Šokis – vienas seniausių žmogaus saviraiškos būdų. Juo galima išreikšti jausmus, patvirtinti priklausymą genčiai ar kokiai nors visuomenės grupei. Šokis nebuvo ir nėra vien judesys. Šokantys skelbia juos jungiančias vertybes ir bendrus siekius. Antai šokdami karo šokius žmonės išreikšdavo vienybę, tarpusavio paramą ir ryžtą siekti pergalės. Tą patį šiandien skelbia šokėjų grupė, palaikanti savąją krepšinio komandą.

Viduramžiais, kai visuomenė skirstėsi į uždaras, aiškiau viena nuo kitos atskirtas grupes, šokis irgi įspraudžiamas į vis griežtesnius rėmus. Jo reikšmė mažėjo. Jis tapo ne itin svarbia aukštuomenės pramoga, kuriai buvo skiriama truputį laiko puotoje po svarbaus riterių turnyro, medžioklės ar derybų.

Modernioje visuomenėje šokiui visiškai nebelieka vietos kasdienybėje. Jis tampa meno šaka, todėl išmokti šokti reikia daugiau pastangų. Maginė, karinė, gydomoji šokio prasmė palengva dingsta. Nors... atrandamos naujos šokio galimybės. Viena iš jų – derinti šokį ir psichoterapiją.

Šokio psichoterapijos užuomazgos aptinkamos XX a. pradžioje, o kaip savitas psichoterapijos metodas ji susiformavo penkiasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais. Jos tikslas – padėti naujai pažvelgti į savo išgyvenimus, išlaisvinti pasąmonėje slypinčius potraukius, nuslopintą emocinę įtampą ir pamėginti visa tai atskleisti judesiu. Jos metu erdvė, laikas, judesys siejamas su išgyvenimais ir šokančiųjų kūno kalba leidžia pasakyti tai, ko jie neišdrįso ar nesugebėjo pasakyti žodžiu.

Pakeisti šokio stilių ir atskirus elementus daug lengviau nei pakeisti senas nuostatas, įveikti žlugdančius jausmus. Antai pamėginusi šokyje tapti lygiaverte, drauge su partneriu kuriančia elegantišką vyksmą, moteris galbūt kitaip pajus ryšį su savo vyru, nebenorės būti tik gražus jo papildas. O užgaidi gražuolė, maniusi, kad vyras tik jos fonas, suvoks, jog paskatinusi jo saviraišką daugiau laimės nei praras.

Porai bendras šokis gali atskleisti nutylėtus tarpusavio kaltinimus. Atskleisti ne žodžiais, kuriais ir išsakome, ir slepiame tikruosius savo jausmus bei mintis, o vienareikšmiškais kūno ženklais – noru prisiglausti ar atsitolinti, suvaržytu ar laisvu kvėpavimu, šiltu ar abejingu žvilgsniu. Galiausiai noru šokti kartu arba kuo greičiau baigti šį varginantį laiko gaišimą.

Šokti smagu, ypač su patraukliu, mokančiu tai daryti draugu. Žinoti bendresnius šokio psichoterapijos principus įdomu. Tačiau galima pamėginti kurį nors iš jų pritaikyti ir savo gyvenime.

Kodėl nepažaidus apsikeitimo vaidmenimis ir nepašokus tango ar valso, kai moteris veda, vadovauja vyrui? Ir aišku, kodėl po to nepasidalinus įspūdžiais?

Galima surengti ir dar naudingesnį šokio psichoterapijos seansą. Tereikia užsimerkti, uždėti rankas vienas kitam ant pečių ir besiklausant ramios, malonios muzikos, iškvepiant perkelti kūno svorį ant vienos kojos, o įkvepiant – ant kitos. Partneriui lieka sekti šiuos judesius. Po to pasikeisti vaidmenimis. Tik 10 min. tokio partnerio judesių sekimo ir jau galima naujai suvokti tarpusavio ryšį, užduoti vienas kitam klausimus, pvz., „Ką pajutai?“, „Ar geriau jautei savo ar mano ritmą?“.

Pats geriausias klausimas būtų toks: „Gal nueisim pašokti ir šokdami pajusime artumą?“ Jeigu bus atsakyta „taip“, šokių psichoterapijos pamoka buvo naudinga.

Dr. Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius