Tik kas penktas Lietuvos gyventojas prisidėtų prie šalies gynybos – svarstytų apie savanorišką karo tarnybą arba stojimą į Šaulių sąjungą, atskleidė „Spinter tyrimai“ apklausa. 61 proc. apklaustųjų to nesvarstė ir neplanuoja svarstyti.
Valius Ąžuolas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Biudžeto ir finansų komiteto narys, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys
Mūsų politikai norėtų kitokios realybės, bet žmonės ją mato visai kitaip. Pradėkime nuo kitos medalio pusės: daugiau nei 50 proc. jaunuolių neatitinka karinei tarnybai keliamų sveikatos reikalavimų, nepraeina patikrinimų ir negali net krašto apsaugos tarnyboje tarnauti. Tačiau nuo 2026 m. įvedama privalomoji pradinė karinė tarnyba. Politikai vėl prasilenkė su realybe. Kariškiai, Lietuvos kariuomenės vadas sako tą patį: gynybos stiprybė – profesionalūs kariai. Ir jeigu mes neturime tiek profesionalių karių, kiek jų reikia mūsų valstybei, tai visa kita yra tik imitacija.
Ko vertas šauktinis, kuris praeina kažkokius kelių mėnesių kursus? Taip, jis moka paimti ginklą, iššauti, gal dar kažką. Jei krašto gynybai to pakanka, tai gal tada reikėtų surengti mėnesį trunkančius kursus ir suteikti šauktiniams tokius įgūdžius? Valstybei tai kainuotų nedaug, o efektas būtų tas pats. Bet mes einame kitu keliu, šaukiame „Valio!“, „Pirmyn!“, „Mes padarysim!“, bet nedarome to, ko iš tikrųjų reikia valstybei ir jos gynybai stiprinti. Ir kokia situacija tada susiklostys? Turėsime daug šauktinių, daug žmonių, praėjusių kursus, o realiai stiprių, kariauti mokančių profesionalių kariškių bus mažai. Netgi prezidentas tą patį pabrėžė savo metiniame pranešime: per 4 metus profesionalių karių mūsų kariuomenėje padaugėjo tik 6 proc. O tai yra labai mažai.
Liūdniausia, kad gynybos biudžetas per ankstesnės valdžios kadenciją, nuo 2020 iki 2024 metų, išaugo dvigubai, nuo 1,2 mlrd. iki 2,4 mlrd., o profesionalių karių skaičius – tik 6 proc. Paklausiau buvusio krašto apsaugos ministro: ar jis galėtų štai šią minutę visą savo karinę techniką užvesti ir išvažiuoti? Kad ji galėtų važiuoti ne valandą, ne dvi, o visą parą, kaip ir priklauso, jeigu valstybėje nutinka kažkokie nenumatyti įvykiai? Atsakymas buvo toks: ne, nes nėra tiek profesionalių karių. Mūsų gynyba – tarsi viešųjų ryšių akcija. Šaukėme „Valio!“ visuotiniam šaukimui. O kokia nauda? Nulinė. Šaukėme „Valio!“ kovos mašinų „Boxer“ pirkimui. Po to ministras pasakė, kad nėra atsarginių dalių jiems remontuoti. Tai gal prieš šaukiant reikėtų pabendrauti su ukrainiečiais, pasiklausti, kokia karinė technika pasiteisino, o kokia ne? Užuot darę tai, ko reikia valstybei, vykdome viešųjų ryšių akcijas.
Viktoras Pranckietis, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
Man atrodo, kad tokie apklausos rezultatai atspindi visuomenės susiskaldymo pasekmes. Visa ta politinė retorika rinkimų metu, sustiprėjusi priešprieša dalį žmonių paverčia apatiškais, net ir tokiems dalykams. Jie tiesiog numoja ranka – tegul jie išsiaiškina patys. Manau, kad tokia žmonių apatija atsiliepia ir požiūriui į krašto gynimą. Prisiminkime 1989–1991 metus, kokie tada buvome vieningi. Ar tada kas nors svarstė, reikėtų ginti ar nereikėtų? Juk ne. O dabar tas susiskaldymas, tas supriešinimas, tas kalbėjimas per rinkimų kampaniją apie tuos „anuos“, nuolatinis priekaištavimas „aniems ne tiems“, daug ką glumina. Žmogus ima svarstyti, dėl ko jis turėtų aukotis? Dėl tos blogos valdžios? Mes patys sukuriame tokį įvaizdį, bandydami vieni kitus kaip nors pažeminti, paniekinti. Manau, kad viešojo kalbėjimo, bendravimo, nuomonės formavimo kultūra turėtų būti visiškai kitokia, nei yra dabar. Neminėsiu aiškaus pavyzdžio, bet kai pasako, kad „anie“ yra tokie – pasiklausykite bet kurio Seimo posėdžio, politikų pasisakymų – tai tas susiskaldymas toliau gilinamas. Viena pusė sako, kad anie blogi, kita priversta teisintis, o kai teisinasi, susidaro įspūdis, lyg būtų kalta. Todėl žmonėms ir atrodo, kad tegul jie ten išsiaiškina patys, kodėl mums tai turėtų rūpėti.
Gal prie tokio požiūrio prisideda ir naujieji politiniai paskyrimai – tarkime, krašto apsaugos ministrės paskyrimas tarsi sako, kad nereikia nuogąstauti, Lietuva tikrai nesiruošia kariauti, nes priešingu atveju į tokias pareigas tokiu metu būtų paskirtas visai kitas žmogus? Nežinau, ar tikrai nereikia nuogąstauti, bet apie šį paskyrimą galėčiau pasakyti taip: kai ambicijos yra aukščiau kompetencijos, ir tos ambicijos yra tenkinamos, tai toks ir rezultatas. Seime turime žmogų, kuris buvo NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas, tačiau jo žiniomis ir patirtimi nesinaudojame. Verčiau apsisprendžiame tenkinti kažkieno ambicijas. Todėl ir matome tokį požiūrio rezultatą – to kažkieno, kuris yra viršuje, požiūrio. Tačiau valstybė turi būti pasirengusi gintis. Štai neseniai britai paskelbė, kad jie prieš Rusiją atsilaikytų tik savaitę. O mes kalbame, kad patys turėtume tiek atsilaikyti... Aš viltis dėčiau tik į pilietinį pasipriešinimą ir, žinoma, Lietuvos žmonių vienybė, susitelkimas čia būtų svarbiausias dalykas.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
