Žygiai dviračiais, pėsčiomis, buvimas gamtoje, skambios aukštaitiškos dainos, lietuvių liaudies šokiai ir, žinoma, mokslas, kurio siekė ypatingai atkakliai, – tik keli buvusios pedagogės Valerijos Bagdanskienės gyvenimo kelionės štrichai. „Esu neramios dūšios, nuolat judanti, man viskas įdomu“, – spinduliavo 83-ejų gargždiškė, gimtadienio rytą pasirinkusi atgaivą teikiančią iškylą dviračiu iš Gargždų pro karjerus iki Dovilų ir atgal. Vasarą, kurią primena užfiksuoti vaizdai, ji Šveicarijoje net kopė į kalnus, svečiavosi Danijoje, mėgaudamasi vaikų ir anūkų draugija. Buvusi mokytoja džiaugiasi ir nenutrūkstančiais ryšiais su dar didesniu būriu suaugusių vaikų – auklėtinių, kurie neseniai ją pakvietė į tradicinį susitikimą.

Į kalnus – su malonumu

„Niekada nebuvo tos mano vasaros tokios įspūdingos kaip ši: vyriausios anūkės Eglės vestuvės Trakuose, kurios dėl pandemijos buvo atidėtos net tris kartus, viešnagė pas ją Danijoje, kelionė į Ciurichą pas anūką Simą…“ – šypsodamasi vardijo V. Bagdanskienė, versdama nuotraukų albumo lapus. Po sesers vestuvių Simas tėvus ir močiutę pakvietė į Šveicariją. Buvęs kretingiškis, baigęs studijas Rygoje, jau kelerius metus gyvena ir dirba didžiausiame Šveicarijos mieste.

„Kelionė nė kiek neišvargino – su dukra Alma ir žentu važiavome mašina. Simas pasirūpino kelione, pramogomis, o viena iš jų – žygiai į Alpių kalnus. Įspūdinga buvę savo akimis pamatyti ežerą ant Keturių kantonų, kurį apdainavo Maironis. „Mane visada žavi gamta. Vieną dieną kopdami į kalnus nuėjome net 17 kilometrų, kitomis dienomis šiek tiek mažiau. Žinoma, man nereikėjo nieko nešti, tik eiti. Nors kelionei pasirinkau tinkamą avalynę, tačiau po keturių žygių oda nuo padų vis tiek luposi“, – juokėsi energija trykštanti pašnekovė.

Nakvynė 2 kilometrų aukštyje, oro temperatūra – 7 laipsniai šilumos, už lango – kruša… Kas vieniems gali būti išbandymas, V. Bagdanskienei – nepakartojami įspūdžiai. Paklausta, ar kilti, ar leistis nuo kalnų buvo lengviau, ji prisipažino, kad ir viena, ir kita reikalavo atidumo ir pastangų, o kartais tekdavo eiti net ant pirštų galiukų, tačiau aukščio baimė nekausčiusi.

Ypatingai mielas kas rytą buvęs žalų karvučių kalnuose vaizdas ir ant kaklo parištų skambaliukų garsas kaip muzika.

„Pirmą kartą kalnuose buvau prieš dešimt metų. Į Norvegiją keliavau su sūnaus Ramūno iš Šiaulių šeima, su anūkais Agne ir Vakariu. Beje, iš Norvegijos parsivežiau atsiminimui daug akmenukų“, – rodydama sostą primenantį akmenuką, ant kurio tebeguli anuomet kalnuose rasta ir sudžiovinta gėlytė, pasakojo aistringa keliautoja.

Pamėgo jaunystėje

Dar nespėjus susigulėti įspūdžiams iš Šveicarijos Alpių, šokolado fabriko ir kitų įdomių vietų, laukė anūkės Eglės dovanota kelionė į Daniją. „Buvome su dukros šeima ir prie Kopenhagos simbolio – undinėlės skulptūros, žavėjomės karalių rūmais. Netikėjau, kad man taip patiks šiuolaikinio meno muziejuje“, – vardijo V. Bagdanskienė.

Beveik 45 metus matematikos mokytoja dirbusi V. Bagdanskienė prisimena ir keliones autobusais su kolegomis į Vengriją, Austriją, Čekiją, Prancūziją. Tačiau į pirmąsias vyko gerokai anksčiau – studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute matematiką ir braižybą, kadangi dalyvavo ansamblio „Šviesa“ veikloje.  Su ansambliu koncertavo buvusioje Vokietijos demokratinėje respublikoje, įvairiose Sovietų Sąjungos respublikose.

Pradėjusi dirbti mokykloje mokytoja negalėjo nustygti vietoje. „Po 8 klasės sugundžiau auklėtinius važiuoti dviračiais iš Gargždų į Rusnę. Vienai mergaitei sugedo dviratis, bet nepažįstamas kaimo žmogus paskolino savąjį. Deginome laužus… Atmata… Skirvytė…  Nakvojome mano tėvų namuose ant šieno, grįžome kitą dieną“, – prisimena iki šiol smagią iškylą.

Lietuvą V. Bagdanskienė yra ir išvaikščiojusi, ir išvažinėjusi. Net keturias vasaras su sūnaus Roberto šeima ir jų draugais dviračiais leidosi į keliasdešimties kilometrų žygius. „2012–2013 m. mūsų buvo net 20. Vaikai padovanojo gimimo dienai naują dviratį. Vieną vasarą mašinomis važiavome į Alytų, tada – ant dviračių ir iki Varėnos per miškus, seną geležinkelį, dilgėlynus… Kitą vasarą aplankėme Platelių, dar kitą – Sartų ežerus. Nuvažiuodavome per dieną ir 50 km. Visos kelionės suplanuotos, apgalvotos, tad lankėmės, pavyzdžiui, Žemaitės muziejuje, ragavome žemaitiškus valgius“, – žygių prisiminimais dalijosi judraus gyvenimo būdo mėgėja. Gargždiškė prisipažino, kad apėmus nerimui irgi sėda ant dviračio ir važiuoja. Grįžta šviesia galva, be sunkių minčių.

Ir dainos, ir šokiai

Nuo pat vaikystės Valeriją traukė šokiai, vaidyba ir dainos. Tiesa, pirmas šokio porininkas buvo šluota, kurią išsitraukdavo, kai į tėvų namus atvažiuodavo svečių… Deja, šeimos, giminių pasibuvimus pokariu keitė nerimas dėl ateities, tremties baimė, maisto trūkumas. „Tėvelis Komijoje kalėjo 10 metų. Mamytė dar Kaune kalėjime aplankiusi tėvelį iš žmonių sužinojo, kad ir mus išveš, ją perspėjo, kad neitų namo. Dvi naktis ji nakvojo šieno kupetoj, o kai grįžo, į vežimuką susidėjom mantą ir patraukėm į mamytės tėviškę Jurbarko rajone. Metus mes, trys vaikai, negalėjom eiti į mokyklą, o gal kas sužinos?“ – apie nerimo ir nežinomybės kupinas dienas pasakojo V. Bagdanskienė. Persekiojimo šešėlis jos mamą vijo iš vienos vietos į kitą. Kol Valerija baigė vidurinę Rusnėje, lankė net 6 mokyklas, Rusnėje buvo 3 metais vyresnė už klasės draugus. Tačiau troškimas mokytis įveikė drovumą, niekur nedingo ir noras šokti, dainuoti, tad su drauge buvo nuvažiavusi į Vilnių norėdama patekti į „Lietuvos“ ansamblį. Deja, komisija pasiūlė atvažiuoti po dvejų metų – esanti per jauna. Nebenuvažiavo, tačiau šokiai ir dainos lydi iki šiol nuo vaikystės, kai dainuodavo abi su mama.

Po metų darbo Veiviržėnų mokykloje V. Bagdanskienė pagal paskyrimą pradėjo dirbti Gargžduose. „Atsimenu, kai į mokytojų kambarį atėjo ansamblio vadovas ieškoti dainuojančių ir visi bakstelėjo į mane. Širdis šaukė. O kiek batų nuplėšiau šokdama!“ – šypsojosi folkloro mėgėja, dainavusi ir mokyklos ansamblyje, 30 metų nuo pat pirmos ansamblio „Cyrulelis“ susikūrimo dienos dalyvavusi ir jo veikloje. Elegantiška šokėja sukosi poroje ir Gargždų kultūros centro ansamblyje „Minija“, 5 metus važinėjo į Klaipėdą šokti kolektyve „Sidabrinė gija“. Dabar V. Bagdanskienė dainuoja buvusių tremtinių chore „Atminties aidai“ ir gieda bažnyčios chore.

Nors Gargžduose teko išmokti ir dainuoti daug žemaitiškų dainų, bet gimusiai prie Dubysos, netoli Seredžiaus, jai artimiausios lyriškos, švelnios širdį glostančios aukštaitiškos dainos.

Netrūko dainų neseniai V. Bagdanskienę ypatingai pradžiuginusiame susitikimas su buvusiais Gargždų 1-osios vidurinės mokyklos auklėtiniais, kuriems jau 65-eri. Iš 27 (du mirę) auklėtinių į susitikimą atvažiavo 21. Ypatinga draugystė V. Bagdanskienę sieja su viena buvusia mokine iš Veiviržėnų, kuri pasibaigus pamokoms laukdavo savo mokytojos ir palydėdavo namo. Paveikslus tapanti moteris ne vieną yra padovanojusi ir buvusiai savo mokytojai. 

„Tik gaila, jog po 60 metų į susitikimą nesusirinko mano klasės draugai Rusnėje – buvome pirmoji šios mokyklos abiturientų laida“, – prisiminė V. Bagdanskienė.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.