Turbūt nedaug jaunų žmonių, mokydamiesi vyresnėse klasėse, tvirtai žino, kokį profesinį kelią rinktis. Vieni žvalgosi į tendencijas, kokios studijos tuo metu yra populiarios ir paklausios darbo rinkoje, arba pasikliauja draugų ar tėvų rekomendacijomis, kiti renkasi pagal tai, kas jiems geriausiai sekasi mokykloje, kokie jų pomėgiai bei kur link traukia širdis.

Meilė šokiui – nuo mažumės

Kybartų mieste užaugusi Karolina Jablonskytė visada žavėjosi šokio menu. Jos mylimiausia veikla nuo pat paauglystės buvo šokis, tačiau Kybartai nebuvo garsūs savo šokio kolektyvais. Čia tebuvo vienas šokių būrelis, o vyresnėse mokyklos klasėse ji negalėjo rinktis šokio pamokos, nes Kybartų mokyklos neturėjo šokių mokytojos. Tuo metu Karolina buvo vienintelio Kybartų šokio kolektyvo „Škac“ narė: šis kolektyvas ir jo vadovė Irena Šunokienė skatino ją sieti savo ateitį su šokiu. Tačiau, nors baigdama mokyklą Karolina svajojo apie profesionalios šokėjos kelią, atėjus metui rinktis studijų kryptį ir stoti į universitetą, mergina pasidavė abejonėms ir baimei.

„Ne kartą girdėjau kalbas apie tai, kad šokėjų pasaulyje yra be galo didelė konkurencija ir padaryti karjerą ten itin sunku. Tad nors ir norėjau savo gyvenimą sieti su šokiu, tokiam pasirinkimui reikėjo ryžto ir drąsos, o aš tiesiog pabijojau“, – pranešime žiniasklaidai lemtingo pasirinkimo dieną prisimena K.Jablonskytė. Tad pasirinko, jos požiūriu, saugesnį kelią – įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultetą studijuoti „kūrybinių industrijų“, t.y. pasirinko į praktinius kūrybinių industrijų procesus orientuotas studijas.

Baigdama pirmąjį šių bakalauro studijų kursą, Karolina visiškai atsitiktinai pamatė, kad šiame universitete yra Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos programa, ir ši ją labai sudomino. „Tądien gimė nauja svajonė – baigti šias studijas ir grįžti į savo gimtąjį miestą mokyti šokio, suteikiant gimtinėje augantiems vaikams tokį profesinį pasirinkimą, kurio aš pati mokydamasi mokykloje taip ir neturėjau“, – teigė Karolina.

Tarp patyrusių aktorių – lyg juoda avis

Studijuodama antrame kurse K.Jablonskytė jau turi galimybę būti profesionalioje teatro scenoje. VšĮ „Teatras Mens Publica“ kartu su Kauno miesto kameriniu teatru ir VDU teatru neseniai pristatė premjerą – spektaklį „Auksinis drakonas“ (pagal to paties pavadinimo Roland Schimmelpfenning pjesę). Spektaklyje, kuriame vaidmenis kuria profesionalūs šalies aktoriai Saulius Čiučelis, Aleksandras Kleinas, Goda Piktytė, Mindaugas Gargasas, ir kurį režisuoja vienas ryškiausių teatro režisierių Lietuvoje Agnius Jankevičius, vaidina ir VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: šokio ir teatro pedagogikos II kurso studentė K.Jablonskytė.

„Iš pradžių buvo nedrąsu eiti į repeticijas, bijojau to, kas manęs laukia. Lipau į sceną kartu su profesionalais, tad jaučiausi kaip juoda avis tarp jų visų, – prisimindama pirmąsias repeticijas juokiasi pašnekovė. – Man šis procesas buvo nepažintas, naujas. Tiesą pasakius, vis dar jaučiuosi nepatyrusi, pradedančioji, nors repeticijos vyko beveik kiekvieną dieną, repetuojant ryte ir vakare. Labai džiaugiuosi, kad su režisieriumi A.Jankevičiumi repeticijos įdomios, jų metu skiriami uždaviniai labai tikslūs ir aiškūs.“

Sunku įkūnyti tokį personažą

Pjesė „Auksinis drakonas“ 2010 metais pelnė „Mülheimer Dramatikerpreis“ – geriausios vokiškai kalbančių šalių pjesės apdovanojimą. Kritikų teigimu, tai viena harmoningiausių šio produktyvaus autoriaus kūrinių temos ir dramaturgijos sintezė. Lietuvos teatre pristatyta pjesė skirta tuo metu pradėjusioms ryškėti globalios migracijos ir naujojo didžiojo tautų kraustymosi problemoms atskleisti.

Tragiškų pastarojo meto įvykių kontekste – Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje, matant egzistencinę demokratijos kovą su totalitarizmu, kai karas verčia milijonus žmonių palikti savo gimtuosius namus ir ieškoti laikino prieglobsčio „normaliame“ pasaulyje, – pjesė įgavo naują aktualų skambesį.

Spektaklyje K.Jablonskytė atlieka nelegalios emigrantės, pravardžiuojamos Svirple, vaidmenį. Jos įkūnijama personažė su broliu atvažiavo į svetimą šalį užsidirbti pinigų, bet tai įgyvendinti pasirodė esant sunkiau, nei ji įsivaizdavo. Žiemos metu Svirplė nebegalėjo užsidirbti, badavo, galiausiai ji buvo pardavinėjama kaip prostitutė.

„Sunku įkūnyti tokį personažą, su kuriuo jauti labai mažą ir blausų santykį. Nėra ryšio, nes sunku suprasti ir įsivaizduoti, ką ji iš tikrųjų išgyvena. Tačiau kitų aktorių ir, žinoma, režisieriaus pagalba su šiuo personažu vis labiau susidraugauju ir susitapatinu“, – prisipažįsta Karolina.

Stengiasi gyventi šia akimirka

Repeticijų etapui intensyvėjant, artėjant egzaminų sesijai, stengiantis suderinti studijas, darbus, asmeninį gyvenimą ir poilsį, įkvėpimo bei palaikymo Karolina sėmėsi iš artimiausių žmonių.

„Labiausiai įkvepia mane supantys žmonės: mano mama, bendrakursiai, mokytojai, dėstytojai. Jie man padeda augti ir tobulėti. Svarbų vaidmenį mano gyvenime atlieka ir muzika – ji man yra ir visada bus kaip vaistas, kuris padeda nusiraminti, atsipalaiduoti“, – sako pašnekovė.

Stebėdama žmones, kurie linkę griežtai ir detaliai planuoti savo ateitį bei tokiu būdu tarsi pasiruošti visiems gyvenimo išbandymams, Karolina tikina, kad ji pati stengiasi gyventi šia akimirka.

„Negali žinoti, kas tavęs laukia ateityje. Viskas gali labai greitai pasikeisti. Nepaisant to, vis dar lieku prie tos pačios savo svajonės – noriu mokyti vaikus šokti, o galbūt ir vaidinti. Tikiuosi, kad po penkerių metų turėsiu darbą mokykloje. Džiaugčiausi, jei kada nors pavyktų vesti savo šokio ir teatro būrelį, kurį galėtų lankyti įvairaus amžiaus vaikai“, – prisipažįsta K.Jablonskytė.

Parengta pagal VDU