Vi­sa­da įdo­mu gė­rė­tis au­ga­lais ir kal­bė­tis su žmo­nė­mis, ku­rie jų kom­po­zi­ci­jas ku­ria. Žo­li­nės pro­ga – iš­skir­ti­nė pa­žin­tis, su mies­to gė­ly­nų au­to­re, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus vy­riau­si­ą­ja spe­cia­lis­te Ra­mu­ne Zub­re (nuotr.). Kal­ba­mės apie au­ga­lų kom­po­zi­ci­jas, ku­rias mies­te ma­to­me šią va­sa­rą, jų prie­žiū­rą, ko­re­guo­ja­mą kli­ma­to po­ky­čių, ir iš­skir­ti­nius au­ga­lų pa­si­rin­ki­mus.

– Karš­ta ši va­sa­ra. Kaip aukš­ta tem­pe­ra­tū­ra kei­čia Aly­taus gė­ly­nų prie­žiū­rą? Ar daž­nai ten­ka lie­ti me­džius?

– Mies­to gė­ly­nus lais­to ir pri­žiū­ri UAB „Eco­ser­vi­ce“. Me­džiai ir krū­mai lais­to­mi tre­jus me­tus po pa­so­di­ni­mo, vė­liau ste­bi­mi ir lais­to­mi pa­pil­do­mai pa­gal po­rei­kį. Šiuo me­tu juos pri­žiū­ri įmo­nės, ku­rios ir pa­so­di­no – UAB „Eco­ser­vi­ce“, To­mo Pan­kos me­de­ly­nas, UAB „2MP“. Pas­ta­ro­ji įmo­nė taip pat tei­kia smul­kias pa­pil­do­mas gat­vės žel­di­nių prie­žiū­ros, taip pat ir pa­pil­do­mo lais­ty­mo, pa­slau­gas, ku­rių su­tar­ti­nis prie­žiū­ros lai­ko­tar­pis yra pa­si­bai­gęs.

– Jot­vin­gių gat­vė­je pa­ste­bė­jau lais­ty­mo mai­šus, ko­kius te­ko ma­ty­ti ki­tuo­se Eu­ro­pos mies­tuo­se. Aly­tu­je tai nau­jo­vė, ar ji pa­si­tei­si­na ir kiek kai­nuo­ja?

– Jot­vin­gių gat­vės me­džiai pas­ta­rai­siais me­tais jau ne­lais­to­mi, jie įsi­tvir­ti­nę ir sa­vi­mi ga­li pa­si­rū­pin­ti pa­tys. Pa­ste­bė­jus, kad ke­li kle­vai sa­vo iš­vaiz­da šiek tiek iš­si­ski­ria, nu­tar­ta jiems pa­dė­ti ir pa­lais­ty­ti bei pa­tręš­ti pa­pil­do­mai. Ša­lia me­džių bu­vo pa­dė­ti lais­ty­mo mai­šai, nes toks lais­ty­mo bū­das šio­je vie­to­je esa­mo­mis są­ly­go­mis yra tin­ka­miau­sias. Gat­vių žel­di­nius lais­tan­ti ir pri­žiū­rin­ti įmo­nė „2MP“, siek­da­ma mak­si­ma­liai ge­ro re­zul­ta­to, pa­pil­do­mo mo­kes­čio už šią lais­ty­mo prie­mo­nę ne­rei­ka­la­vo.

– Šią va­sa­rą Ro­tu­šės gė­ly­ne be­ne pir­mą kar­tą is­to­ri­jo­je pa­so­din­tos ro­žės. Be­je, ko­dėl ne bal­tos?

– To­kios ro­žės anks­čiau au­go gė­li­nė­se prie fon­ta­no, bet žie­mą da­lis jų iš­šal­da­vo. Šie­met pa­so­din­to­sios ro­žės džiu­gins ne vie­ne­rius me­tus, kiek­vie­nais me­tais jų krū­mai bus di­des­ni ir tvir­tes­ni, gė­ly­nas – dau­gia­me­tis. Ro­žes pa­so­di­no ir pri­žiū­ri UAB „Eco­ser­vi­ce“, ro­žių tie­kė­jas ir kon­sul­tan­tas – „Si­bi­ri­kos ro­žy­nas“. Pa­so­din­tos ‘Ro­seng­ra­fin Ma­rie Hen­riet­te’ veis­lės ro­žės. Krū­mo aukš­tis 80 cm, plo­tis – 50 cm. Šios ro­žės ypač kvap­nios, jau ga­li­ma užuos­ti šį aro­ma­tą. Tai la­bai svei­ka, gau­siai ir pa­kar­to­ti­nai žy­din­ti veis­lė. Ro­žes pa­so­din­ti Ro­tu­šės aikš­tė­je ne­bu­vo leng­va, nes rei­kė­jo su­lauk­ti, kol nu­žy­dės tul­pės, o šis lai­kas  so­din­ti ne pats tin­ka­miau­sias. Veis­lė pa­si­rink­ta at­si­žvel­giant į dau­ge­lį as­pek­tų, spal­va ne bal­ta, bet pa­kan­ka­mai švie­si – tai tik užuo­mi­na į „ro­žės mies­tą“, ne her­bo at­kar­to­ji­mas, o tik re­pli­ka. Pil­kos aikš­tės fo­ne pa­so­di­nus bal­tas ro­žes, jos ne­la­bai iš­si­skir­tų, rei­kė­tų so­din­ti rau­do­ną fo­ną, ne­tik­tų ir mag­no­li­jų krū­mai. 

– Dar pa­kal­bė­ki­me apie ro­žy­ną prie Mies­to so­do fon­ta­no, ku­ris vi­suo­met bu­vo aly­tiš­kių pa­si­di­žia­vi­mas. Ko­dėl šiuo me­tu jos to­kios var­ga­no­kos? Gal sens­ta? 

– Mies­to so­de prie fon­ta­no au­gan­tį ro­žy­ną stel­bia ap­lin­kui au­gan­tys me­džiai, ro­žių au­gi­mo są­ly­gos čia ne pa­čios ge­riau­sios, dėl to krū­mai grei­čiau sens­ta. Ro­žy­nas kas­met šiek tiek pa­pil­do­mas nau­jo­mis ro­žė­mis, bet ne­pa­kan­ka­mai. Rei­kė­tų re­konst­ruo­ti vi­są ro­žy­ną, pa­kei­čiant ne tik nyks­tan­čius ro­žių krū­mus, bet ir da­lį dir­vo­že­mio. Mi­nė­tus dar­bus ne­la­bai tiks­lin­ga pra­dė­ti, kai yra nu­ma­to­ma fon­ta­no ir ta­kų re­konst­ruk­ci­ja, ga­lin­ti pa­kenk­ti ro­žy­nui. Nors ir ne­pa­si­žy­mi gau­siu žy­dė­ji­mu, bet so­do ro­žy­nas tvar­kin­gas ir pri­žiū­rė­tas.

– O ki­ti Mies­to so­do gė­ly­nė­liai?

– Juos pa­siū­ly­ta  įreng­ti Mies­to so­do tvar­ky­bos pro­jek­te, to­dėl bu­vo pa­so­din­tos pa­siū­ly­tos at­spa­rios pa­vė­siui gė­lės, bet aki­vaiz­du, kad ir jos ne­at­lai­kė pu­šų ir ąžuo­lų kai­my­nys­tės.

– Mies­tų gė­ly­nuo­se nė­ra daž­ni ro­do­den­drai, aza­li­jos, o prie Ma­žo­sios Dai­li­dės eže­rė­lio jie tie­siog kles­ti. Ti­ko są­ly­gos?

– Prie Dai­li­dės eže­rė­lio ro­do­den­drai ir aza­li­jos iš­ties pui­kūs, nes tin­ka­ma jų au­gi­mui vie­ta, dir­va ir, aiš­ku, tin­ka­ma prie­žiū­ra. Mies­tuo­se šių krū­mų nė­ra daug, nes jiems rei­ka­lin­gos spe­ci­fi­nės au­gi­mo są­ly­gos. Ro­do­den­dras – ge­ras pu­šų ir ki­tų spyg­liuo­čių drau­gas, o jų Aly­tu­je gau­su, to­dėl pla­nuo­ja­ma dar ke­lio­se už­pa­vė­sin­to­se mies­to vie­to­se pa­so­din­ti šiuos puoš­nius pa­va­sa­rio krū­mus.   

– Ko­kios nau­jos gė­lės šie­met mies­to erd­vė­se at­krei­pia aly­tiš­kių dė­me­sį? Ar yra to­kių ma­din­gų, ku­rios ir į pri­va­čius gė­ly­nus pa­pil­to? Pa­vyz­džiui, pa­ta­go­ni­nės ver­be­nos?

– Dau­giau­sia su­si­do­mė­ju­sių aly­tiš­kių klau­si­mų esu su­lau­ku­si dėl Jot­vin­gių gat­vė­je pa­so­din­tų de­ko­ra­ty­vių for­mų jo­na­žo­lių krū­mų. Tai ir man bu­vo sa­vo­tiš­kas at­ra­di­mas –  pui­kus, ne­reik­lus, la­bai de­ko­ra­ty­vus ir svar­biau­sia – nuo­lat kin­tan­čios iš­vaiz­dos krū­mokš­nis. Žie­de­liai, kaip ir pa­pras­to­sios jo­na­žo­lės, – gel­to­ni, tik ge­ro­kai di­des­ni, bet vai­siai – rau­do­ni, ro­ži­niai. O kai dar „su­si­mai­šo“ su ža­liais smul­ku­čiais la­pe­liais ir gel­to­nais žie­dais, tai iš­ties ne­įti­kė­ti­nas de­ri­nys vie­na­me au­ga­le. O kal­bant apie gė­ly­nų ma­das, tai tik­rai no­ri­si tas ma­das dik­tuo­ti ir at­ras­ti sėk­min­gus nau­jus de­ri­nius, ku­riuos ir mies­tie­čiai sa­vo ap­lin­ko­je at­kar­to­tų. Jū­sų mi­ni­mą pa­ta­go­ni­nę ver­be­ną (‘Ver­be­na bo­na­rien­sis’) Aly­taus gė­ly­nuo­se so­di­no­me jau dau­giau kaip prieš pen­kio­li­ka me­tų, bet ta­da, kaip sa­ko­te, au­ga­las bu­vo ne­ma­din­gas, ne­pa­klau­sus. Net­gi rei­kė­da­vo pra­šy­ti,  kad gė­li­nin­kai pa­gal už­sa­ky­mą už­au­gin­tų spe­cia­liai mums. Ku­rį lai­ką bu­vo šios pra­ban­gos at­si­sa­ky­ta, o da­bar, kai pa­ta­go­ni­nę ver­be­ną at­ra­do dau­ge­lis, ji pa­si­da­rė pa­pras­tai pri­ei­na­ma. Rin­ko­je at­si­ra­do ir že­ma­ū­gių šio ne­reik­laus au­ga­lo for­mų – tai la­bai džiu­gi­na, nes iš­si­plė­tė ga­li­my­bės jį kom­po­nuo­ti.

– Kaip mies­te pa­si­tei­si­na mis­kan­tai? Ar sun­ku juos pri­žiū­rė­ti?

– Mis­kan­tų Aly­tu­je ne tiek ir daug. Ne­re­tai miskan­tais va­di­na­mi ir ki­ti žo­li­niai au­ga­lai – len­drū­nai, soros, so­ruo­lės, viks­vos... Au­gi­mo vie­ta – sau­lė­ta, pu­siau sau­lė­ta, grun­tas – leng­vas prie­smė­lis, prie­mo­lis, au­ga­las ne­reik­lus, bet jei pri­trūks drėg­mės ir švie­sos, gra­žių­jų šluo­te­lių ga­li­me ir ne­su­lauk­ti.

– Ar šią va­sa­rą daž­nos va­gys­tės iš gė­ly­nų? Ko­kios gė­lės daž­niau­siai va­gia­mos?

– Ne, ne­daž­nos, kai tai at­si­tin­ka, ran­go­vai ste­bi­si. Ti­kiuo­si, kad jau pra­ei­tas eta­pas. Daž­niau­siai va­gia­ma iš nau­jai įreng­tų gė­ly­nų, ma­tyt, žmo­nės prie gro­žio dar ne­pri­pra­tę, tai tą to­kiu bū­du ne­ša­si į na­mus...