„Visada maniau, kad svarbiausia ir smagiausia žmogaus gyvenimo dalis – dalytis. Dėl to rašytojai, matyt, ir rašo knygas. Nebūtinai reikia būti drąsiam, kad išdrįstum. Po žingsniuką, po vieną dieną gyvenime gali nueiti labai toli arba stipriai priartėti prie savęs“, – sako dainininkė, kūrėja Jurga Šeduikytė. Jos mintys apie drąsą, savęs paieškas ir kelionę į save sugulė naujoje knygoje „Iššūkis“. Ją išleido leidykla „Alma littera“.

Jurga, spaudoje jau buvo kalbėta apie tavo projektą #jurgosiššūkis? Ar šio projekto patirtys ir sugulė į to paties pavadinimo knygą?

Mano #jurgosiššūkis, kaip ir daugelis pastarųjų metų projektų, buvo gana spontaniškas. Jaučiau, jog viduje sproginėja emocinės bombos, turėjau kažkur nukreipti susikaupusią energiją, kad pati netapčiau jos auka. Viskas prasidėjo nuo 21 dienos iššūkio draugei ir sau. Vėliau dienos išaugo į sąmoningumo metus. O šie, papildyti mano dainų tekstais ir rašiniais, ne tik sugulė į knygą „Iššūkis“, bet ir išaugo į #jurgosiššūkio dirbtuves „21 diena arčiau savęs“.

Prisipažįsti, kad šių metų dar ilgai nepamirši. Intonacija, rodos, nieko gero nežada...

Per metus, rodos, įvyko tiek, kiek anksčiau nespėdavo atsitikti per kelerius. Labai geri metai, suteikę daug atradimų. Ir jie – ne išskaityti knygose, o pačios išgyventi, prisišaukti. Jei tau norisi kelionės, turi žengti pirmąjį žingsnį. Tebūnie ši knyga – palaikymas tiems, kurie subrendo tai padaryti.

Su kokia nauja savimi susipažinai rašydama šią knygą?

Labai džiaugiuosi, kad ši knyga iš tiesų nueita, o ne teoriškai sugalvota metų kelionė. Joje susipažinau su savimi – besikeičiančia, nebijančia nežinoti ir bandančia priimti tai, kas nuo manęs nepriklauso. Sausį tik buvau pasiryžusi sąmoningai nugyventi metus, kasdien užrašydama tai, ką pastebiu savo viduje ir išorėje. Pradžioje buvo gana sunku dėlioti mintis, bet žmogus yra visiškas kosmosas – ilgainiui rašymas ėmė lietis kaip upė. Tiesa, kaip ir tikroms upėms nutinka, kartais jis atsimušdavo į pačios vidinių blokų užtvankas. Tuomet darydavau pauzę. Kartais – kelių dienų. Tikrai pamatysite jas knygoje. Skaitantiesiems labai rekomenduoju užpildyti pauzių puslapius. Jei nežinote, nuo ko pradėti, duokite tuščius lapus vaikui – jis tikrai ras reikiamas spalvas ar žodžius. Knygoje galima rasti ir niekur nepublikuotus mano dainų tekstus: buvo įdomu ir gera jausti, kaip jie, kai kurie parašyti prieš keliolika metų, rezonuoja su dabartine mano būsena. Kūryboje visada labiausiai buvau savimi, kiekvieną kartą tarsi grįždavau namo.

J.Šeduikytė: „Lygiai kaip ilgai žiūrėdamas į paveikslą pradedi matyti ne tik spalvas, bet ir atspalvius, taip ir aš dabar imu skirti jausmų niuansus, atpažinti savo atskirtį arba bendrystę su kitais žmonėmis. Tai, ką randi ir jauti, visada lieka su tavimi – arba kaip realybė, arba kaip galimybė.“

„Pasaulis yra tik tam, kad padėtų mums pajusti ir iki galo išgyventi savo kelionę“, – rašai knygoje. Ar žinai, kur keliauji, Jurga?

Keliauju ten, kur jausmas susijungia su protu ir padeda, o ne trukdo gyventi. Manau, kad kaip ir kiekvienas iš mūsų ieškau balanso. Anksčiau maniau, kad tikslas – rasti ramybę, bet kuo toliau, tuo aiškiau darosi, kad noriu ne tik jos, bet ir jaustis gyva iki pirštų galiukų. Gyvenimo paradoksas, kad mums reikia abiejų kraštutinumų. Tad kelias vingiuoja tarp darbo ir poilsio, kūrybos ir tiesiog buvimo, aistrų ir ramybės, santykio su kitu ir laiko sau.

Knygoje yra tokios eilutės: „Per kūrybą timpteliu save aukštyn. Švarinu savo jausmų vandenyną.“ Ar nuo rašymo jausmų vandenynas irgi švarėja?

Rašymas struktūrizuoja mąstymą, pažindina su neaprėpiamais vidaus klodais, kuriuos dažnai pamirštame arba apie kuriuos nė nenutuokiame. Vidinis vandenynas kupinas įvairių jausmų. Vienus leidžiame sau išgyventi, nes jie patogūs ir kitų mėgstamesni, kitus (tokius, kaip, pavyzdžiui, pyktis) grūdame kuo giliau ir toliau nuo mus supančių akių. Ironiška, kad tada, kai pasakai „pykstu ant tavęs“, šis jausmas kažkur išgaruoja. Pamėginkite, įsitikinsite. #jurgosiššūkio tikslas buvo patikrinti, ar ir kitam, kaip pačiai sau, galiu atvirai įvardyti, ką jaučiu ir galvoju. Pradžioje buvo baisu pasakoti apie savo vidaus būsenas, atrodė, kad niekam daugiau jos nerūpi. Tačiau tada, kai prasidėjo dialogas su skaitytojais, supratau, kad visi gyvename tuo pačiu, tik nedrįstame apie tai kalbėti. Tikiu, kad vieno žmogaus drąsa gali įkvėpti ir kitus.

Kūryba atveria ne tik šviesiąsias, bet ir tamsiąsias sielos puses. Ar galima manyti, kad ir į savo dainas paleidi ne tik geras, bet ir blogas emocijas?

Sunkiausiais ir šviesiausiais gyvenimo periodais prirašiau stipriausių dainų, prikūriau projektų, kuriais iki šiol tikiu. Jausmai – tamsūs ar šviesūs – gali būti transformuojami į ką tik nori. Nemanau, kad kūrėjui būtinai reikia skausmo, jog galėtų kurti. Sakyčiau, reikia būti atviram. Tuomet viskas, kas tūno viduje, keičiasi su tuo, kas ateina iš išorės, maišosi tarpusavyje ir po truputį ima matytis kontūrai, kad taip yra ne man vienai, bet mums visiems. Stengiuosi siurbti gyvenimą visais plaučiais ir brėžti jame savo pačios ribas, tikrintis, kur baigiuosi aš ir prasideda kitas. Man tai – įdomiausia, o santykis yra pagrindinis įkvėpimo gyventi ir kurti šaltinis.

Sakai, kad dainos tave traukia iš savęs nuvertinimo duobių. Viena įdomiausių šalies dainininkių nuvertina save?

Kodėl nuvertina? Mano savivertė dabar kaip tik pakilusi (juokiasi). Tiesiog dainas rašiau ne tik kitam, bet ir sau, stengdamasi motyvuoti, priminti sau svajonės svarbą, nuleisti save ant žemės, kai paskui iliuzijas nuplaukdavau per toli. Tikiu, kad išminties balsas yra kiekviename iš mūsų. Reikia tik išmokti klausytis. Kartais padeda kito žodis, kartais vakare uždavęs sau klausimą ryte atsikeli su atsakymu.

Sakai, kad verta periodiškai paspausti restarto mygtuką. Ar pati jį turi? Ir kaip dažnai vyksta tavo restartas?

Pailsiu veikdama ką nors priešingo tam, nuo ko pavargau. Jeigu rašiau, užsimerkiu, suneriu rankas ir klausausi, jei daug kalbėjau, tyliu, o jei daug mąsčiau – atsiduodu pojūčiams. Balanso paieškos kuo puikiausiai galioja ir čia.

Ne vienoje knygos vietoje prasprūsta teiginys apie tai, kad multitaskinimas trukdo. Ir kad kartais verta baigti indų plovimą prieš pradedant bendrauti su užėjusiu svečiu. Gal turi receptą, kaip pabėgti nuo darbų gausybės?

Žmogus šiaip sau nieko nedaro. Daug darbų vienu metu atliekame dėl įvairių priežasčių, bet dažniausiai dėl to, kad norime kitiems ir sau įrodyti savo našumą, pagrįsti, jog esame reikalingi, norime užsimiršti, nebegalvoti apie tai, apie ką net baisu pagalvoti, arba tiesiog iš įpročio. Kartais darboholizmas, kai nerandame laiko pailsėti, yra nemeilės sau išraiška. Mokslininkai sako, kad multitaskinimas yra savęs apgavystė: smegenys esą vienu metu apdoroja tik vieną veiksmą, vadinasi, atlikdami daug darbų vienu metu tiesiog mėtomės. Dėl to paskui ir dėmesio sukaupti nebegali. Man tokiais atvejais visada padeda logiškas paaiškinimas. Dar – meilė artimam žmogui. Užtenka penkias minutes pažiūrėti į akis (šypsosi).

Dar viena svarbi geros savijautos sąlyga, rašai, mokytis sakyti ne. Kaip ilgai užtruko tavo pamokos?

Ne sakyti nemandagu. Ne turi neigiamą atspalvį ir gali įžeisti kitą žmogų. Galėčiau vardyti ir vardyti priežastis, kurios sukuria nenorą brėžti ribą ir prišaukia nepriėmimo baimę. Psichologai rekomenduoja brėžti asmeninę ribą tik tuomet, kai turi saugų uostą, kuriame sulauksi palaikymo. Ne dėl to, ką darai, o dėl to, kad esi ir kas esi. Tokį palaikymą šeimoje gavę vaikai užauga pasitikintys savo jėgomis, o jei jo trūko – žmogus save nuvertina, kritikuoja. Mano palaikytojai ir atramos yra patys artimiausi žmonės: šeima, sūnus, psichologas ir keli draugai. Daugiau ir nereikia.

Prisipažįsti, kad neturi daug draugų, tačiau labai brangus tavo baltų varnų pasaulis. Koks jis?

Nebeslepiu, kad esu kitokia. Gali būti, kad kaip tik dėl to mano pomėgis analizuoti ir narstyti savo psichologines būsenas išaugo į bendraminčius buriantį psichologijos klubą „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“. Susitikimai jame vyksta paskutinį mėnesio penktadienį, prisijungti ir užduoti klausimą psichologui gali kiekvienas.

Man atrodo, kad visi mes – baltos varnos. Tik vieni komfortiškai, saugiai jaučiasi supanašėdami ir paklusdami būriui, kuriame gyvena, kiti labiau mėgsta reikštis savais, nepakartojamais būdais. Pliusų yra ir gyvenant su, ir liekant pokalbiui su savimi. Mėgstu abu aspektus ir stengiuosi per ilgai neužsibūti savo vienatvės bokšte – leidžiuosi dalytis su kitais tuo, ką sužinojau. Smagiausia dalis tai, kad parašyta knyga tik pradeda savo kelionę pas skaitytoją. Nekantru sužinoti, ar ji susikalbės su tuo, kas jo viduje.

Savo skaitytojams siūlai rašyti dienoraštį. Ar tu jį pati rašei, o gal teberašai? Ar ši knyga yra tavo metų dienoraštis, kuriame atvirumas dozuojamas?

Jau kokią ketvirtą storoką knygutę baigiu. Ir tiek pasibaigusių tušinukų dar niekada nesu išmetusi. Dienoraštis visada prie lovos. Jį rašau, kai tik užmatau. Įdomiausia dalis – kai pradedi skirti, kur rašei iš proto, o kur apie tikruosius savo jausmus ir būsenas. Kartais tik iš trečio prisėdimo pasisekdavo prisikasti prie esmės. Manau, rašysiu jį ir toliau, nes esu linkusi parbėgti prie įpročių ar būsenų, kurias jau išaugau. Rašydama tuomet gaudau jas už uodegos, sodinuosi šalia ir kalbuosi. Užversdama dienoraštį jaučiuosi žymiai ramesnė.

Į knygos pabaigą puslapiuose randasi tuščių dienų. Nusibodo rašyti?

Norėjau, kad knyga pasakotų tikrą istoriją. Ir kartu ieškojau būdo, kaip paskatinti dienoraštį rašyti tą žmogų, kuris skaitys. Pačiai minčių įkvėpdavo kitų rašytojų perskaitytos ar žmonių, kuriuos sutikdavau, išsakytos mintys. Tikiu, kad ir mano knygoje tai galėtų veikti. Tuščios vietos yra pauzės, tarpai, natūraliai atsiradę tada, kai aprimdavo noras būtinai įvardyti ir rasdavosi jausmas tiesiog būti. Baltame lape visada egzistuoja kūrybos pradžios stebuklo galimybė. Tikiu, kad kas nors ja pasinaudos.

Rašydama verki... Ar kalbi apie tai, kad rašymas išlaisvina?

Tiesiog rašiau metus, o moterys verkia. Ir ne taip retai, kaip kitiems matosi. Buvo ir liūdnų dienų, ir pakylėjančių virš debesų. Kai priimi visas emocijas ir jausmus, jų neskirstydamas į gerus ar blogus, mintys rimsta ir ima tarnauti emocinio vandenyno bangoms stebėti. Jei minčių kamuoliai vis tiek neklusnūs ir varo iš proto vidury nakties, keliuosi ir gyvenu. Be streso, priimdama nemigo naktį kaip paprastą dalyką. Anksčiau tai būdavo tragedija.

Stebėtina, kaip stipriai matai pasaulio spalvas, kartais atrodo, kad jos išgalvotos, sutirštintos, pagražintos...

O kas sakė, kad mano spalvos tokios pat kaip jūsų (juokiasi). Jų intensyvumas priklauso nuo to, kiek įsileidi pasaulio sukauptos išminties ir leidi sau tyrinėti pasaulį. Nuo to, ar moki klausytis, daugiau kalbi ar stebi, ar visą laiką paskendęs nesibaigiančiuose darbuose. Tikiu, kad įspūdžiai, kuriuos kiti patiria keliaudami po pasaulį, laukia ir namuose, tik reikia išmokti pamatyti šalia esančią laimę. Ji aplanko ir atlapaširdžius, ir niurzgas, glaudžiančius prie savęs tik savo katiną. Jos kiekvienas nusipelnėme ir galime rasti būdą, kaip ją pajusti.

Kiek tavo pačios patirties yra šioje knygoje? Ar esi išgyvenusi visus jausmus, apie kuriuos rašai?

Aišku! Rašiau tai, kas buvo mano viduje. Vienus jausmus patyriau aprašiusi, kiti buvo aprašyti, kai juos išgyvenau. Mano spalvų paletė dabar yra gerokai platesnė. Lygiai kaip ilgai žiūrėdamas į paveikslą pradedi matyti ne tik spalvas, bet ir atspalvius, taip ir aš dabar imu skirti jausmų niuansus, atpažinti savo atskirtį arba bendrystę su kitais žmonėmis. Tai, ką randi ir jauti, visada lieka su tavimi – arba kaip realybė, arba kaip galimybė. Ir nuo to darosi ramiau.