Nors Aly­tus kar­tais ir pa­va­di­na­mas siu­vė­jų mies­tu, bet siū­ti li­tur­gi­nius dra­bu­žius bei juos siu­vi­nė­ti no­rin­čių­jų ne­at­si­ran­da. Tei­gia­ma, kad Lie­tu­vo­je vos ke­li siu­vė­jai iš­ma­no, kaip tin­ka­mai juos pa­siū­ti, daž­niau­siai per­ka­mi ir ve­ža­mi iš Len­ki­jos, Ita­li­jos. Rū­bų, stal­tie­sių siu­vi­nė­ji­mas ir ap­li­ka­ci­jos nau­do­jant li­tur­gi­nius sim­bo­lius – iš­skir­ti­nis dar­bas. Aly­tiš­kės Mo­ni­kos Sa­pie­gai­tės-Maknic­kie­nės baž­ny­ti­nėms apei­goms skir­tuo­se siu­vi­niuo­se siū­lės ly­giai su­gu­lu­sios be jo­kios raukš­le­lės, o Bib­li­jos teks­tai, kry­žiai, tau­rės, ro­žės, vy­nuo­gių ša­ke­lės, an­ge­lai, ba­lan­džiai bei vi­sos ki­tos de­ta­lės auk­sa­ran­kės siu­vė­jos tar­si nuo­šir­džiai ir kruopš­čiai plo­ny­čiais auk­so siū­lais ne įsi­ūtos, o įmels­tos. „Baž­ny­čioms rei­kia puoš­nu­mo“, – sa­ko Mo­ni­ka, jau įžen­gu­si į 91-uo­sius me­tus.

Siu­va, siu­vi­nė­ja Mo­ni­ka ir tuo kaip do­va­na da­li­ja­si su vi­sais

„Ne, ne­tu­riu aki­nių. Kol kas man jų ir ne­rei­kia, nes dar pui­kiau­siai ma­tau ir iš ar­ti, ir iš to­li. Į plo­niau­sią ada­tą siū­lą įsi­ve­riu. Ge­rai man par­duo­tu­vė­se, ma­žiau­sias rai­de­les per­skai­tau. Kiek sun­kiau prie­te­mo­je“, – sa­ko sen­jo­ra.

Pa­grin­di­nis jos rū­pes­tis – Aly­taus Šven­to Bru­no­no Kver­ta­fur­tie­čio pa­ra­pi­jos kop­ly­tė­lės sak­ra­li­nis gro­žis, jau be­veik pen­kio­li­ka me­tų, nuo ati­da­ry­mo, nors be jos darbš­tuo­lė dar ke­tu­rioms baž­ny­čioms – Sei­ri­jų, Lei­pa­lin­gio, Krikš­to­nių, Ru­da­mi­nos – siu­vi­nė­ja už­tie­sa­lus ir li­tur­gi­nius rū­bus. Ne­ap­lei­džia Aly­taus li­go­ni­nės ir ka­lė­ji­mo kop­ly­čių. Aiš­ku, ne vi­sur toks gro­žis kaip kop­ly­tė­lė­je, ki­tur kuk­liau.

Vis­ką siu­van­ti, ly­gi­nan­ti, skal­bian­ti, rei­ka­lin­gas me­džia­gas, siū­lus, ki­tus reik­me­nis su­si­per­kan­ti, nes ži­no, ko­kių rei­kia. Ir mie­ras (mat­me­nis) at­si­me­na. Ži­no, kiek met­rų ir ko­kio plo­čio au­di­nio rei­kia kam­žai, kiek al­bai, o kiek – stu­lai. Au­di­niai bran­gūs, rei­kia tin­ka­mai ap­skai­čiuo­ti.

Svar­biau­sia Die­vo na­mų vie­ta – al­to­rius, čia au­ko­ja­ma šven­to­ji Mi­šių au­ka. De­ši­nė­je pu­sė­je – sa­kyk­la, Die­vo žo­džio sta­las, nuo jo pa­sau­lie­čiai skai­to Šven­to­jo Raš­to skai­ti­nius, o dva­si­nin­kas skel­bia Evan­ge­li­ją, Nuo se­no jie ir ki­tos svar­bios vie­tos puo­šia­mos už­tie­sa­lais su krikš­čio­nių sim­bo­li­ka. Tad Mo­ni­ka siu­vi­nė­da­ma lai­ko­si ka­no­nų, tin­ka­mai pa­ren­ka re­li­gi­nius sim­bo­lius. To­kiai di­du­mai iš­siu­vi­nė­ti rei­kia di­de­lių pa­stan­gų ir dar­bo. Be abe­jo, ir ži­nių. Tad ir siu­va, siu­vi­nė­ja Mo­ni­ka ir tuo kaip do­va­na da­li­ja­si su vi­sais.

Kop­ly­tė­lė­je esan­čią Die­vu­lio, Kris­taus ka­ra­liaus skulp­tū­rą Mo­ni­ka taip pat ren­gia, o ap­da­rus de­ri­na prie kle­bo­no dra­bu­žių, ku­rie kei­čia­mi pa­gal spal­vų pras­mę.

Vė­li­nė­se, pa­mal­do­se už mi­ru­siuo­sius ku­ni­gas vil­ki vio­le­ti­nės spal­vos ar­no­tą, ža­lius li­tur­gi­nius rū­bus – šio­kia­die­niais. Rau­do­na, Kry­žiaus Kan­čios spal­va, jie vil­ki­mi Kan­ki­nių apaš­ta­lų šven­tė­se.

O Ve­ly­kų sa­vait­ga­lį vi­so pa­sau­lio ku­ni­gai per šv. Mi­šias dė­vės tik auk­si­nius ir bal­tus li­tur­gi­nius dra­bu­žius.

Kle­bo­nas Val­das Si­ma­nai­tis vis siū­lo pail­sė­ti, bet mo­te­ris tei­gia, jog ne­pa­vargs­ta. Dar leng­vai ir į penk­tą aukš­tą už­li­pa ir tą da­ro ne vie­ną kar­tą per die­ną. Kiek­vie­ną va­ka­rą į kop­ly­tė­lę ei­na.

Jai pa­tin­ka dirb­ti su bliz­gu­čiais, jų įvai­riau­sių tu­ri, bet vi­sur ieš­ko auk­si­nės spal­vos siū­lo, ku­ris ypač puo­šia baž­ny­ti­nius atri­bu­tus. Ras­ti vis dar ne­pa­vyks­ta. Ji siu­va ir tau­ti­nius dra­bu­žius.

„Pri­si­gal­vo­ju įvai­riau­sių dar­bų. Lie­ka nuo siu­vi­nių at­lie­kų, su­siu­vu skiau­ti­nu­ką. Štai ši lo­va­tie­sė su­siū­ta iš 2020 ga­ba­liu­kų. Ga­vau tiu­lio, pa­siū­siu pro­ce­si­jai ve­liu­mus. Kai trau­mą pa­ty­riau, te­ko lo­vo­je pa­gu­lė­ti, tai iš po­pie­riaus vi­so­kių įdo­my­bių iš­lanks­čiau“, – pa­sa­ko­ja Mo­ni­ka.

Ste­bi­na ne tik ge­bė­ji­mais, bet ir gy­ve­ni­mo bū­du, ypač mi­ty­ba

Klau­sia­me jos, tai kiek­gi me­tų prie siu­vi­mo ma­ši­nos jau yra pra­lei­du­si. „Gi­miau Man­kū­nuo­se, Mi­ros­la­vo mo­kyk­lo­je mo­kiau­si, bu­vau vy­riau­sia iš 11 vai­kų. No­rė­jau me­di­ci­nos se­su­te bū­ti, bet ma­ma la­bai no­rė­jo, kad ku­ri nors bū­ti­nai bū­tu­me siu­vė­ja. Aš ir iš­ėjau mo­ky­tis siū­ti pri­va­čiai. Aš­tuo­nio­li­kos įsi­gi­jau „Sin­ger“ siu­vi­mo ma­ši­ną. Se­ną ran­ki­nę, ka­ro me­tu ap­kas­tą že­mė­je, tad kaž­kiek nu­ken­tė­ju­sią, meist­ras per­da­rė į pa­to­ges­nę, ko­ji­nę. Ji man tar­nau­ja iki da­bar, ja siu­vu ir kie­tus, ir minkš­tus au­di­nius, pui­kiai vei­kia, o vi­sas re­mon­tas per tiek me­tų – tik du kar­tus pa­keis­ta plokš­te­lė. Tu­riu ir dau­giau siu­vi­mo ma­ši­nų, bet jos ne to­kios kaip ši“, – kal­ba Mo­ni­ka.

Ji la­bai mėgs­ta skai­ty­ti, te­le­vi­zo­riaus be­veik ne­jun­gia. Man­kū­nuo­se, tė­viš­kė­je, už­si­au­gi­na dar­žo­vių. Yra už­kie­tė­ju­si ke­liau­nin­kė, tik da­bar jai ten­ka ke­liau­ti vie­nai, vy­ras jau mi­ręs.

Juo­kau­ja, kad iš­si­bars­tę ar­ti­mie­ji ver­čia ke­liau­ti. Lau­kia gi­mi­nė Mo­ni­kos. Tik gai­la, kad per pus­tre­čių me­tų še­šis ar­ti­muo­sius pa­lai­do­jo, iš di­de­lio bū­rio li­ko tri­se. Kuk­liai, tik 16 žmo­nių bū­ry­je, jai te­ko pa­mi­nė­ti ir 90 ju­bi­lie­jų, ge­dė­jo ne­se­niai mi­ru­sios se­sers.

Mo­ni­ka ste­bi­na ne tik ge­bė­ji­mais, bet ir gy­ve­ni­mo bū­du, ypač mi­ty­ba. „Man gy­ve­ni­me skran­džio ne­skau­dė­jo, nors re­ko­men­duo­ja­mo van­dens ne­ge­riu, ap­skri­tai skys­čių ne­var­to­ju. Kai tab­le­tę no­riu nu­ry­ti, tai po­ra gurkš­nių van­dens ją už­ge­riu. O pus­ry­čiai ma­no daž­niau­siai to­kie: ke­tu­ri ko­pūs­to la­pai, ku­riuos už­si­bars­tau drus­ka ir su­val­gau su juo­da duo­na. Ar­ba pen­kis ko­pūs­to la­pus per­lau­žiu ir šiek tiek pa­ver­du, už­si­de­du svies­tu­ko, pa­bars­tau drus­kos.

Deš­rą esu pir­ku­si prieš ko­kius try­li­ka me­tų, žu­vies ne­val­gau, bet sil­kę, svo­gū­ną ga­liu kirs­ti kas­dien. Dar čes­na­ko. Apie ar­ba­tą net pa­gal­vo­ti ne­ga­liu. Ker­tu sū­dy­tus la­ši­nius, sū­rį ir vis­ką tik su juo­da duo­na. Daug su­val­gau rie­šu­tų, per­ku vi­so­kių, nors man ska­niau­si grai­ki­niai. Štai ne­se­niai du ki­log­ra­mus nu­si­pir­kau. Sriu­bas val­gau vi­so­kias. Ir nak­ti­mis val­gau. Nuo jau­nys­tės ry­tais il­gai mie­gu, bet va­ka­rais il­giau prie dar­bo sė­džiu. Štai ne­se­niai pri­si­kė­lu­si pu­sę tre­čios nak­ties už­si­no­rė­jau bly­nų, už­si­mai­šiau ir dvi kep­tu­ves iš­si­ke­pu­si su­val­giau ir vėl nu­ė­jau mie­go­ti“, – at­vi­rai kal­ba sen­jo­ra.

Jai la­bai pa­tin­ka viš­tų kiau­ši­niai. Per už­per­nykš­čias Ve­ly­kas jų su­val­gė 21, bet jie tu­ri bū­ti ge­rai iš­vi­rę, net mė­ly­no try­nio. Nu­lu­pa, pa­vo­lio­ja drus­ko­je ir val­go su juo­da duo­na, ant ku­rios svies­to už­tep­ta.

Jau­nys­tė­je jai te­ko dirb­ti vir­tu­vė­je. Ten links­mos mo­te­rys su­mąs­tė, kad vi­sos su­mes 10 rub­lių tai, ku­ri vie­nu pri­sė­di­mu su­val­gys pen­kis kiau­ši­nius. „O aš ėmiau ir su­val­giau vie­nuo­li­ka. Jos ste­bi­si, tei­gia, kad pa­čios per Ve­ly­kas vos pu­sę kiau­ši­nio su­val­go. De­šimt rub­lių ga­vau, bu­vo di­de­li pi­ni­gai, bet pa­ža­das lie­ka pa­ža­du. Gir­džiu jas kal­bant, kad Mo­ni­kos ry­toj jau dar­be ne­su­lauk­si­me. Ėmė net pla­nuo­ti, ku­ri ma­ne ga­lės pa­keis­ti.

Ki­tą ry­tą at­ėju­si vy­riau­sio­ji vi­rė­ja ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti ra­du­si ma­ne jau dir­ban­čią. Bet vis tiek kal­bė­jo, kad Mo­ni­ka su to­kiu mais­tu il­gai ne­gy­vens. O aš gy­ve­nu“, – links­mai kal­ba pa­šne­ko­vė.

Ji to­kia gu­vi ir jau­nat­viš­ka, kad iš­ties pa­gal­vo­tum, jog jos pa­sas kaip tos te­le­vi­zi­jos lai­dos he­ro­jų – me­luo­ja.

Aldona KUDZIENĖ