, – savo prisiminimais puslapyje lkbkronika.lt dalinosi vyskupas J.Boruta, kuris buvo įsitikinęs, kad darbui „LKB kronikoje“ buvo tikrai geriau pasirengusių žmonių, bet jeigu jau nebūtų kam, jis prisiimtų atsakomybę.

Kunigas be „kulto tarno“ pažymėjimo

Vyskupas J.Boruta savo prisiminimuose rašo, kad suėmus kunigą S.Tamkevičių pogrindinio leidinio neištiko krizė, nes informacija kitam „LKB kronikos“ numeriui jau buvo surinkta, techninė bazė paruošta, seserys vienuolės buvo pasiryžusios ir pajėgios darbą tęsti.

„Jos ir išleido pirmąjį numerį po kunigo S.Tamkevičiaus arešto. Aš buvau savotiškai nusiraminęs, kad bus kam be manęs perimti tą darbą, tačiau rugpjūčio pabaigoje, vykstant seselių rekolekcijoms, į mane kreipėsi Eucharistinio Jėzaus kongregacijos generalinė vyresnioji, kad padėčiau leisti „Kroniką“. Su seserimi Gerarda Šuliauskaite ir seserimi Pija Bronyte Vazgelevičiūte aptarėme, kaip atrinkti ir suskirstyti gautą medžiagą, kas tinka „Kronikai“, o kas „Aušrai“, kaip parengti ir gauti vyskupo tremtinio J.Steponavičiaus bažnytinę aprobaciją“, – lkbkronika.lt puslapyje rašoma vyskupo prisiminimuose.

Sovietmečiu kunigas J.Boruta neturėjo „kulto tarno“ registracijos pažymėjimo, nes buvo baigęs pogrindinę kunigų seminariją, o be tokio pažymėjimo nebuvo oficialiai leidžiama eiti kunigo pareigų, todėl jis buvo „nepririštas“ prie jokios parapijos ir galėjo važinėti po visą Lietuvą. Su paruoštu „LKB kronikos“ numeriu vykdavo ir į Žagarę pas vyskupą tremtinį J.Steponavičių, kad gautų palaiminimą jo išleidimui – lengvabūdiškumo „LKB kronikos“ leidyboje būti negalėjo.

„Atvežtus straipsnius vyskupas skaitydavo įsijungęs radiją, kad neišgirstų „nematomos ausys“. Skaitydavo tyliai, bet kai prieidavo kokią jį sudominusią, intriguojančią vietą, nejučiomis imdavo garsiai komentuoti. Tekdavo pridėti pirštą prie lūpų ir įspėti: „Ekscelencija, Ekscelencija...“ Jis nusišypsodavo, pagarsindavo radiją ir toliau skaitydavo“, – prisiminimuose rašo vyskupas.

„Kronika“ dublerė

Suėmus kunigą S.Tamkevičių, pogrindinio leidinio leidyboje iškilo nenumatytų sunkumų. Pirmasis po arešto išleistas „LKB kronikos“ numeris Lietuvoje plito lėtai, netrukus buvo išleistas antrasis „LKB kronikos“ numeris, bet „Švč. Aušros Vartų Marijos – Gailestingumo Motinos“ atlaidų metu paaiškėjo, kad buvo išleista dar viena „Kronika“, tik joje buvo skelbiama ne aktuali laikmečiui informacija, bet istorinės žinios.

„Ši žinia kėlė nerimą, nes teko girdėti, jog kunigo S.Tamkevičiaus byloje tardomiems liudytojams saugumiečiai pasakoja, kad po kunigo S.Tamkevičiaus arešto visiškai pasikeitė „Kronikos“ tematika ir stilius. Kėlė nerimą dar ir tai, jog tuo jie norėjo įrodyti, kad kunigas S.Tamkevičius buvo „Kronikos“ redaktorius. Gal tai buvo iš geros žmonių intencijos padaryta, norint, kad nenutrūktų „Kronikos“ leidyba, bet mums tai sukėlė labai didelį nerimą, juolab kad tas nežinia kieno išleistas numeris įtartinai greitai pasiekė Vakarus. Ieškojome būdų, kaip pažymėti tikrąjį į Vakarus perduodamą „Kronikos“ numerį“, – rašoma lkbkronika.lt interneto svetainėje.

Jei ne bičiuliai Vakaruose

„LKB kronikai“ leisti reikėjo ne tik pasišventusių žmonių, bet ir pinigų. Reikėjo spausdinimo mašinėlių, kelių komplektų šrifto, kad būtų galima juos keisti spausdinimo mašinėlėje, fotoaparatų. Reikėjo lėšų siuntiniams į tremtį tiems, kurie kalėjo už „LKB kroniką“, jų šeimos nariams.

„Tiek perteikiant „Kronikos“ žinias pasauliui, tiek šiuose reikaluose padėdavo Amerikos lietuviai. Mano laikais fototechnika dažniausiai aprūpindavo iš JAV atvykstantis kunigas Antanas Saulaitis SJ arba kiti apsilankantys jėzuitai. Kai negalėdavo ar nežinodavo, ką iš ten (Amerikos) atvežti, čia „dolerinėje“ parduotuvėje nupirkdavo. Blogiau, kad su jais nebūdavo galima kartu eiti, KGB kaipmat būtų susekę, kam ir kuriuo tikslu perkama ta aparatūra. Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa nupirko 2–3 automobilius labiausiai prisidėjusiems prie „Kronikos“ dauginimo ir techninio aptarnavimo. Daug drąsos parodė tuomet Religinėje Šalpoje (JAV, New York) dirbusi Gintė Damušytė. Sovietinė valdžia jai kartais neleisdavo atvykti į Lietuvą ir ji turėdavo apsistoti Maskvoje. Tuomet susitikti su ja vykdavo kunigas Antanas Gražulis. Jei tokių žmonių kaip ji (G.Damušytė) nebūtų buvę, jei nebūtų pasišventusių Bažnyčiai ir Lietuvai ten, laisvajame pasaulyje, mes ne ką būtume galėję nuveikti. Ačiū jiems!“ – savo prisiminimuose rašė vyskupas Jonas Algimantas Boruta SJ (1944–2022).

Pasakojimus apie bičiulių iš Vakarų pagalbą tęsime kituose ciklo straipsniuose.