Mano manymu, reikia žiūrėti į bendrą dinamiką: balsuoti Seimo rinkimuose užsiregistravusių užsienio lietuvių skaičius kaip tik yra didelis. Reikėtų lyginti su 2012 ar 2016 metais, kai dar nebuvo pasaulio lietuviams skirtos atskiros vienmandatės rinkimų apygardos. Jei neklystu, 2012 metais Seimo rinkimuose dalyvavo iš viso apie 10 tūkst. įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių, 2016 metais – apie 19 tūkst. Todėl ta balsuojančiųjų užsienyje dinamika iš tikrųjų yra teigiama, tas skaičius auga.

Žmonės, kurie prieš daug metų išvažiavo iš Lietuvos, kitą kartą net nežino, kad gali balsuoti atskiroje savo rinkimų apygardoje. Tos žinios jų nepasiekia. Tie, kurie yra užsiregistravę balsuoti mūsų diplomatinėse atstovybėse – aktyvūs bendruomenių žmonės, jie dalyvauja lietuviškoje veikloje. Kita vertus, tai rodo, kad jiems nuoširdžiai rūpi Lietuvos reikalai, kad jie išlieka Lietuvos informaciniame lauke, kad jie dar pakankamai dažnai į ją atvažiuoja. Kad jiems rūpi, kas bus Lietuvos valdžioje, nors jie ir gyvena užsienyje. Jiems rūpi, kad tęstųsi valstybės politika diasporos atžvilgiu. Jau antrą kartą užsienio lietuviai balsuos atskiroje rinkimų apygardoje. Nors skaičiuojami ne užsiregistravę, bet atėję balsuoti rinkėjai, vis dėlto užsiregistravusių skaičius indikuoja, kad tą atskirą rinkimų apygardą užsienio lietuviams pavyks išlaikyti, nes joje balsuoti turi tiek rinkėjų, kiek jų vidutiniškai balsuoja rinkimų apygardose Lietuvoje. Taigi, aš matau teigiamus pokyčius.

Pažiūrėkite, juk ir Lietuvoje į rinkimų apygardą, kurioje gali balsuoti apie 35 tūkst. rinkėjų, į rinkimus ateina gal pusė. O kartais ir dar mažiau, priklausomai nuo konkrečios apygardos, rinkimų ir pan. Tad nieko keisto, nieko tokio, ko nebūtų ir Lietuvoje, čia nematau. Aišku, jei balsavimo teisę turi keli šimtai tūkstančių užsienio lietuvių, o balsuoti užsiregistruoja tik 50 tūkst., skirtumas atrodo labai drastiškas. Bet reikia suprasti, kad dalis žmonių gyvena nutolusiose vietovėse, kitur net nėra normaliai veikiančio pašto. Susideda daug priežasčių. Tarp jų būtų galima paminėti ir tai, kad nėra galimybės balsuoti internetu, pareikšti savo valios, tarkime, kad ir kokiame nors Afrikos pakraštyje.

Manau, kad priežasčių yra daug. Vienas dalykas – reikėtų prisiminti pačią naujausią, turiu mintyje nepavykusį referendumą dėl dvigubos pilietybės. Žmonės turėjo vilčių, gal todėl ir noras balsuoti atšalo. Kitas dalykas – kai gyveni kitame mieste, toliau nuo to, kuriame įsikūrusi Lietuvos ambasada ar kita diplomatinė atstovybė, ne visada patogu atvykti ir balsuoti. Aišku, rinkimų biuleteniai užsiregistravusiems rinkėjams siunčiami ir paštu... Visaip gali galvoti, bet aš manau, kad turėtų būti daug stipresnis ryšys su išvažiavusiais iš Lietuvos žmonėmis. Reikėtų, kad mūsų valstybėje būtų dedamos visos įmanomos pastangos išvažiavusiems susigrąžinti. Reikėtų kviesti juos ne tik žodžiais, bet ir reemigracijos programomis. Jeigu bent dalis išvykusiųjų tikrai pradėtų galvoti apie galimybę sugrįžti, užsienyje balsuojančių lietuvių skaičius neabejotinai padidėtų.

Kita vertus, gal jiems ir nelabai rūpi, kas čia valdys mus Lietuvoje. Juk turbūt reikia būti labai įsitraukusiems į lietuvišką veiklą, labai patriotiškiems. Gali būti, kad tokių yra tik tiek, kiek užsiregistruoja balsuoti. Kiekvienam išvažiavusiam žmogui skirtingais gyvenimo etapais turbūt kitaip atrodo jo ryšys su Tėvyne. Kitoks ir poreikis dalyvauti įvairiose su ja susietose pilietinėse akcijose, įskaitant ir rinkimus. Nepamirškime, kad labai daug žmonių Lietuvą paliko su sunkia širdimi. Daug išvažiavo dėl ekonominių priežasčių, neradę čia geresnio gyvenimo, savirealizacijos galimybių, negalėjusių išlaikyti šeimos. Tačiau ir tie, kurie įsikūrė turtingesnėse šalyse, vis dėlto mato, kad kur kas didesnes pajamas lydi ir kur kas didesnės išlaidos.

Žinau, kad labai daug žmonių pasvarsto apie grįžimą. Subjektyviai veikia daug dalykų, bet manau, kad niekur lietuvis nesijaus namuose taip, kai savo gimtajame krašte. Taip, juos galbūt atbaido rietenos Lietuvoje, žmonių supriešinimas, visuomenės suskaidymas į jaunus ir senus, miestiečius ir kaimiečius, turtingus ir nesuduriančius galo su galu. Jei tos įtampos ir priešpriešos Lietuvoje būtų sumažintos, tikrai manau, kad daug daugiau žmonių norėtų sugrįžti į mūsų ramų ir gražų kraštą, Dievo duotą kampelį be žemės drebėjimų, taifūnų, potvynių ir kitų negandų. Aš tvirtai tuo tikiu.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas