Toks aly­tiš­kės, 16 kar­tų ap­lan­kiu­sios Die­vo ma­lo­nė­mis iš­gar­sė­ju­sią Lur­do šven­to­vę, pa­ta­ri­mas pir­mą kar­tą be­si­krau­nan­tiems pi­lig­ri­mi­nes kup­ri­nes.

Kal­ba­me, sva­jo­ja­me apie atos­to­gas, pla­nuo­ja­me joms ke­lio­nes. Ke­liau­jan­čių­jų dau­gė­ja ir mū­sų ša­ly­je, gau­sė­ja gre­tos tų, ku­rie į ke­lio­nes lei­džia­si pės­čio­mis. Po­pu­lia­rė­ja pi­lig­ri­mi­nės ke­lio­nės. Šv. Jo­kū­bo ke­lias – pir­ma­sis ir se­niau­sias Eu­ro­pos kul­tū­ros ke­lias, ku­riuo pi­lig­ri­mai lei­džia­si nuo vi­du­ram­žių. Nuo 2013 me­tų vi­sa Lie­tu­va iš­rai­žy­ta pi­lig­ri­mi­niais tu­ris­ti­niais lie­tu­viš­kai­siais Ca­mi­no Li­tu­a­no ke­liais. Ša­lies šiau­rė­je šis ke­lias jun­gia­si su Ca­mi­no Lat­vi­ja, o pie­tuo­se – su len­kiš­kuo­ju Ca­mi­no Po­la­co.

Kiek do­va­nų su­krau­na pi­lig­ri­mys­tė? Nuo sep­tin­tos kla­sės į pi­lig­ri­mys­tę įsi­trau­ku­si aly­tiš­kė Ja­ni­na Ma­ri­ja Ba­le­vi­čie­nė tei­gia, kad iš ke­lio­nių tik­rai vi­si grįž­ta pa­si­kei­tę. Ne­pa­pras­ti, jau­di­nan­tys įspū­džiai, nau­jos pa­žin­tys, ke­ly­je su­tik­ti žmo­nės, įdo­mios vie­to­vės, nuo­sta­bios šven­to­vės, ben­dra mal­da, dai­na, nuo­šir­dūs pa­šne­ke­siai, ben­dri džiaugs­mai, pa­gal­ba, pa­ta­ri­mai po­il­sio va­lan­dė­lė­mis, gam­tos gro­žis – vi­sa tai kiek­vie­ną pra­tur­ti­na, per­kei­čia min­tis, gy­ve­ni­mo pras­mės su­vo­ki­mą, at­ve­ria šir­dis, su­jun­gia ben­drys­tei, su­stip­ri­na, pa­de­da at­ras­ti sa­ve, pa­jus­ti Die­vo pri­si­lie­ti­mą, Jo pa­ži­ni­mą ir ra­my­bę.

Įspū­džius iš pi­lig­ri­mi­nių ke­lio­nių po Lie­tu­vą, ir ne tik po ją, aly­tiš­kė in­for­ma­ty­viai ir įdo­miai su­dė­jo į tris kny­gas.

Ja­ni­ną Ma­ri­ją BA­LE­VI­ČIE­NĘ kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis gi­mė tre­čio­ji Jū­sų kny­ga? Ar ga­li­me ti­kė­tis ir ket­vir­to­sios? Ku­rią kny­gą pa­ruoš­ti už­tru­ko il­giau­siai?

– CO­VID-19 pan­de­mi­ja su­grio­vė mū­sų pi­lig­ri­mi­nių ke­lio­nių pla­nus, ap­ri­bo­jo ke­lia­vi­mą. Pa­bu­vus vie­nat­vė­je, nu­ta­riau už­ra­šy­ti tai, ką jau re­gė­jo­me, pa­ty­rė­me, ap­lan­kę iš­skir­ti­nes šven­tas vie­tas Lie­tu­vo­je, pa­ma­tę nuo­sta­biai ge­rus dar­bus vyk­dan­čius gar­bius žmo­nes.

Tai mū­sų ša­lies na­cio­na­li­nio me­ce­na­to Ar­vy­do Paukš­čio ne­iš­sen­kan­tis šir­dies ge­ru­mas bei pa­ra­ma Al­vi­to ir Bal­bie­riš­kio baž­ny­čių sta­ty­boms. Šio jau­no, iš­skir­ti­nio ge­ru­mo ir mei­lės ku­pi­no žmo­gaus tvir­tas ir gi­lus ti­kė­ji­mas bei dos­nu­mas la­bai su­jau­di­no, su­ža­vė­jo vi­sus ir iš­liks ne­pa­mirš­ta­mo ge­ru­mo, do­va­no­to ki­tiems, mū­sų ša­liai, pa­vyz­dys.

Tur­tin­gų ge­ru­mu at­si­ra­do ir dau­giau. Tai Ka­zi­mie­ras ir Vi­ta­li­ja Ma­si­lio­niai, pa­sta­tę pir­mą­ją Lie­tu­vo­je pri­va­čią baž­ny­čią Ro­ko­nių kai­me Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, į ku­rią at­vyks­ta mels­tis ne tik kai­mo gy­ven­to­jai, bet ir iš to­li­mų vie­to­vių ir mies­tų.

Prieš pan­de­mi­ją ap­lan­kė­me gar­si­ą­ją Lat­vi­jos šven­to­vę – Ag­luo­ną, ku­rio­je lan­kė­si ir šv. Mi­šias au­ko­jo po­pie­žius Pran­ciš­kus.

Pa­ty­rus ne­iš­dil­do­mus įspū­džius, no­rė­jo­si ir su ki­tais pa­si­da­lin­ti.

Kū­ry­bi­niai at­ei­ties pla­nai te­lie­ka ma­no sva­jo­nė­se.

– Ar pa­ste­bi­te, kad pi­lig­ri­mų mū­sų ša­ly­je dau­gė­ja? Ka­da Jūs pa­ti pir­mą kar­tą iš­si­ruo­šė­te į to­kią ke­lio­nę?

– Pan­de­mi­jos me­tu daug kas iš nau­jo at­ra­do sa­vo kraš­tą ir ja­me esan­čias šven­to­ves. Per te­le­vi­zi­ją tran­sliuo­ja­mos šv. Mi­šios iš įvai­rių baž­ny­čių ne tik ska­ti­no mels­tis, bet ir ža­di­no no­rą pa­tiems tas šven­to­ves ap­lan­ky­ti.

Tuo už­da­ru lai­ko­tar­piu žmo­nės pa­mė­go in­di­vi­du­a­lias ke­lio­nes. Pa­va­sa­rė­jant, pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, pi­lig­ri­mai ak­ty­viai ir gau­siai pra­dė­jo ke­liau­ti po mū­sų ša­lį įvai­rio­mis kryp­ti­mis. Ir nau­jų marš­ru­tų pan­de­mi­jos me­tu bu­vo su­kur­ta ir su­žy­mė­ta. Tai Ca­mi­no Li­tu­a­no sa­va­no­rių bei Lie­tu­vos pi­lig­ri­mų ben­dri­jos na­rių at­lik­ti dar­bai. Pa­gar­bus ačiū šiems šau­niems žmo­nėms.

Pir­mą kar­tą į pi­lig­ri­mi­nį žy­gį su nak­vy­ne tė­vų bu­vau iš­leis­ta dar mo­kyk­lo­je, pa­bai­gu­si sep­ty­nias kla­ses. Vė­liau mū­sų ke­lio­nės il­gė­jo ir to­bu­lė­jo. Su tu­riz­mo bū­re­lio va­do­vu ke­lia­vo­me ne tik pės­čio­mis, bet ir dvi­ra­čiais. Bu­vo la­bai įdo­mu, links­ma ir sma­gu.

– Tur­būt jau ne­su­skai­čiuo­tu­mė­te, kiek kar­tų iš­si­ruo­šė­te į pi­lig­ri­mi­nę ke­lio­nę? Ko­kios iš­li­ko įsi­min­ti­niau­sios?

– Daug, la­bai daug ki­lo­met­rų jau­nys­tė­je nu­žy­giuo­ta. Ir stu­di­jų me­tais ke­liau­ta. Dirb­da­ma mo­kyk­lo­je su sa­vo auk­lė­ti­niais la­bai mė­gau ke­liau­ti pės­čio­mis, o to­li­mas vie­to­ves pa­siek­da­vo­me au­to­bu­sais. Vi­sos ke­lio­nės bu­vo įsi­min­ti­nos, ne­pa­kar­to­ja­mos, nuo­sta­bios.

Kar­tu no­riu pa­kvies­ti į VI­II pa­va­sa­ri­nį pi­lig­ri­mi­nį žy­gį ba­lan­džio 30 die­ną marš­ru­tu „Aly­tus–Pi­va­šiū­nai“. Kam įdo­mu, pa­teik­siu pla­tes­nę in­for­ma­ci­ją.

Šis pi­lig­ri­mi­nis žy­gis skir­tas mal­dai už Šei­mas, Mo­ti­nas, Tai­ką ir Baž­ny­čią. Į pi­lig­ri­mi­nį žy­gį kvie­čia Pi­va­šiū­nų pi­lig­ri­mų cen­tras, Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos Aly­taus de­ka­na­tas ir Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jos Aly­taus de­ka­na­tas. Spe­cia­li žy­gio in­ten­ci­ja – už il­ga­me­tės žy­gio da­ly­vių or­ga­ni­za­to­rės vy­riau­sio­sios ti­ky­bos mo­ky­to­jos Ro­mos Raš­ke­vi­čie­nės svei­ka­tą.

Pi­lig­ri­mi­nis žy­gis pra­si­dės ba­lan­džio 30 d. 8 val. – Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios šven­to­riu­je, baig­sis – apie 19 val. Pi­va­šiū­nuo­se.

Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rė Ri­ta Kau­pi­nie­nė, ko­or­di­na­to­riai: Aud­ro­nė Anu­šaus­kie­nė, Pi­va­šiū­nų pi­lig­ri­mų cen­tro ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, tel. 8 616 81179; Vir­gi­ni­ja Ptaš­ny­kie­nė, Aly­taus de­ka­na­to me­to­di­nio cen­tro va­do­vė vyr. mo­ky­to­ja, tel. 8 684 26259. Nuo­šir­džiai kvie­čia­me ir lau­kia­me vi­sų.

Įsi­min­ti­niau­sios bu­vo to­li­mos pi­lig­ri­mi­nės ke­lio­nės į Die­vo ma­lo­nė­mis iš­gar­sė­ju­sią Lur­do šven­to­vę Pran­cū­zi­jo­je, ku­rio­je te­ko lan­ky­tis net 16 kar­tų, bei ėji­mas šven­tų­jų vie­nuo­lių ke­liais. Šios ke­lio­nės pa­li­ko ne­blės­tan­čius, ne­iš­dil­do­mus, ne­pa­kar­to­ja­mus įspū­džius, Die­vo pri­si­lie­ti­mo žen­klus kiek­vie­no pi­lig­ri­mo šir­dy­se.

– Ar te­ko ras­ti, pa­ste­bė­ti ne­pel­ny­tai pa­mirš­tų bei ap­leis­tų baž­ny­tė­lių, šven­tų vie­tų?

– Taip. Te­ko. La­bai liūd­na bu­vo žiū­rė­ti į ap­leis­tą kop­ly­tė­lę vie­no­se Aukš­tai­ti­jos ka­pi­nė­se. Ti­kė­ki­me, kad dar bus su­spė­ta ją su­re­mon­tuo­ti, kol vi­sai ne­su­griu­vo. Ir ap­leis­tų pi­lia­kal­nių bei pa­ke­lės kry­žių ma­tė­me.

Ti­ki­me, vi­lia­mės, kad pa­va­sa­rį sa­va­no­rių ar ki­tų ge­rų žmo­nių pa­gal­bos jie su­lauks.

Liūd­na ir skau­du ma­tant, kaip nyks­ta ato­kes­ni kai­mai, ma­žė­ja ti­kin­čių­jų ir tos iš­skir­ti­nės me­di­nės baž­ny­tė­lės, ku­rias sta­tant bu­vo su­dė­ta mū­sų pro­tė­vių vi­sa iš­mo­nė, gro­žio ir tra­di­ci­jų pa­li­ki­mas, sto­vi tuš­čios ir vie­ni­šos, kol sek­ma­die­niais at­vyks­ta ke­le­tą pa­ra­pi­jų ap­tar­nau­jan­tis ku­ni­gas, nes ir jų ma­žė­ja.

– Kaip rei­kė­tų pa­si­reng­ti, kad ir trum­pai pi­lig­ri­mi­nei ke­lio­nei? Čia aš apie dva­si­nius rei­ka­lus.

– Dva­si­nei pi­lig­ri­mys­tei rei­kia tik pa­si­ti­kė­ji­mo Die­vu ir Jo per­kei­čian­čia ga­lia bei ma­lo­ne. Iš­si­ruoš­ki­me ir ei­ki­me šio­je ke­lio­nė­je ne­bi­jo­da­mi, Šven­tos Dva­sios ve­da­mi ir Šv. Raš­tą skai­ty­da­mi.

Ti­kė­da­mi, vil­tį tu­rė­da­mi, mei­lę ir ra­my­bę neš­da­mi, sa­vo tiks­lą pa­siek­si­me, at­ra­si­me tei­sin­gą gy­ve­ni­mo ke­lią, ve­dan­tį pas Vieš­pa­tį.

– Tei­gia­ma, kad žmo­nės iš pi­lig­ri­mi­nių ke­lio­nių su­grįž­ta ki­to­kie. Ko­kie su­grįž­ta?

– Iš pi­lig­ri­mi­nių ke­lio­nių tik­rai vi­si grįž­ta pa­si­kei­tę. Ne­pa­pras­ti, jau­di­nan­tys įspū­džiai, nau­jos pa­žin­tys, ke­ly­je su­tik­ti žmo­nės, įdo­mios vie­to­vės, nuo­sta­bios šven­to­vės, ben­dra mal­da, dai­na, nuo­šir­dūs pa­šne­ke­siai, ben­dri džiaugs­mai, pa­gal­ba, pa­ta­ri­mai po­il­sio va­lan­dė­lė­mis, gam­tos gro­žis, – vi­sa tai kiek­vie­ną pra­tur­ti­na, per­kei­čia min­tis, gy­ve­ni­mo pras­mės su­vo­ki­mą, at­ve­ria šir­dis, su­jun­gia ben­drys­tei, su­stip­ri­na, pa­de­da at­ras­ti sa­ve, pa­jus­ti Die­vo pri­si­lie­ti­mą, Jo pa­ži­ni­mą ir ra­my­bę. Šios ke­lio­nės su­tei­kia iš­tver­mės, pa­lai­mos ir gy­ve­ni­mo džiaugs­mo.

– Jus tur­būt džiu­gi­na tai, kad pi­lig­ri­mys­te vis la­biau su­si­ža­vi jau­ni­mas?

– La­bai džiu­gi­na, kad pi­lig­ri­mys­tė ple­čia­si, ke­liau­to­jų gre­tos au­ga, kad šio­mis ke­lio­nė­mis vis la­biau su­si­ža­vi jau­ni­mas, do­mi­si, ke­liau­ja, ku­ria nau­jus marš­ru­tus. Tai pui­ku. Tai svei­kin­ti­na. Ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nės pri­si­jun­gia.

– Tre­či­ą­ją sa­vo kny­gą ski­ria­te sū­nums ir jų šei­moms. Ko­dėl taip nu­spren­dė­te? Jiems pi­lig­ri­mi­nės ke­lio­nės ar­ti­mos ar dar rei­kia ati­tin­ka­mo lai­ko į jas įsi­jung­ti?

– Ka­dan­gi ma­no sū­nūs su šei­mo­mis ku­rį lai­ką gy­ve­no už­sie­ny­je, ten gy­ve­na anū­kai su šei­mo­mis ir pro­anū­kiai, to­dėl šią kny­gą jiems sky­riau. Ap­ra­šiau iš­skir­ti­nes nau­jas šven­to­ves, ki­tas is­to­ri­nes vie­tas su vil­ti­mi, kad, grį­žę į Lie­tu­vą ap­lan­ky­tų, pa­ma­ty­tų ir gė­rė­tų­si.

Pi­lig­ri­mi­nės ke­lio­nės anū­kams ir jų šei­mos na­riams yra ar­ti­mos, to­dėl ir su­grį­žus į tė­vy­nę bus pro­ga pa­ke­liau­ti, jį pa­žin­ti, pa­sig­ro­žė­ti, sa­vo vai­kams pa­pa­sa­ko­ti.