Yra profesijų, kurios jau negrįžtamai nugrimzdo į istorinę praeitį. Kas šiandien žino ar užsiima račiaus, kubiliaus ar rimoriaus amatu? O dar mažiau kaip prieš šimtą metų tai buvo paplitę amatai, reikalaujantys specifinių žinių ir įgūdžių. Jauniems žmonėms šiandien jau mįslė yra stenografisto, mašininkės ar telefonistės profesijos, nors jos pradingo vos prieš kelis dešimtmečius. Į tokią pat užmarštį ir senų žmonių padavimus baigia nuslinkti ir samdomų puotų šeimininkių veikla.

Gaspadinių, be kurių sunku buvo įsivaizduoti bet kokį didesnį balių, nesvarbu, linksmas ar liūdnas tai buvo suėjimas. Tokia gaspadine buvo ir germaniškietė Marijona Vasiliauskienė.

Vestuvės, krikštynos, varduvės, giminės balius ar laidotuvės – anuo laiku virtuvei, maisto gamybai ir pateikimui dažniausiai vadovaudavo samdoma šeimininkė. Virtuvėje ji buvo vadas, kitos moterys, įskaitant ir namų šeimininkę, - tik padėjėjos. Apie gerą šeimininkę gandas sklido po visą apylinkę, rengdami puotą žmonės dėl šeimininkavimo tardavosi gerokai iš anksto.

Pasikeitė laikai, keičiasi papročiai. Jau senokai neteko girdėti apie vestuves, kur susirenka šimtas žmonių ir ūžia dvi dienas, o trečią dieną prie stalo sodina šeimininkes ir jų padėjėjas.

Atsirado paslaugų sektorius, maisto didelėms puotoms niekas namuose neberuošia.

Senosios šeimininkės tyliai išeina, į aukštus kalnelius negrįžtamai išsinešdamos savo kulinarines gudrybes, receptų paslaptis, autentišką kulinarinį paveldą.

„Dvylikos rūšių sausainius baliams kepdavau. Dabar tai ir dvi vargiai ar besugebėčiau“, - su graudžia šypsena sako Germaniškyje gyvenanti Marijona Vasiliauskienė, šiose apylinkėse ilgus metus garsėjusi kaip nepamainoma šeimininkė. Deja, didžiosios šlovės metai jau praeityje.

Ligos kamuojama 82 metų moteris dienas leidžia namuose drauge su antru vyru Augustu, jiems buityje tvarkytis padeda kaimynė Kristina.

Nuo Antašavos iki Germaniškio

Marijonos tėviškė buvo greta Alizavos, Kupiškio rajone. O į Nemunėlio kraštą atvedė gyvenimo vietos paieškos.

„Namuose augo dar dvi seserys. Mes su Janina buvome dvynukės, o Saverija buvo keleriais metais vyresnė. Abiejų nebėra, viena aš likau. Ėjau į mokyklą Alizavoje, ten keturias klases baigiau. Tiek tų klasių tada ten buvo. Kas norėjo toliau mokytis, važiavo į Kupiškį. Kai aš pabaigiau savo mokslus, po kokių poros metų Antašavoje mokyklą padarė septynmetę. Tai vėlesni vaikai jau daugiau klasių baigė“, - pasakojo moteris.

„Kai ištekėjau, vietos namuose visiems neužteko, ieškojome, kur gyventi. Vyras buvo kilęs nuo šio krašto, tai nusipirkome namus čia. Bet ėjo melioracija, mūsų sodybą nugriovė, teko statytis namus gyvenvietėje. Nuo to laiko ir gyvenu Germaniškyje. Daug metų dirbau kolūkyje melžėja, vyras irgi buvo kolūkietis, prie visokių paprastų darbų“, - gyvenimo istoriją dėstė Marijona.

Abu moters vaikai – dukra Vanda ir sūnus Algis - gyvena ir dirba užsienyje. „Aš ten pas juos nesu buvusi, neįsivaizduoju, kaip jie ten gyvena. Kalbino mane parduoti namus ir važiuoti pas juos. Bet kaip sunku buvo tuos namus įsigyti, tai kaip dabar lengva ranka atsisakysi. Taigi manęs ir neprikalbino, patys vieni išlėkė“, - numojo ranka Marijona.

Jaunystės metai, kai viskas buvo lengva ir įveikiama.

Pradžia - tėviškėje

„Šeimininkauti pradėjau dar mergaitė būdama, Alizavoje gyvendama. Tada žmonės mėgdavo ruošti balius, o aš labai mėgdavau padėti. Pradžioje ėjau šeimininkės padėjėja, kol viską išmokau. Padėjėjai visokių darbų tenka –bulves skusti, vandenį nešti, pečius kūrenti bei prižiūrėti ir taip toliau. O kai išmokau, tada ir pati šeimininke tapau.

Aptiko mane, kaip šeimininkę, Germaniškio krašto žmonės greitai. O čia tokių specialistų aplinkui, galima sakyti, nebuvo. Kai išeidavau šeimininkauti, kolūkio karves padėjėjai melždavo. Valdžia pro pirštus į tai žiūrėjo, nes dažnai pačiam viršininkui prisireikdavo dėl kokio baliaus kreiptis.

Ėjau šeimininkauti, kol buvo galimybės. Kol pas mamą gyvenau, tai ką – atsikėlei ryte ir eini laisva. Vienas balius baigėsi, kitas pasitaikė. Kai ištekėjau, gimė vaikelis, sunku tapo, rūpesčių padaugėjo, tai ir išeiti taip lengvai nebegalėjau. Kai vaikai paaugo, kiek lengviau tapo, ėjau šeimininke vėl“, - apie gaspadinės darbą kalba moteris.

Apie maisto gamybą

„Maistą baliams gamindavome įvairiai. Kartais tuose pačiuose namuose, kur balius vyks, jei galimybės leido. O jei ten tik plyta mažutė, ant tokios maisto baliui nepriruoši. Reikdavo ieškoti kiemo, kur geras pečius yra, ir ten dirbti.

Gyvulius pjaudavo vyrai, jie mėsą išdorodavo. Dažniausiai pjaudavo kiaulę, kartais dar veršelį pridėdavo – nelygu, koks balius. Šeimininkės jau gatavą žalią mėsą gaudavo.

Karšti patiekalai paprastai būdavo mėsiški. Dažniausiai tai būdavo kotletai, virta šviežia dešra su bulvių koše ar virtomis bulvėmis. Pagrindinė daržovė prie valgio – agurkas. Labai retai kada paprašydavo ir sriubą išvirti. Mėsą maldavome, kepdavome kotletus, darydavome šaltus valgius – ruledą (slėgtainis, vyniotinis), šaltieną, rūkydavom dešras, kepdavom mėsą pjaustymui. Pagrindiniai prieskoniai buvo druska, truputis cukraus, pipirai, lauro lapeliai. Jei žmonės turėjo pieno, tai ant stalo dėdavo ir sūrių.

Ant stalo valgius nešdavo padėjėjos, šeimininkei iki soties darbo buvo virtuvėje“, - triūsą virtuvėje mena Marijona.

„Klapatas ir vargas“

Moteris neišskiria, kokiam pokyliui lengviausia buvo šeimininkauti: „Visur klapatas ir vargas. Tik žiūri, kad laimingai viskas pasibaigtų. Nors ir būdavo padėjėjų, bet pagrindinis vargas vis tiek man, kaip vadovei, kliūdavo. O ir padėjėjų visokių pasitaikydavo. Vienos sugebėdavo, kitos nelabai. Pasitaikydavo ir tokių, kurios eidavo padėti, apsidairai - jau ko nors ir trūksta. Bet niekam sakyti negalėjai, nebent tarp savų žodžiu persimesdavai.

Pagrindinis balius, pavyzdžiui, vestuvės, tai dvi dienas vykdavo. O trečią dieną likdavo tik pijokai ir šeimininkės. Tada sodindavo mus prie stalo ir vaišindavo. Išgerdavau per visą balių vieną ar dvi čerkas, alaus gal pusę stiklinės.

Negali vartoti gėrimo tokį darbą dirbdamas – atima sveikatą ir protą susuka.

Atsiskaitydavo žmonės už šeimininkavimą visaip. Iš kaimynų ar giminių tai kaip tu pinigus imsi. Nesistengiau lupikauti. Žmonės maisto iš baliaus namo parsinešti įdėdavo. Kartais ir kokį rublį paimdavau.

Turėjau prisipirkusi bei prisiruošusi ir peilių su šakutėmis, ir lėkščių, ir stiklinių su stikliukais. Kur žmogus gaus tiek daug indų vienu kartu, jei prireiks. Todėl turėjau pasiruošus. Jei jau mane šeimininkauti prašo, tai aš galiu ir indus duoti.

Teko ruošti vaišes ir šimtui žmonių, ir kelioms dešimtims. Visokių kiemų pasitaikydavo. Būdavo, kad nori žmonės baliaus, ale kad jį iškeltum, šį tą reikia turėti. Buvo žmonių visokių – ir bagotesnių, ir biednesnių. Kur žmogus bagotesnis, ten ir svečių daugiau sukviesdavo, ir reikalavimai aukštesni buvo“.

Išgarsino geriausia apylinkių krosnis

„Sausainius išsikepdavau prieš balių, tą pačią savaitę. Jei, tarkime, balius šeštadienį, tai sausainius kepu antradienį ar trečiadienį. Ir tortus pati kepdavau, puošdavau. Darydavau iš baltymų ir cukraus glajų, gerai papuošimui rožes man sekdavosi padaryti. Apie dvi dienas saldumynų gamyba užimdavo. Patiko ir sekėsi man sausainius kepti. Žmonės jų labai norėdavo. Moterys tik į sausainius ir žiūrėdavo, vyrai tai į mėsą daugiau. Ir ne tik tai, kad ant stalų jų pridėdavome. Kai svečiai skirstydavosi, į namus važiuodavo, tų sausainių gaspadoriai lauktuvių įdėdavo. Kepdavau sausainius krosnyje. Tokio pečiaus, kaip aš turiu, niekas kitas Germaniškyje neturi. Duonkepis. Vienu metu 4 skardas kepti galėdavau. Labai geras. Jis mane ir išgarsino kaip šeimininkę.

Visų galų meistrė

Marijonos kambaryje ant sienos kabo visa šūsnis įvairiausių smagių medalių, gautų už šeimininkavimą. Tarp jų nepastebimai ištirpsta keli sovietiniai apdovanojimo ženklai, gauti už spartuolišką darbą kolūkyje.

„Kaip sunku viską buvo išmokti ir kaip lengvai viską pamirštu dabar“, - apie ligos pradanginamą atmintį karčiai tarsteli Marijona.

„Buvo metas, kad visos dienos būdavo užimtos. Dar ir svočia vestuvėse ne kartą dalyvauti teko. Kaip čia yra dabar, nebesuprantu. Kad manęs nebeprašo šeimininkauti, tai aišku, ale kad ir balių didesnių aplinkui nebegirdėti“, - svarsto moteris. Ir vėl prisimena praeitį: „Mokėjau ir alų daryti. Buvo mano tėvelių palikti kubilai ir alaus tekinimui, ir rauginimui. Ir bačkas kelias gražias turėjau. Tėvelis darydavo, aš eidavau padėti, taip ir išmokau. Bet baliams tai vyrai alų darydavo ar iš kur nors atveždavo“.

„Labai gražius krepšelius, grybukus, voverytes ir kitokius skanius sausainius Marytė kepdavo. Ji ir mano vestuvėse, ir vaikų krikštynose šeimininkavo. Viską mokėjo, visų galų meistrė buvo. O gyvenimą sunkų nugyveno – kolūkio karves melžė, per žmones šeimininkaudama ėjo, o namuose iš pirmo vyro supratimo nesulaukė“, - išlydėdama kalbėjo kaimynė Kristina.

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"