Jei kiekvienas kaimas ar bendruomenė turėtų bent po vieną aktyvų ir rūpestingą žmogų, jiems negrėstų išnykti. Meilūnų kaimui pasisekė, kad čia gyvena veikli seniūnaitė, bibliotekos darbuotoja 57 metų Sandra Bieliauskienė.

- Jūs domitės mirusiais kaimais, nykstančiomis sodybomis – juos lankote ir fotografuojate. Kas paskatino šį domėjimąsi?

- Nostalgija nykstantiems kaimams prasidėjo jau seniai, kai mirė mano tėveliai.

Prieš 13 metų Glūdiškių kaime liko dar viena tuščia sodyba. Man labai gaila savo gimtinės.

Gaila tų didelių medžių, kurie ir šiandieną dar ošia savo gyvenimo dainą.

Sodybą kiek išgalėdama prižiūri mano sesuo Marytė.

Prieš trisdešimt septynerius metus palikau gimtąjį sodžių Glūdiškių kaime ir pradėjau sukti savo gyvenimo lizdą Meilūnuose.

Dabar, kai bėgant metams namai ištuštėjo, retai beaplankau tėviškę. Žinau, kad niekas manęs čia nebelaukia, nebent mano medis, drebulė, kurią tėvas pasodino tą dieną, kai aš gimiau. Aukšta, tvirta ir šakota per penkiasdešimt septynerius metus užaugo. Man jos labiausiai gaila. Juk ji liko vienui viena, bet vis ošia savo sidabriniais lapais ir tiki, kad gal kas nors sugrįš gyventi į jos saugomus namus. Stoviu dažnai po savo vaikystės medžiu ir mąstau.

Atvykusi į savo tėviškę Glūdiškių kaime Sandra visuomet pakalbina jau 57 metus ošiančią drebulę, kurią tėvelis pasodino jos gimimo dieną.

Karantino laikotarpiu atsirado laisvo laiko. Tai kai tik ateina savaitgalis, taip ir lankau nebegyvenamas, bebaigiančias griūti sodybas ir kaimus. Pastebėjau, kad sodybas daugiausia griauna pikta žmogaus ranka, o ne laikas. Fotografuoju, kalbinu žmones, kurie dar kažką gali prisiminti ir papasakoti. Gal ateityje, pateikus paraišką finansavimui, padedant viešosios bibliotekos kolegoms, pavyktų išleisti nuotraukų albumą, skirtą išnykusiems kaimams atminti.

- Jūsų laisvalaikis neapsieina be kelionių. Aplankote savo krašto senus kapus, alkakalnius, akmenynus. Kokių minčių kyla po šių kelionių?

- Tokių savo kelionių nepavadinčiau kelionėmis. Dabar žmonės keliauja po kitas šalis, o aš tik aplink savo namus. Dažnai prie mano kelionių prisideda ir sesuo Marytė.

Tarp Daunorių ir Trišakių yra smėlėtas kalnelis. Visas iškasinėtastas ir apaugęs medžiais. Kolūkių laikais iš to kalnelio buvo vežamas smėlis ir pilamas visur, kur tuo metu reikėjo, - ir prie fermų, ir ant kelių. Žmonės, dirbę prie smėlio vežimo, ir dabar prisimena, kad kartu su smėliu vežė ir žmonių kaulus. Darbai buvo nutraukti. Šiandien ant to kalnelio ramiai ošia didžiulės pušys ir saugo čia palaidotų žmonių ramybę. Būtų galima nors kiek aptvarkyti kapinaites.

Yra tokia vieta netoli Meilūnų kaimo, kur, regis, sustoja laikas. Daug metų akmenys guli toje pačioje vietoje, pasipuošę žaliomis samanų kepurėmis.

Tyla, ramybė ir nepakartojama didybė. Tie samanoti akmenys labai originalūs.

Aš vis pagalvoju: jei man atiduotų tą akmenuotą vietovę, tai būtų galima įrengti pasivaikščiojimo takus ir padaryti lankytiną vietą.

Liūdnai atrodo šiandieną Meilūnų alkakalnis arba bažnyčios kalnas, dar vietinių vadinamas „ažiakalniu“. Ant kalnelio stovi tik cementinis pamatėlis. Nebėra informacinės lentelės, kuri skelbė, kad archeologijos paminklas saugomas valstybės.

Netoli Trišakių kaimo apaugęs krūmais stovi didžiulis akmuo, vadinamas Batakmeniu, Čebatorium. Svilių vienkiemio gyventojas Bronius Čyžas dar prisimena seną legendą apie akmens atsiradimą pelkėje, pagal Raudonbalės mišką.

Būtų galima akmenį atridenti prie kelio, einančio per Trišakius, kartu paimti ir jo brolius. Pastatyti informacinę lentelę.

Buvo atvažiavę su kultūros paveldu susiję žmonės. Apžiūrėjo, bet kažin ar ką pavyks padaryti.

- Be Jūsų dėmesio nelieka ir sudėtingo likimo žmonės. Ar jie patys prašo Jūsų pagalbos, ar Jūs tiesiog jaučiate, kam reikia padėti?

- Tenka bendrauti su žmonėmis kiekvieną dieną. Toks jau mano darbas. Vienas atėjęs į biblioteką pasipasakoja ne tik apie savo vargus, bet ir apie kaimynų, kitas skambina telefonu ir prašo pagalbos: pritrūko vaistų, nebeturi maisto produktų, nebeturi malkų, priklydo katinas ar šuo, reikia nupjauti avarinį medį. Buvo, kad grįžo žmogus iš įkalinimo vietos ir neturėjo, už ką duonos nusipirkti.

Su psichologiškai palūžusiu žmogumi yra labai sunku bendrauti ir rasti tinkamus žodžius jį prakalbinti. Dar sunkiau jį įtikinti, kad ne visi žmonės jam linki blogo. Būna, kad žmogui padedi iš visos širdies, o paima ir apmėto malkom ar iškoneveikia visokiais žodžiais. Tiesa, vėliau jau dėkoja. Bet viskas per tą alkoholį.

Teko ne vieną biedną žmogų ir į amžino poilsio vietą palydėti. Būna taip, kad išeinant iš kapinių man dėkoja duobkasiai, kad padėjau palaidoti žmogų, o aš dėkoju jiems.

- Esate išgelbėjusi ne vieną benamį ar nuskriaustą gyvūną. Ar pavyko jiems surasti namus? O kiek jų pati priglaudėte?

- Yra sakoma, kad šuo - geriausias žmogaus draugas. Jis besąlygiškai paklūsta visiems savo šeimininko reikalavimams ir ištikimai tarnauja iki mirties. Tačiau žmonės ne visuomet tai įvertina ir lengva ranka, nieko negalvodami savo geriausią keturkojį draugą išveža iš namų ir palieka kur nors pakelėje, prie kokio nors vienkiemio ar miško.

Meilūnų kaime pasklido kalbos, kad jau visą savaitę prie kelio į Vabalninką tupi nedidelis šunelis. Laukia, gal dar sugrįš jo šeimininkas ir parsiveš jį vėl namo. Važiuoju į Vabalninką, žiūriu - tikrai pakelėje lyg koks juodai baltas skudurėlis guli prie pat asfalto. Šunelis buvo toks sušalęs ir išsekęs, kad vos svyruodamas atsistojo. Parsivežiau namo, negi paliksi pakelėje numirti. Po gydymo šunelis pasveiko.

Gyvūno priežiūra yra kiekvieno žmogaus kultūros reikalas. Visi skirtingai supranta meilę augintiniui. Dažnai žmonės pasiima šuniuką negalvodami, kad jis gyvens 10-15 metų ir kad jo priežiūrai reiks skirti dalį savo pinigų. Dar blogiau, kai namuose atsiranda kalytė ir atveda šuniukų. Kur juos dėti? Vadoje 5-10 mažylių. Daroma labai paprastai. Šuniukai užkasami, skandinami. Bet gyvename juk ne akmens amžiuje. Galime reguliuoti gyvūnų dauginimąsi. Tereikia šunį ar katę nuvežti į veterinarijos kliniką ir sterilizuoti.

Būna taip, kad veži šunį į veterinarijos kliniką, į Panevėžį, ir bijai, jog gali numirti. Taip išsekęs buvo šarpėjų veislės šuo iš Gataučių kaimo. Pavyko išgelbėti. Turėjau prižiūrimą šunį ir miške netoli Meilūnų. O koks džiaugsmas, kai po 3 mėnesių šėrimo ir kalbinimo iš miško parsivedi gražią vokiečių aviganių kalytę. Po straipsnio laikraštyje atsirado ir šeimininkai iš Būginių kaimo.

Būna telefono skambučių: atklydo šuo, matėm, laksto šuo po kelią, sėdi prie kelio, laksto po kaimą, mirė šeimininkas - greičiau paimkit šunį. Dėl turto savieji net susivaidija, o jau šuo tai niekam nereikalingas, tu pasiimk. Tai ir juokauju: o aš palikimo gavau šunį - vieną, antrą, trečią…

Aš jau nebežinau ir skaičiaus, kiek šunelių buvau priglobusi. Buvo veislinių ir paprastų kiemsargiukų, bet visi jie norėjo turėti šiltus namus ir pilną dubenėlį maisto. Būna, kad mano namų prieglaudoje laikinus namus randa iki 13 šunų. Šiuo metu gyvena 8 priglaustinukai. Dažnai pas mane sodyboje lieka gyventi seni ir problemų turintys gyvūnai. Turiu priglaudusi 4 katytes ir vieną katiną.

- Esate viena aktyviausių kaimo bendruomenių seniūnaičių. Kaip manote, kodėl žmonės Jus renka į šias pareigas?

- Na, čia jau reikia paklausti pačių žmonių.

Gal todėl, kad dirbu už dyka? Ir visuomet žmones mokau visus konfliktus spręsti tarpusavyje, kalbantis, nesikviesti jokių pareigūnų.

- Iš kur atėjęs tas Jūsų bendruomeniškumas, atjauta?

- Čia sunku pasakyti. Mūsų namuose visuomet buvo šuniukų. Paleisdavom juos palakstyti, nes jie būdavo pririšti prie būdų. Vėliau mano tėvelis sugalvojo, kad galima šuniuką laikyti ir kambaryje. Važiavom abu į Rygą autobusu ir ten turguje pirkom, prisimenu, toiterjerų veislės šuniuką, vardu Miša. Taip Miša ir nugyveno visą savo gyvenimą miegodamas lovoje. Mano tetos taip pat buvo didelės gyvūnų mylėtojos. Visus savo šuniukus laikė tik kambaryje ir vesdavo į kiemą pasivaikščioti. Visi augintiniai buvo tarsi šeimos nariai.

- Papasakokite apie savo šeimą. Kaip ji reaguoja į Jūsų veiklas?

- Dukra Sandra visuomet mane palaiko ir padeda. Dabar gyvena Airijoje ir augina dvi katytes. Kai parvažiuoja atostogų, tai visuomet veda pasivaikščioti mano priglaustinukus, visuomet atveža jiems lauktuvių. Labai džiaugiuosi, kai sulaukiu pagalbos iš vyro Algio.

- Pastaraisiais metais rajone buvo uždaryta daug kaimo bibliotekos filialų. Filialas, kuriame dirbate, gyvuoja ir laikosi. Kaip Jums tai pavyksta? Pastaruoju metu žmones kviečiate paruošę dovanų ir apsaugines kaukes...

- Vabalninko seniūnijoje liko tik Meilūnų biblioteka, o visuose kituose kaimuose jau uždarytos. Manau, biblioteka išliko vien todėl, kad yra reikalinga kaimo žmogui. Dabar tai vienintelis kultūros židinys kaime. Į biblioteką žmonės skuba pasiimti knygų, paskaityti periodinių leidinių, pabendrauti. Čia galima pasidaryti dokumentų kopijas, jas persiųsti, atsispausdinti tekstą, išmokti naudotis kompiuteriu, naudotis išmaniuoju telefonu ar išmaniuoju laikrodžiu.

Bibliotekoje vyksta naujų knygų pristatymai ir aptarimai, muzikinės – literatūrinės popietės, viktorinos, edukacijos, garsiniai skaitymai, kompiuterinio raštingumo mokymai.

Užsiminėte apie dovanojamas kaukes. Karantino metu labai svarbu, kad mano bibliotekos lankytojai, atėję pasikeisti knygų, jaustųsi saugūs ir būtų sveiki.

- Esate ne tik aktyvi visuomenininkė. Jūsų kieme auga daugybė gėlių.

- Visuomet svajojau turėti žydintį sodą. Dabar aš jį turiu. Mano svajonių sode nuo pavasario iki rudens skleidžiasi žiedai. Kiekvienas gėlės žiedas turi savo žavesį, tik reikia tai pamatyti. Man labai patinka vienadienės. Kaip aš sakau, „tinginių gėlės“, nes nereikalauja jokios priežiūros, o žydi gražiai ir gausiai.

Nuo vaikystės jaučiu nostalgiją svyrantiems bijūnų žiedams. Jų mano sodyboje gal jau 30 rūšių. Auginu keletą rūšių miskantų ir smilgų. Dabar pats tulpių, narcizų žydėjimas. Rudenį savo žiedų įvairove sodą papuošia jurginų žiedai.

- Kokių Sandra Bieliauskienė turi svajonių?

- Pirma svajonė – kad Meilūnuose išliktų biblioteka. Kad Lietuvoje gyvūnų prieglaudos būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto ir jose dirbtų etatiniai darbuotojai, nebeliktų beglobių gyvūnų.

Kad Lietuvoje atsirastų gerai apmokamų darbo vietų ir jaunimas sugrįžtų namo, žmonės būtų geresni, nuoširdesni ir dėmesingesni vieni kitiems.

- Šią savaitę minėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Ką Jums, žmogui, dirbančiam su knygomis ir spauda, reiškia ši diena? Kas yra Jums knyga, spausdintas žodis?

- Knygas myliu nuo pat vaikystės. Kai buvau dar maža ir nelabai mokėjau skaityti, labai mėgau nors pavartyti knygas. Tai buvo mano didžiausias turtas. Dažnai baba mane su arkliu nusiveždavo pasisvečiuoti į tetų vienkiemį Staponiškyje. Prieš važiuodama į svečius pirmiausia susirinkdavau savo didžiausią turtą – knygas, susidėdavau į krepšį ir veždavausi kartu. Na, aišku, grįždama namo vėl tarabanidavau savo knygas atgal. Suaugusieji iš manęs ir pasijuokdavo. Sakydavo, kad tampau tas knygas kaip katė kačiukus.

Baigusi vidurinę mokyklą Papilyje, Rokiškio kultūros mokykloje įgijau bibliotekininko specialybę. Ir nuo 1983 metų dirbu Meilūnų bibliotekoje. Taigi, išeitų, kad visą gyvenimą gyvenu tarp knygų ir su knygomis. Todėl man knygos yra vertybė.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"