Sakoma, kad šeimos, bendruomenės ar mėgiamos veiklos istorijos žinojimas yra europinės tapatybės dalis. Alytiškė Jureta Šametienė, muzikos mokytoja, Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos muzikinės grupės vadovė, sako, kad tradicija gyvuoja tol, kol ji yra kartojama. Kiekviename krašte, pasak jos, mes rasime nemažai muzikalių žmonių, šeimų, ilgamečių šeimyninių ar net giminės muzikavimo tradicijų – skirtingų kartų ir dinastijų. Muzikos puoselėtoja mielai sutiko pasidalinti savo muzikinio kelio istorija. J.ŠAMETIENĘ kalbina Aldona KUDZIENĖ.

– Su­si­da­ro įspū­dis, bent man, kad Aly­tus – mu­zi­kan­tų di­nas­ti­jų kraš­tas. O kaip Jūs pa­ko­men­tuo­tu­mė­te?

– Be abe­jo, Dzū­ki­jos kraš­tas yra pats dai­nin­giau­sias Lie­tu­vos re­gio­nas, juk ne vel­tui jis Dai­na­va ir va­di­na­si.

Dzū­kai vi­sa­da mė­go pa­dai­nuo­ti, pa­šok­ti, pa­juo­kau­ti, su­si­bėg­ti per šei­mos ar di­dži­ą­sias me­tų šven­tes, o kar­tais tie­siog pail­sė­ti kai­me po sun­kių die­nos dar­bų ir tal­kų.

Kaž­ko­kių ypa­tin­gų pra­mo­gų tais lai­kais juk ne­bu­vo, tad mu­zi­ka bu­vo pui­ki pro­ga at­si­pa­lai­duo­ti, vi­sai gi­mi­nei ar kai­my­nams pa­ben­drau­ti, su­si­pa­žin­ti, su­si­ei­ti. Tuo la­biau kad Dzū­ki­jos smė­ly­je ne­la­bai kas ir au­go, gal dėl to ir šio kraš­to dai­nos is­to­riš­kai nu­si­sto­vė­jo vien­bal­sės, liūd­nos ir mi­no­ri­nės.

Mū­sų šei­ma gy­ve­no Dzū­ki­jo­je, ir, ma­nau, to­dėl taip pat ne­bu­vo­me di­de­lė iš­im­tis. Tė­vai iš pra­džių gy­ve­no kai­me, Aly­taus ra­jo­ne, o vė­liau per­si­kė­lė į mies­tą.

Ir tė­čio, ir ma­mos gi­mi­nė­je bu­vo ir yra ne­ma­žai dai­nin­gų ir mu­zi­ka­lių – gro­jan­čių žmo­nių, mu­zi­ka­vo net mū­sų se­ne­liai. Tik tiek, kad anais lai­kais bū­ti mu­zi­kos pro­fe­sio­na­lu, baig­ti rim­tus mu­zi­kos moks­lus ar net pa­pras­čiau­sią vai­kų mu­zi­kos mo­kyk­lą, o ir nu­si­pirk­ti mu­zi­kos in­stru­men­tus, bu­vo di­de­lė pra­ban­ga ir ga­na ne­pi­gus ma­lo­nu­mas.

Mu­zi­ka bu­vo sun­kiai pri­ei­na­ma, to­dėl, ma­nau, jos ver­tė bei reikš­mė anuo­met bu­vo daug di­des­nė. To­li gra­žu ne vi­si tu­rė­jo tin­ka­mas są­ly­gas mu­zi­kuo­ti ir apie to­kias są­ly­gas, ku­rias tu­rė­jo­me mes ar mū­sų vai­kai, tuo­met ga­lė­jo tik pa­sva­jo­ti…

Kaip ži­nia, tuo me­tu bu­vo sun­kūs ka­ro, vė­liau po­ka­rio lai­kai, rei­kė­jo dirb­ti ne­leng­vus že­mės dar­bus, au­gin­ti gy­vu­lius, kad ga­lė­tum pra­si­mai­tin­ti, iš­lai­ky­ti sa­ve ir šei­mą.

Pro­fe­sio­na­lus ir tik iš mu­zi­kos pra­gy­ve­nan­tis mu­zi­kan­tas vi­so­je Lie­tu­vo­je dar bu­vo re­te­ny­bė, o tuo la­biau kai­me. Ne­pi­gus šis ma­lo­nu­mas yra ir šian­dien, nors tai ir nė­ra iš­ma­tuo­ja­ma gry­nų pi­ni­gų ver­te ar tie­siog in­stru­men­to at­si­pir­ki­mu gro­jant sam­do­muo­se po­bū­viuo­se – krikš­ty­no­se, lai­do­tu­vė­se ar ves­tu­vė­se.

Gal dėl to, kad, is­to­riš­kai žiū­rint, mu­zi­ka ir mu­zi­kan­tas vi­sa­da bu­vo daug „ar­čiau Die­vo“, ar­čiau Kū­rė­jo, ji nuo pat se­niau­sių lai­kų bu­vo pri­ski­ria­ma tik iš­rink­tie­siems – aris­tok­ra­tams ir kil­min­gie­siems, ar­ba Die­vo tar­nams – bet ir tai ne vi­siems, o tik „pa­tep­tie­siems“ – tiems, kas tu­rė­jo mu­zi­ki­nę klau­są, as­me­ni­nių lė­šų ir ga­li­my­bių la­vin­tis.

To­dėl mu­zi­ka vi­sais lai­kais bu­vo di­de­lė sie­kia­my­bė ir šian­dien ji yra kiek­vie­no iš­si­la­vi­nu­sio žmo­gaus si­no­ni­mas. Ta­čiau ma­no tė­vai ir se­ne­liai ne­bu­vo nei ko­kie aris­tok­ra­tai, nei di­de­li šio mu­zi­kos moks­lo ži­no­vai – tie­siog pa­pras­ti Dzū­ki­jos kai­mo žmo­nės, ku­rie la­bai my­lė­jo mu­zi­ką ir dai­ną, ir, są­mo­nin­gai ar­ba ne, vi­sa ta mei­lė pa­ma­žu bū­da­vo per­duo­da­ma vai­kams – iš kar­tos į kar­tą.

To­dėl šian­dien ga­liu tik džiaug­tis ir pa­dė­ko­ti jiems, kad, kiek sa­ve pri­si­me­nu, vai­kys­tė­je mu­zi­ka mū­sų šei­mos na­muo­se ne­nu­ti­lo nie­ka­da, ji skam­bė­jo nuo­lat ir bu­vo vi­sa­da ša­lia mū­sų, ji ly­di ir ma­ne vi­są gy­ve­ni­mą.

– Me­na­te pir­mą­jį sa­vo pa­si­ro­dy­mą pub­li­kai ir ko­kiai au­di­to­ri­jai jis bu­vo skir­tas?

– Akor­de­o­nu ir ar­mo­ni­ka gro­jo ir dai­nuo­ti mė­go se­ne­lis Juo­za­pas Le­o­na­vi­čius (iš tė­čio pu­sės), ku­ris iš Si­bi­ro trem­ties, Vor­ku­tos ap­skri­ties, pa­bė­go pas sa­vo my­li­mą­ją – bū­si­mą žmo­ną Vla­dzę Ma­žei­kai­tę ir į Lie­tu­vą su­grį­žo be­si­šil­dy­da­mas ran­kas ant pre­ki­nio trau­ki­nio ka­mi­nu­ko sto­go…

Tad mu­zi­ka se­ne­liui – sa­va­moks­liui kai­mo mu­zi­kon­tui, ma­nau, bu­vo dau­giau nei pra­mo­ga – ji pa­dė­jo už­si­mirš­ti, nu­mal­šin­ti sie­los liū­de­sį trem­ty­je ir tie­siog iš­lik­ti žmo­gu­mi. At­min­ty­je įstri­go jo my­li­mos dai­nos „Daug daug dai­ne­lių, mie­lo­ji se­se, tau pa­dai­nuo­ti šian­dien ga­liu…“, „Vė­jas pa­dai­nuos tau dai­ną…“, ku­rias se­ne­lis la­bai mė­go dai­nuo­ti.

Ar­mo­ni­ka gro­jo ir ma­mos tė­tis Juo­zas Rut­kaus­kas – di­plo­muo­tas kai­mo ve­te­ri­no­rius ir stam­bus to me­to ūki­nin­kas (60 ha sa­vi­nin­kas), ku­ris mi­rė ga­na anks­ti, re­mon­tuo­da­mas nuo­sa­vą au­to­mo­bi­lį (tais lai­kais!), o se­ne­lė – Pra­nė Jau­ši­cai­tė dar anks­čiau, ir mū­sų ma­ma 11 kla­sė­je ta­po naš­lai­te, tad šių se­ne­lių mums su bro­liu ne­te­ko pa­žin­ti...

Mei­le mu­zi­kai se­ne­lis Juo­za­pas vė­liau už­krė­tė ir mū­sų tė­tį Vy­tą, ku­ris, mū­sų ma­mos pa­drą­sin­tas, pra­dė­jo akor­de­o­nu ir ar­mo­ni­ka gro­ti kai­mo šo­kiuo­se, ba­liuo­se, vė­liau ves­tu­vė­se ir kul­tū­ros na­muo­se, ku­riuo­se abu įsi­dar­bi­no me­no va­do­vais.

Ma­ma Bi­ru­tė nuo pat vai­kys­tės ir sa­vo mo­kyk­los lai­kų bu­vo la­bai ar­tis­tiš­ka, me­niš­kos sie­los, ko­mu­ni­ka­bi­li, leng­vai ben­drau­jan­ti, ei­lė­raš­čius ra­šan­ti, ak­to­ri­nių ge­bė­ji­mų tu­rin­ti kū­ry­biš­ka ir ga­bi as­me­ny­bė. Ji or­ga­ni­zuo­da­vo įvai­rias šven­tes, mo­kė­da­vo su­bur­ti, va­do­vau­ti ir su­vie­ny­ti žmo­nes, tu­rė­jo iš­kal­bos do­va­ną, ne­bi­jo­jo im­tis ini­cia­ty­vos. Pa­ti ra­šė sce­na­ri­jus, kal­bas, ruo­šė me­ni­nes kon­cer­ti­nes pro­gra­mas, agit­bri­ga­das ir vai­di­ni­mus, ga­mi­no bi­lie­tus, rū­pi­no­si sa­lės pa­puo­ši­mu, re­ži­sa­vo ren­gi­nius.

Taip pat ve­dė ves­tu­ves ir po­bū­vius, daž­niau­siai juo­se gro­jo mu­ša­mai­siais in­stru­men­tais, ta­čiau bu­vo sa­va­ran­kiš­kai ar iš tė­čio iš­mo­ku­si ir ke­le­tą po­pu­lia­rių me­lo­di­jų akor­de­o­nu bei ar­mo­ni­ka, nes tuo me­tu kai­me, o ir vi­so­se lie­tu­viš­ko­se ves­tu­vė­se, tai bu­vo pa­tys po­pu­lia­riau­si ir daž­niau­siai su­tin­ka­mi in­stru­men­tai. To­se pro­gra­mo­se ir mes su bro­liu daž­nai da­ly­vau­da­vo­me, kas­met vyk­da­vo­me į tuo­me­ti­nės pri­va­lo­mas me­ni­nės pro­gra­mos ap­žiū­ras Kau­ne, Ro­kuo­se, Rai­žiuo­se, kon­cer­ta­vo­me be­veik vi­suo­se Aly­taus ra­jo­no kul­tū­ros na­muo­se, o gro­da­mi ves­tu­vė­se iš­mai­šė­me ato­kiau­sius Lie­tu­vos kam­pe­lius, ir ne tik.

Iš pra­džių abu tė­vai gy­ve­no ir dir­bo San­tai­ko­je (Aly­taus ra­jo­nas) me­no va­do­vais. Vė­liau – Mak­niū­nuo­se (kur ir mums su bro­liu vė­liau te­ko dės­ty­ti mu­zi­ką mo­kyk­lo­je), o dar vė­liau vi­sam lai­kui per­si­kė­lė į Aly­tų. Dir­bo Aly­taus ra­jo­no Geiš­ta­rų ply­ti­nės (Kau­no Ro­kų ke­ra­mi­kos ga­myk­los fi­lia­las) kul­tū­ros na­muo­se ir nau­jai pa­sta­ty­ta­me med­vil­nės kom­bi­na­te – be­veik nuo pat šio kom­bi­na­to at­si­ra­di­mo iki už­da­ry­mo die­nos, kur, be sa­vo tie­sio­gi­nio dar­bo ce­chuo­se, ak­ty­viai da­ly­va­vo me­ni­nė­je sa­vi­veik­lo­je, vei­kė skir­tin­guo­se ko­lek­ty­vuo­se ir šei­mų mu­zi­ka­vi­mo šven­tė­se.

Tuo pat me­tu dir­bo ir ra­jo­no kul­tū­ros na­muo­se, gro­jo ves­tu­vė­se. Tad prak­tiš­kai mes su bro­liu nuo­lat bu­vo­me „ant ra­tų“ ir, ga­li­ma sa­ky­ti, „už­au­gom“ jo­se, ku­rio­se, be ki­tų an­sam­blio na­rių, mu­zi­ka­vo­me ke­tu­rie­se – vi­sa mū­sų šei­ma: tė­tis, ma­ma, aš ir bro­lis Vy­gan­tas, ku­ris pir­mą ves­tu­vių krikš­tą ga­vo bū­da­mas vos še­še­rių.

Vė­liau lo­giš­kai se­kė Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­la, kon­ser­va­to­ri­ja, Mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­ja ar uni­ver­si­te­tas, po ku­rių pra­dė­jo­me dirb­ti ir mu­zi­kuo­ti jau sa­va­ran­kiš­kai. Bro­lis Vy­gan­tas yra il­ga­me­tis Kau­no mies­to sim­fo­ni­nio ir vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio te­at­ro or­kest­ro mu­zi­kan­tas, gro­ja pu­čia­mai­siais in­stru­men­tais – obo­ju­mi ir an­glų ra­gu, mu­zi­kos mo­kyk­lo­je dės­to kla­si­ki­nę gi­ta­rą.

Jo žmo­na Auš­ra – taip pat pro­fe­sio­na­li mu­zi­kė, pia­nis­tė, kon­cert­meis­te­rė, dir­ban­ti Kau­no mu­zi­kos mo­kyk­lo­se. Abu gy­ve­na ir dir­ba Kau­ne, au­gi­na sū­nus – Jo­vį (12 m.) ir Oli­ve­rį (4 m.), ku­rie taip pat yra mu­zi­ka­lūs. Jo­vis tu­ri gra­žų bal­są, dai­na­vo ir mo­kė­si „Var­pe­lio“ ber­niu­kų cho­re bei mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, Oli­ve­ris kol kas dai­nuo­ja tik na­muo­se ir dar­že­ly­je. Ma­no vy­ras Ne­ri­jus, kaip ir jo se­suo So­na­ta Ma­la­na­vi­čie­nė, taip pat yra bai­gę mu­zi­kos mo­kyk­las, bro­lie­nė dir­ba Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je sol­fe­džio mo­ky­to­ja, ma­no pa­čios duk­ra Kor­ne­li­ja bai­gė Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los smui­ko kla­sę, mo­kė­si Aly­taus jau­ni­mo cen­tro vo­ka­lo stu­di­jo­je, sū­nus Eli­jas cen­tre lan­kė gi­ta­ros kla­sę, tad nuo mu­zi­kos mes nie­ka­da ir ne­nu­to­lo­me.

Pir­ma­sis ma­no vie­šas pa­si­ro­dy­mas ant sce­nos tik­riau­siai bu­vo dai­na­vi­mas „ant ta­bu­re­tės“ so­lo ar­ba a cap­pel­la kar­tu su bro­liu. Dai­nos pa­va­di­ni­mo jau ne­pri­si­me­nu, bet, pa­vyz­džiui, bro­lis sve­čiams trauk­da­vo se­ne­lio mė­gia­mą dai­ną „ooo vė­jas pa­dai­nuos tau dai­ną“. Bro­lis už ma­ne jau­nes­nis tre­jais me­tais, tad vi­sai lo­giš­ka, kad daž­nai bu­vau jo „va­do­vė“ – nau­jo re­per­tu­a­ro ir kon­cer­ti­nių kū­ri­nių su­da­ry­mo „di­rek­to­rė“.

Abu re­pe­tuo­da­vo­me, dai­nuo­da­vo­me ir va­žiuo­da­mi au­to­mo­bi­liu, ir na­muo­se, daž­nai pa­tys sa­va­ran­kiš­kai pa­si­rink­da­vo­me dai­nas ir kū­ri­nius, ku­riuos pa­klau­siu­si pa­lai­min­da­vo (ar­ba ne) mū­sų ma­ma, o ta­da jau pa­si­ro­dy­da­vo­me ir vie­šuo­se kon­cer­tuo­se.

– Įdo­mi ir už­im­ta bu­vo Jū­sų vai­kys­tė. Kas dar Jums iki šiol atai­di iš Jū­sų vai­kys­tės, pa­aug­lys­tės?

– Pil­ni na­mai mu­zi­kos, žmo­nių, gar­so apa­ra­tū­ros, lai­dų, in­stru­men­tų… Įvai­rias­pal­vė pa­tir­tis mu­zi­kuo­jant, di­na­mi­nė, lais­va, links­ma, bo­he­miš­ka ir nuo­lat be­si­kei­čian­ti ap­lin­ka. Taip pat – nuo­la­ti­niai pa­si­ro­dy­mai, pir­mas sce­ni­nis jau­du­lys, įvai­rios šven­tės, nau­ji žmo­nės, mies­tai, kai­me­liai, nau­ji drau­gai ir įspū­džiai.

Pri­si­me­nu ra­jo­ni­nes ir Aly­taus mies­to šven­tes, ku­rio­se da­ly­vau­da­vo­me: med­vil­nės kul­tū­ros rū­muo­se kas­met vyk­da­vo įvai­rūs skir­tin­gų ce­chų pa­si­ro­dy­mai, kon­kur­sai ir var­žy­tu­vės. Ten bu­vo mū­sų su bro­liu dai­nuo­ja­mos „Po­pie­ri­nės gė­lės“, „Ežiu­kas“, „Kai ru­duo lau­kais“, „Ma­žos ma­ši­nė­lės“ ir ki­tos tuo me­tu po­pu­lia­rios dai­nos, skam­bė­ju­sios per vals­ty­bi­nį ra­di­ją, o aš kaip vy­res­nė jas akom­pa­nuo­da­vau elek­tri­niu pia­ni­nu ar akor­de­o­nu.

Vai­kys­tė­je nuo­lat su­lauk­da­vo­me ne­ma­žai dė­me­sio ir įver­ti­ni­mo, gau­da­vo­me įvai­rių pa­dė­kos raš­tų, pri­zų ir pa­ska­ti­ni­mų iš ra­jo­no ir mies­to val­di­nin­kų, ga­myk­lų va­do­vų ir vi­zi­tuo­jan­čių sve­čių. Na­muo­se tu­rė­jo­me su­kau­pę ne­ma­žą mo­li­nių va­zų, pri­zų ir me­da­lių ko­lek­ci­ją ir tai bu­vo ga­nė­ti­nai ma­lo­nu.

Šian­dien no­riu pa­si­džiaug­ti, kad tė­tis ir ma­ma ne tik ska­ti­no mus ak­ty­viai mu­zi­kuo­ti, bet ir vi­suo­ti­nio de­fi­ci­to lai­kais tik­rai ne­gai­lė­jo sa­vo san­tau­pų bran­giems mu­zi­kos in­stru­men­tams – nuo vai­kys­tės sa­vo na­muo­se ma­tė­me ir mik­ro­fo­nus, elek­tri­nius var­go­nus, būg­nus, akor­de­o­nus, gar­so apa­ra­tū­rą, bir­by­nę, klar­ne­tą, sak­so­fo­ną, gi­ta­rą, „švie­sos mu­zi­ką“.

Kar­tais tuos in­stru­men­tus mums par­vež­da­vo net iš Mask­vos, kar­tais pa­kak­da­vo „val­diš­kų“, bet svar­biau­sia – tai ne­var­žė mū­sų kū­ry­biš­ku­mo, lei­do im­tis ini­cia­ty­vos ir as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės sa­va­ran­kiš­kai ruo­šiant ir to­bu­li­nant sa­vos kū­ry­bos ar ki­tų mu­zi­kan­tų dai­nas, pje­ses. Tuo la­biau kad jas ir pa­ro­dy­ti pro­gų bu­vo ga­na daug. Sa­vi­mei­lę la­bai glos­tė ir pir­mie­ji vai­ko sa­va­ran­kiš­kai už­dirb­ti pi­ni­gai gro­jant ves­tu­vė­se, nors di­de­lių su­mų ir ne­gau­da­vo­me, ta­čiau kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį su­lauk­da­vo­me gau­sių „ar­bat­pi­ni­gių“ – tor­to, ša­ko­čio ir sal­dai­nių.

Ge­rai pa­me­nu, kai tė­tis nu­pir­ko pir­mą ja­po­niš­ką sin­te­za­to­rių „Yama­ha PSR 60“, ku­ris po ru­siš­ko elek­tri­nio „Ju­nast“ ar vo­kiš­ko „Wer­mo­na“ pia­ni­no mums at­ro­dė kaip tik­ras ste­buk­las ir kai­na­vo net še­šis tūks­tan­čius rub­lių. Už tuos pi­ni­gus ta­da ga­lė­jai nu­pirk­ti nau­ją au­to­mo­bi­lį „Ži­gu­liai“ ir tai bu­vo kos­mi­niai pi­ni­gai, tad dau­ge­lis tik krai­pė gal­vas.

Vai­kys­tė­je tik­rai tu­rė­jo­me di­des­nę lais­vę kū­ry­bai nei ki­ti vai­kai, ku­rie mums sa­vo­tiš­kai pa­vy­dė­jo. Be­je, vė­liau jau aš pa­ti ta­pau jų „va­do­ve“ ir „įdar­bi­nau“ net sa­vo kie­mo mer­gai­tes suor­ga­ni­za­vu­si est­ra­di­nių šo­kių stu­di­ją. Tuo­met re­pe­tuo­da­vo­me net laip­ti­nė­se, kar­tu su bro­liu reng­da­vo­me „lė­lių“ te­at­ro vai­di­ni­mus, tie­siai per mie­ga­mo­jo kam­ba­rio lan­gą pir­ma­me aukš­te. Pa­ti­ko va­do­vau­ti, kur­ti sa­vos kū­ry­bos dai­nas, mo­de­liuo­ti ir siū­ti dra­bu­žius sau ir sa­vo bū­re­lio mer­gi­nų pa­si­ro­dy­mams.

Ta­čiau nors dau­ge­lis vai­kų mums ta­da pa­vy­dė­jo, nes ves­tu­ves sie­jo tik su ne­si­bai­gian­čia šven­te – tor­tais, sal­dai­niais ir ska­niu mais­tu, bet ei­da­mi į pa­aug­lys­tę jau šiek tiek pa­bur­no­da­vo­me ant mu­zi­kos bei tė­vų, ir ypač dėl tų nak­ti­nių ves­tu­vi­nių ke­lio­nių ir be­mie­gių nak­tų.

Mes tie­siog no­rė­da­vo­me dau­giau lais­vo lai­ko sau ir nor­ma­lių sa­vait­ga­lių kaip vi­sų. Dau­ge­lis žmo­nių, ma­ty­da­mi tik kon­cer­ti­nę ir pa­ra­di­nę mu­zi­kos ar­tis­to pu­sę, net ne­įsi­vaiz­da­vo, kaip per dvi die­nas emo­ciš­kai ir fi­ziš­kai ga­li pa­varg­ti mu­zi­kan­tas, koks tai sun­kus ir at­sa­kin­gas dar­bas, nes rei­kė­jo ne tik kon­cer­tuo­ti, gy­vai gro­ti dvi die­nas, bet ir or­ga­ni­zuo­ti, kad vis­kas bū­tų pa­da­ry­ta lai­ku ir vie­to­je, pa­gal vi­sas tra­di­ci­jas ir tai­syk­les, val­dy­ti kri­ti­nes si­tu­a­ci­jas. O vė­liau, po be­mie­gės nak­ties, su­si­krau­ti di­de­lę ir sun­kią apa­ra­tū­rą, ir kar­tais tik nak­tį ar net pa­ry­čiais su­grįž­ti na­mo.

Tai bu­vo ga­nė­ti­nai sun­ku ne tik su­au­gu­siam vy­rui, o tuo la­biau vai­kams, mo­te­riai, mer­gi­nai. Ma­tyt, to­dėl šį dar­bą anks­čiau iš­skir­ti­nai dirb­da­vo tik vy­rai, o ves­tu­vė­se mu­zi­kuo­jan­čias Aly­taus mo­te­ris ir mer­gi­nas ga­lė­jai ant vie­nos ran­kų pirš­tų su­skai­čiuo­ti. Ži­no­ma, pa­grin­di­nį dar­bą vi­sa­da at­lik­da­vo tė­vai, bet mes su bro­liu juo­kau­da­vo­me, kad jau ta­po­me pa­na­šūs į nuo­lat ke­liau­jan­tį či­go­nų ta­bo­rą, o ry­te juk rei­kė­jo kel­tis į mo­kyk­lą, vė­liau sa­va­ran­kiš­kai va­žiuo­ti į Mu­zi­kos mo­kyk­lą.

Tad na­tū­ra­lu, kad kaž­ka­da at­ėjo toks me­tas, kai į gro­ji­mą po­bū­viuo­se ir ves­tu­vė­se net ne­no­rė­jau pa­žiū­rė­ti. Ta­čiau, ki­ta ver­tus, vi­sa­da bū­da­vo ma­lo­nu, kai žmo­nės at­pa­žin­da­vo mus gat­vė­je, su­si­ža­vė­ję spaus­da­vo ran­ką. Bū­da­vo daug links­mų, nuo­tai­kin­gų ir įdo­mių is­to­ri­jų ves­tu­vė­se, ko­lū­kio šven­tė­se, su­va­žia­vi­muo­se, są­skry­džiuo­se...

Ir nors va­žiuo­da­vo­me kaip sil­kės su­sig­rū­dę vie­na­me per­pil­dy­ta­me au­to­mo­bi­ly­je, ta­čiau ten nuo­lat kle­gė­da­vo mu­zi­kan­tų juo­kas. Nors kar­tais pa­si­tai­ky­da­vo ir ne­igia­mų emo­ci­jų, ta­čiau daž­niau­siai bu­vo ap­ta­ri­nė­ja­mi pa­tir­ti įspū­džiai, ke­lio­nės, pa­sa­ko­ja­mi juo­kin­gi nu­ti­ki­mai ir įvy­kiai. Da­bar su­pran­tu, kad tik­rai daug ką pa­ma­tė­me, ap­lan­kė­me ir iš­mo­ko­me, įga­vo­me kon­cer­ti­nės pa­tir­ties bei prak­ti­kos, ku­rios ne­nu­si­pirk­si už jo­kius pi­ni­gus ir šian­dien tai bū­tų di­de­lė pra­ban­ga.

– Taip iš­ei­na, kad mu­zi­ka pa­si­rin­ko Jus? Kas mu­zi­ko­je Jums yra au­to­ri­te­tai?

– Ma­nau, mu­zi­ko­je svar­biau­sia pa­jus­ti ma­lo­nu­mą, lais­vę, kū­ry­biš­ku­mą ir džiaug­tis tuo, ką da­rai. Nors pro­fe­sio­na­lus mu­zi­kan­tas, kaip ir ge­ras ak­to­rius, ga­li bū­ti iš­oriš­kai ap­gau­lin­gas ir links­mas – net ta­da, kai jo šir­dis ver­kia, ta­čiau vis­ką gy­ve­ni­me da­ry­ti juk daug ma­lo­niau na­tū­ra­liai, o ypač, kai tai da­rai su mei­le ir už­si­de­gi­mu. Ma­nau, mums su bro­liu pa­ti­ko mu­zi­kuo­ti, nors pra­džią ir są­ly­gas, ko­kių pa­tys ne­tu­rė­jo, mums ne­abe­jo­ti­nai da­vė tė­vai, gal­būt ir ge­nai kaž­kiek su­vei­kė, ta­čiau mes pa­tys link to pa­ma­žu ėjo­me, nors gal ir ne vi­sa­da tai su­pra­to­me.

Mu­zi­ka vi­sais lai­kais bu­vo ver­ti­na­ma kaip žmo­gaus kū­ry­bos, in­di­vi­du­a­ly­bės ir me­no iš­raiš­ka, ir tai ga­lio­ja net skir­tin­gų žan­rų ir for­mų kū­ri­niuo­se. Mu­zi­kuo­jan­tis žmo­gus tam­pa šiek tiek ki­toks – jis pa­ky­la virš bui­ties, ru­ti­nos ir sa­vo var­to­to­jiš­ko kas­die­niš­ku­mo, tam­pa tau­res­nis, pri­ar­tė­ja prie am­ži­ny­bės, jau­čia­si la­biau ma­to­mas, ryš­kes­nis, in­di­vi­du­a­lus ir iš­skir­ti­nis.

Mu­zi­ko­je au­to­ri­te­tų ga­lė­čiau su­ras­ti la­bai daug – tai ir kla­si­ki­nės mu­zi­kos auk­so fon­dai, pra­de­dant nuo to­kių ryš­kių kom­po­zi­to­rių kaip J.S.Ba­chas ar W.A.Mo­zar­tas, L. van Be­et­ho­ve­nas, vė­liau I.Stra­vins­kyj, G.Puc­ci­ni, G.Mah­le­ris, C.De­bus­sy, H.Ber­lio­zas, M.Ra­ve­lis, A.L.Web­be­ris; ir ne to­kia su­dė­tin­ga ar me­lo­din­ga ro­ko, džia­zo mu­zi­ka ar net lie­tu­vių liau­dies mu­zi­ka, ku­ri ma­no jau­nys­tės lai­kais bu­vo ta­pu­si tam tik­ra pa­si­prie­ši­ni­mo for­ma tuo­me­ti­nei so­vie­ti­nei ide­o­lo­gi­jai ir sis­te­mai. Tai ir T.Tur­ner, „AC/DC“, „De­ep Purp­ple“, T.Chap­man, F.Mer­cu­ry, F.Zap­pa, ne­mir­tin­gos ir fi­lo­so­fi­nės O.Wil­de‘o min­tys apie me­ną, dau­gy­bė įdo­mių šiuo­lai­ki­nių dai­ni­nin­kų ir kom­po­zi­to­rių, taip pat – ir vi­si ma­no mo­ky­to­jai, at­ve­dę ma­ne į šį ke­lią.

Pa­ste­bė­jau, kad mu­zi­ko­je, kaip ir tik­ro­je kal­bo­je ar gy­ve­ni­me, ga­lio­ja tie pa­tys dės­niai. Vi­sa tai, kas yra gra­žu, gra­žu bus ir po šim­to me­tų ar daug vė­liau, nes mu­zi­kos še­dev­rai yra am­ži­ni, jie vie­no­dai pa­vei­kūs ir pa­si­duo­da žmo­gaus emo­ci­joms, ne­pri­klau­so­mai nuo lai­ko tėk­mės. Nuo­sta­bu, kad mu­zi­ka su­vie­ni­ja skir­tin­gų tau­tų ir kal­bų žmo­nes vi­sa­me pa­sau­ly­je, jie at­pa­žįs­ta tas pa­čias idė­jas, nuo­tai­kas ir jaus­mus. Tad di­džiau­sias au­to­ri­te­tas mu­zi­ko­je man vi­sa­da iš­lie­ka pats Kū­rė­jas – ar­ba tas žmo­gus, ku­ris sce­no­je tai da­ro ne tik vir­tuo­ziš­kai ir meist­riš­kai, bet, svar­biau­sia – die­viš­kai – jaut­riai, sub­ti­liai, ori­gi­na­liai.

– Ar pa­čios vai­kai ir­gi sce­nos žmo­nės? Di­džiuo­ja­tės tuo? Kar­tu daž­nai pa­gro­ja­te, pa­dai­nuo­ja­te?

– Ne­tu­rė­jau tiks­lo sa­vo šei­mo­je už­au­gin­ti mu­zi­kos pro­fe­sio­na­lą, ge­ni­jų, kva­li­fi­kuo­tą mu­zi­kan­tą, ope­ros so­lis­tą, mu­zi­kos mo­ky­to­ją, po­bū­vių mu­zi­kan­tą. Aš ma­nau, kad kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri pats ir be jo­kios prie­var­tos pa­si­rink­ti sa­vo ke­lią. Tė­vai ga­li tik pa­dė­ti, pa­tar­ti, ir tai, jei tą pa­ta­ri­mą vai­kas pa­aug­lys­tė­je pri­ima. Tuo la­biau kad nei ma­nęs, nei bro­lio per prie­var­tą pa­si­rink­ti mu­zi­kos nie­kas ne­ver­tė, gal­būt tik nuo­lat jau­tė­me pa­drą­si­ni­mą, pa­lai­ky­mą, pa­ska­ti­ni­mą, o pa­si­rin­ko­me pa­tys.

Juk ne­įma­no­ma prie­var­tos bū­du įskie­py­ti mei­lės mu­zi­kai, pri­vers­ti bū­ti kū­ry­biš­kam, nes tai ker­ta­si su pa­grin­di­niu Mu­zi­kos, kaip žmo­gaus vi­di­nės lais­vės ir bran­dos, sim­bo­liu. Iš is­to­ri­jos ži­no­me ne­ma­žai pa­vyz­džių, kai tė­vai pa­rink­da­vo spe­cia­ly­bes sa­vo vai­kams net ne­gi­mus ar su­da­ri­nė­da­vo san­tuo­kas prieš jų va­lią, vers­da­vo gro­ti iki apal­pi­mo. Daž­niau­siai tai bū­da­vo tų tė­vų ne­iš­si­pil­džiu­sios sva­jo­nės, kom­plek­sai ir ne­įgy­ven­din­ti sie­kiai. Nors ir šian­dien dar ra­si­me to­kių tė­vų, ku­rie mu­zi­kos no­ri la­biau nei pats vai­kas, ta­čiau, ma­nau, kad tai yra vi­siš­kai ne­tei­sin­gas ir at­gy­ve­nęs rei­ka­las.

Aš to­kių sva­jo­nių są­mo­nin­gai at­si­sa­kiau ir nie­ka­da ne­tu­rė­jau. Iš sa­vo prak­ti­kos pa­ste­bė­jau, kad kuo dau­giau Die­vas ta­len­tu ap­do­va­no­jo mo­ki­nį, tuo la­biau jis sa­vi­mi ne­pa­si­ti­ki ir abe­jo­ja, ar­ba tie­siog ne­ma­to pras­mės to mo­ky­tis, o iš di­de­lio ir ne­pa­ma­tuo­to no­ro pa­si­ro­dy­ti vie­šu­mo­je per­dė­tos ini­cia­ty­vos daž­nai ima­si tie, ku­rie vi­sai ne­tu­ri tam rei­ka­lin­gų ge­bė­ji­mų ar­ba tik įsi­vaiz­duo­ja juos tu­rint.

Toks yra mū­sų gy­ve­ni­mas. To­dėl kar­tais ste­biuo­si, kad net ge­rų mu­zi­kan­tų ta­len­tin­gi vai­kai ne­ina leng­viau­siu, tė­vų jau pra­min­tu ke­liu, ne­no­ri kar­to­ti ir tęs­ti tai, ką da­rė jų tė­vai. Juo­kau­ju, kad vis­kas, kas yra mums to­li, at­ro­do žy­miai ge­riau nei iš ar­ti, ar­ba, ko ne­tu­ri, to la­biau­siai ir ieš­kai bei trokš­ti.

Bet ge­rai su­pran­tu, kad šian­dien nau­jų ga­li­my­bių, įdo­mių spe­cia­ly­bių, veik­lų ir pa­si­rin­ki­mo tu­ri­me žy­miai dau­giau nei mū­sų lai­kais, tad ne­nuos­ta­bu, kad vai­kas, pa­ži­nęs sa­vo tė­vų pro­fe­si­jos vir­tu­vę iš vi­daus, daž­nai ne­no­ri kar­to­ti to pa­ties, net jei tai ir yra tos šei­mos ver­slas ir pa­grin­di­nės pa­ja­mos. O aš nie­ka­da ir ne­ver­čiau, nes mu­zi­ko pro­fe­sio­na­lo pro­fe­si­ją la­bai daž­nai žmo­nės dar klai­din­gai lai­ko la­bai „leng­va“, ža­via ir ne­sun­kia.

O iš tik­rų­jų, tai la­bai rim­tas ir at­sa­kin­gas, daug ner­vų ir stre­so kai­nuo­jan­tis dar­bas sce­no­je ir il­ga­me­tis moks­las, ku­ria­me tu kiek­vie­ną die­ną tar­si ge­ras spor­ti­nin­kas tu­ri de­monst­ruo­ti ge­rą fi­zi­nę for­mą ir pa­si­ruo­ši­mą. Kū­ri­nys trun­ka tik aki­mir­ką, ku­rią gir­di klau­sy­to­jas, o iki tol se­ka la­bai il­gas ir kruopš­tus dar­bas, iki be­ga­ly­bės to­bu­li­nant kiek­vie­ną ju­de­sį, nuo­lat zu­li­nant gro­ji­mo tech­ni­kos ir dai­na­vi­mo įgū­džius, daž­nai po 6–8, o kar­tais ir dau­giau va­lan­dų per pa­rą. O su­si­ga­din­ti re­pu­ta­ci­ją sce­no­je ga­li vos per vie­ną se­kun­dę. Tad kar­tais tie­siog skau­du, kai žmo­nės to ne­su­pran­ta ir klai­din­gai ver­ti­na.

Mo­kan­tis mu­zi­kos nuo pat že­miau­sios gran­dies – vai­kų mu­zi­kos mo­kyk­los, vė­liau kon­ser­va­to­ri­jos ar me­no mo­kyk­los, mu­zi­kos aka­de­mi­jos ar uni­ver­si­te­to, tu­ri pra­ei­ti ne ma­žiau nei 15–20 ak­ty­vių prak­ti­ka­vi­mo­si ir moks­lo me­tų, o kar­tais ir dau­giau.

To­dėl mu­zi­kos pro­fe­sio­na­lo – kva­li­fi­kuo­to in­stru­men­ta­lis­to ar dai­ni­nin­ko – duo­na tik­rai yra ne­leng­va ir ne­pel­ny­tai nu­ver­ti­na­ma. Ji daž­nai su­ly­gi­na­ma su sa­vi­veik­la ir pra­mo­gi­ne veik­la, ku­rio­je tu ga­li da­ly­vau­ti net vi­sai ne­pa­ži­no­da­mas na­tų. Gal­būt pa­sa­ky­siu jau nu­val­kio­tą tie­są, bet net ne ta­len­tas yra es­mi­nis fak­to­rius ge­ni­jaus gy­ve­ni­me, o tik juo­das ir sun­kus kas­die­ni­nis dar­bas, re­pe­ti­ci­jos bei prak­ti­ka­vi­ma­sis. To­dėl ir tas, ku­ris tu­ri tik vi­du­ti­nius mu­zi­ki­nius ge­bė­ji­mus, daž­nai ga­li pa­si­vy­ti ir pra­lenk­ti ge­ni­jų, ži­no­ma, jei tas ta­len­tas tie­siog nu­sto­ja dirb­ti, prak­ti­kuo­tis ir to­bu­lin­tis.

Tad di­nas­ti­jos ir tra­di­ci­jos šiais lai­kais po tru­pu­tį nyks­ta, ir tai ne­bū­ti­nai yra la­bai blo­gai. Sa­vo vai­kais aš vi­sa­da di­džia­vau­si ir di­džiuo­juo­si, net jei jie bū­tų vi­siš­kai ne­jaut­rūs mu­zi­kai.

Ta­čiau vos jiems gi­mus tik­rai nu­džiu­gau pa­ste­bė­ju­si, kad abu pa­vel­dė­jo ge­rą mu­zi­ki­nę klau­są. Duk­ra Kor­ne­li­ja tu­ri nuo­sta­bų bal­są, gra­žiai dai­nuo­ja, yra su­ren­gu­si ir so­li­nių pa­si­ro­dy­mų per mies­to šven­tes ir mo­kyk­lo­je. Šiuo me­tu au­gi­na ma­žy­lę Lie­pą, ku­ri, ma­no su­pra­ti­mu, tu­ri ypa­tin­gų mu­zi­kai ge­bė­ji­mų.

Sū­nus Eli­jas at­li­ko pri­va­lo­mą­ją ka­ri­nę tar­ny­bą. Duk­rai Kor­ne­li­jai 27, sū­nui Eli­jui 22 me­tai, mes šiuo me­tu la­biau kaip drau­gai, ke­liau­ja­me, iš­ky­lau­ja­me, tai ir pa­gro­ja­me, ir pa­dai­nuo­ja­me.

Ži­nau pui­kių pa­vyz­džių, kai no­ras ak­ty­viai mu­zi­kuo­ti, ra­šy­ti dai­nas ir gro­ti pra­bun­da jau daug vė­liau, net dir­bant rim­tą moks­li­nį ar at­sa­kin­gą chi­rur­go dar­bą, ir tai, ma­nau, taip pat yra gra­žu ir pras­min­ga.

Šei­mo­je tu­rė­jau tiks­lą už­au­gin­ti mu­zi­kos my­lė­to­ją, ug­dy­ti jo me­ni­nį sko­nį ir ben­drą su­pra­ti­mą, ypač kai ži­no­me, kad šie da­ly­kai la­bai pra­ver­čia ir pra­tur­ti­na žmo­gų ki­to­se veik­lo­se ir spe­cia­ly­bė­se. Tad mu­zi­ka ma­no šei­mo­je vi­sa­da bu­vo ša­lia, aš sten­giau­si, kad vai­kai ži­no­tų, kas tai yra, ir pa­tys pa­tir­tų kū­ry­bos džiaugs­mą, mu­zi­kuo­tų. Aš ti­kiu, kad mu­zi­ka jų gy­ve­ni­me tik pa­dės, ir ne­svar­bu, ko­kią spe­cia­ly­bę jie pa­si­rink­tų ir ko­kius dar­bus be­dirb­tų.

– Esa­te šak­ni­nis Aly­taus kraš­to žmo­gus. Ką Jums reiš­kia gy­ven­ti gim­ta­ja­me mies­te?

– Gi­miau Aly­taus ra­jo­ne, ta­čiau gy­ven­ti mies­te, ku­rį pa­žįs­ti nuo vai­kys­tės – di­de­lė pri­vi­le­gi­ja ir ma­lo­nu­mas. Ga­li kur­ti jo is­to­ri­ją, ste­bė­ti ir ly­gin­ti, kaip jis kei­čia­si, nyks­ta ar au­ga, o su juo kas­dien kei­tie­si ir tu.

At­ro­do, pa­žįs­ti čia kiek­vie­ną žmo­gų, ta­ką ir me­dį, ga­li ap­lan­ky­ti vai­kys­tės drau­gus, kla­sio­kus, gi­mi­nai­čius. Nors kar­tais ir pa­si­gen­du di­des­nio mies­to šur­mu­lio, žmo­nių ir gat­vių er­ze­lio, bet vi­sa­da su­pran­tu, kad tai ma­no ža­lias ir my­li­mas mies­tas, tė­viš­kė ir na­mai, į ku­riuos su­grį­žus vi­sa­da jau­ku ir mie­la.

– Ką Jums reiš­kia Jū­sų mo­ki­nių pa­si­ro­dy­mas?

– Ma­nau, kiek­vie­no mu­zi­kos mo­ky­to­jo, kaip ir tė­vų, pa­rei­ga iš­ug­dy­ti ne tik mei­lę mu­zi­kai, bet ir pa­ste­bė­ti bei su­ge­bė­ti iš­trauk­ti tuos pa­slėp­tus ta­len­tus – per­lus ir dei­man­tus jau­no žmo­gaus sie­lo­je, leis­ti tiems žie­dams su­tvir­tė­ti, pra­si­skleis­ti ir su­žy­dė­ti.

O tai yra ne­leng­va už­duo­tis šių die­nų su­ma­te­ria­lė­ju­sia­me ir var­to­to­jiš­ka­me pa­sau­ly­je, ypač no­rint, kad vi­du­ti­ny­bės ne­už­gož­tų tik­ro ta­len­to, ku­rio vi­sa­da bū­na daug ma­žiau nei no­ri­si, ir la­bai daž­nai jis, de­ja, yra ne­mo­ty­vuo­tas ir abe­jo­jan­tis. Tad vi­sa­da pir­miau­sia sten­giuo­si juos at­ras­ti, vė­liau tie­siog pa­dė­ti, pa­ša­lin­ti pro­ble­mas, kom­plek­sus, mo­ty­vuo­ti, pa­drą­sin­ti, nu­ra­min­ti. Ir tai le­mia ne tik sce­nos bai­mė ir žmo­gaus psi­cho­lo­gi­ja, nes, kaip ži­nia, mu­zi­ka­lūs žmo­nės yra daug jaut­res­ni ap­lin­kai.

Šian­dien gy­ve­na­me la­bai grei­tai kin­tan­čia­me, pil­na­me nau­jų tech­no­lo­gi­jų ir spe­cia­ly­bių pa­sau­ly­je, kai pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bės ir veik­los yra be­ri­bės. Tad kiek­vie­nas vai­kas tie­siog ieš­ko sa­vęs po sau­le ir no­ri bū­ti kaž­kuo iš­skir­ti­nis.

Tas jau­nys­tės no­ras ir pa­aug­lio maiš­tin­gu­mas „už­ka­riau­ti pa­sau­lį“ nie­kur ne­din­go per am­žius ir aš juos vi­siš­kai su­pran­tu, nes pa­ti to­kia bu­vau, tad vis­kas lyg iš nau­jo kar­to­ja­si, o iš es­mės pa­sau­lis iš­lie­ka toks pats. Pri­si­me­nu ir sa­vo pa­si­ro­dy­mus, ypač kai pa­ti mu­zi­ka­vau est­ra­di­nė­se gru­pė­se EX, R&Co, da­rė­me įra­šus, va­žiuo­da­vo­me į gast­ro­les, pa­si­ro­dy­mus, kon­kur­sus.

Vi­sa tai šian­dien at­kar­to­ja ir ma­no mo­ki­niai, aš jau­di­nuo­si už juos, jais be ga­lo džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si, nes tai yra kiek­vie­no mo­ky­to­jo fi­lo­so­fi­ja, ma­no pras­mė ir gy­ve­ni­mo ra­tas, ku­ria­me aš su­kuo­si ir bė­gu tar­si vo­ve­rė, ta­čiau nie­kur to­li ne­pa­bė­gu…

Aš vi­sa­da vi­siems sa­kau, kad ma­no mo­ki­niai yra pa­tys ge­riau­si Aly­tu­je, nes ir pa­ti tuo nuo­šir­džiai ti­kiu. Jie tar­si gy­vy­bės elik­sy­ras, tik­ras ge­ros ener­gi­jos už­tai­sas ir po­zi­ty­vu­mo bom­ba. Tai vi­sa­da man ga­ran­tuo­ja ge­rą nuo­tai­ką, su jais ma­lo­nu dirb­ti, to­dėl, kad tai yra kū­ry­biš­kas ir ne­nu­obo­dus dar­bas, ku­ria­me sa­vi­raiš­kos, to­bu­lė­ji­mo ir ar­tis­tiš­ku­mo pa­mo­kų gau­na­me mes vi­si.

Kiek­vie­na kla­sė ir mo­ki­nys yra sa­vaip uni­ka­lus ir in­di­vi­du­a­lus, tad ir kiek­vie­nas pa­si­ro­dy­mas vis ki­toks – kaž­kas su­gal­vo­ja ko­kį nau­ją in­tar­pą eks­prom­tu, kaž­kas juo­kin­gai įsto­ja ne lai­ku ir ne vie­to­je ar tie­siog nu­sto­ja gro­ti, ta­da ki­ti triū­sia tai­sy­da­mi spra­gas, nes juk vis­kas pa­tai­so­ma. Emo­ci­jos lie­ja­si per kraš­tus, įspū­džiai il­gai ap­ta­ri­nė­ja­mi, o mes taip mo­ko­mės ir to­bu­lė­ja­me.

Nau­do­da­ma­si pro­ga no­riu pa­dė­ko­ti ir vi­siems jų mo­ky­to­jams bei tė­ve­liams, ku­rie ug­dė juos nuo pra­di­nės kla­sės, iki kol pa­te­ko į mū­sų gim­na­zi­ją.

– Kaip nu­sa­ky­tu­mė­te mu­zi­kuo­jan­čių gim­na­zis­tų mu­zi­kos au­di­to­ri­ją – ko­kia ji? Tur­būt ne vien moks­lei­vi­ja?

Su­si­mąs­čiau – mū­sų au­di­to­ri­ja be­veik vi­sa Lie­tu­va, moks­lei­viams ne­ma­žai ten­ka mu­zi­kuo­ti, pa­ke­liau­ti, ap­lan­ky­ti ki­tus mies­tus. Vi­sa­da sma­gu gir­dė­ti, kai esa­me ver­ti­na­mi ir vy­res­nio am­žiaus klau­sy­to­jų, sma­gu, kai net pa­bai­gę gim­na­zi­ją bu­vę mo­ki­niai to­liau sa­va­ran­kiš­kai mu­zi­kuo­ja, lan­ko kon­cer­tus, ne­pa­mirš­ta mu­zi­kos, dai­nuo­ja su­au­gu­sių­jų cho­ruo­se, da­ly­vau­ja me­ni­nė­se veik­lo­se, gru­pė­se, an­sam­bliuo­se, pa­tys mu­zi­kuo­ja, la­vi­na­si.

– Mu­zi­ki­nis ta­len­tas – Die­vo do­va­na. Jei jos nė­ra, ne­bu­vi­mą ga­li­ma kom­pen­suo­ti dar­bu. Tai jau sun­kiau. Ką pa­tar­tu­mė­te tiems, ku­rie tos Die­vo do­va­nos ne­tu­ri, triūs­ti ne­no­ri, bet apie sce­ną gal­vo­ja?

– Mu­zi­ki­nės klau­sos ne­nu­si­pirk­si už di­džiau­sius pi­ni­gus, nors šian­die­ni­nė­je įra­šų stu­di­jo­je ga­li­ma la­bai pa­si­sten­gus „įra­šy­ti“ ar­ba, tiks­liau, su­kur­ti net ir mu­zi­ki­nės klau­sos ne­tu­rin­tį at­li­kė­ją, ta­čiau tai to­li gra­žu ne­bus na­tū­ra­lu, „ska­nu“ ir mu­zi­ka­lu, nes tik­ra mu­zi­ka yra aki­mir­kos me­nas – čia ir da­bar, gy­va ir kin­tan­ti.

Daž­nai gir­džiu sa­kant – o koks gra­žus bal­sas! Bet be mu­zi­ki­nės klau­sos ir įgū­džių pats bal­sas yra nie­ko ne­ver­tas, ne­bent ruo­šie­si dirb­ti dik­to­riu­mi. Tai tik spe­ci­fi­nis temb­ras, fi­zi­ki­nis veiks­mas, at­si­ran­dan­tis vir­pi­nant bal­so sty­gas ir tei­sin­gai kvė­puo­jant. Ta­čiau net ir tu­rint Die­vo do­va­ną, gra­žų bal­so temb­rą ir ta­len­tą, dar rei­kia tu­rė­ti ir ge­rą mu­zi­ki­nį sko­nį bei mu­zi­kos su­pra­ti­mą, ki­taip ta­vo pa­si­ro­dy­mas bus lėkš­tas, ba­na­lus ir nai­vus.

To­dėl sa­vo mo­ki­niams vi­sa­da sa­kau, kad tai sun­kus moks­las ir kas­die­nis dar­bas, kad ir kaip keis­tai ir juo­kin­gai tai skam­bė­tų. Ga­vus do­va­ną iš pa­ties Die­vo, vi­sa­da pa­tar­čiau ją pri­im­ti, sau­go­ti, my­lė­ti ir gerb­ti, o vė­liau nuo­lat to­bu­lin­ti ir ne­pa­mirš­ti, kad ją tu­ri.

– Be abe­jo, esa­te pa­ruo­šu­si ne vie­ną gru­pę ir at­li­kė­jų, juk moks­lei­viai už­au­ga ir pa­lie­ka mo­ky­to­jus, ko­kie bran­gūs jiems jie be­bū­tų, su ko­kio­mis gru­pė­mis re­pe­tuo­ja­te da­bar?

– Džiau­giuo­si, kad ma­no mo­ki­niai – kū­ry­bin­gi, mu­zi­ka­lūs vai­kai – ir to­liau gar­si­na Lie­tu­vą, mu­zi­kuo­ja sa­va­ran­kiš­kai, kad iš­si­ne­ša ir sklei­džia tas ver­ty­bes, ku­rias įgi­jo čia.

Mu­zi­ki­nių gru­pių kai­ta mū­sų gim­na­zi­jo­je yra nie­ka­da ne­nu­spė­ja­ma, čia džiau­gie­si, kad su­si­bū­rė nau­ja įdo­mi gru­pė, bet pra­si­de­da „po­van­de­ni­nės“ sro­vės, ku­rios įne­ša de­struk­ci­jos, ir, žiū­rėk, mu­zi­kos an­sam­blio ir nau­jai iš­kep­tos gru­pės ne­bė­ra.

To­dėl ir gim­na­zi­jo­je, ir „Yama­ha“ mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, ir Aly­taus jau­ni­mo cen­tre mo­ki­niams vi­sa­da ak­cen­tuo­ju ko­lek­ty­vi­nį dar­bą ko­man­do­je, su­si­kal­bė­ji­mą ir su­ta­ri­mą tar­pu­sa­vy­je, su­si­klau­sy­mą, pa­gal­bą vie­ni ki­tiems, to­le­ran­ci­ją, kan­try­bę, o kar­tais net ir nuo­lan­ku­mą vie­ni ki­tiems, nes pa­ste­bė­jau, kad daž­nai šis kri­te­ri­jus yra net­gi svar­bes­nis nei įgim­ti mu­zi­ki­niai ge­bė­ji­mai ar pa­vie­niai lai­mė­ji­mai.

– Da­bar ma­din­ga pa­klaus­ti, tai­gi ir klau­siu, ko­kią ži­nu­tę siun­čia­te Jū­sų klau­san­čiai au­di­to­ri­jai?

– Aš ti­kiu, kad pa­grin­di­nės žmo­ni­jos ver­ty­bės yra am­ži­nos ir ne­kin­tan­čios per am­žius. Vi­so pa­sau­lio va­ro­mo­ji jė­ga ir pro­gre­sas yra mei­lė. Ji ga­li bū­ti la­bai įvai­ri, be­ri­bė ir ne­iš­ma­tuo­ja­ma. Ir ga­li bū­ti la­bai pa­pras­ta, vai­kiš­ka, tra­pi ir že­miš­ka, kaip pa­va­sa­ry­je pra­žy­dęs obels žie­das.

Tad vi­suo­se pa­si­ro­dy­muo­se no­riu ak­cen­tuo­ti ir per ku­ria­mą bei at­lie­ka­mą mu­zi­ką siųs­ti iš šir­dies į šir­dį ži­nu­tę, skleis­ti tą ge­rą­ją emo­ci­ją žmo­nėms ir ti­kė­ti, kad vis­kas šio­je že­mė­je bus ge­rai. Vi­sa­da.

– Ko­kios mu­zi­kos su ma­lo­nu­mu klau­so­tės lais­va­lai­kiu?

– Soul, džia­zo, ro­ko, kla­si­ki­nės, in­die, fun­ky, de­ep hou­se – vis­kas pri­klau­so nuo nuo­tai­kos, ener­gi­jos, lai­ko ir bū­se­nos.

Da­bar pa­ste­bė­jau, kad la­biau pra­dė­jau ver­tin­ti ty­lą, har­mo­ni­ją, bun­dan­čios gam­tos gar­sus. Gal tai yra to­dėl, kad kiek­vie­ną die­ną mo­kyk­lo­je ir ren­gi­niuo­se iš­si­krau­nu emo­ciš­kai, gy­ve­nu nuo­lat ap­sup­ta mu­zi­kos ir kas­die­nio triukš­mo.

– Ko­kių sva­jo­nių kaip mu­zi­kos žmo­gus tu­ri­te? Pa­si­da­lin­ki­te sa­vą­ja kū­ry­bos tie­sa. Ka­da gims­ta ge­riau­sia mu­zi­ka?

– Man vi­sa mu­zi­ka daž­niau­siai at­si­ran­da ty­lo­je, ji iš­plau­kia ir at­ei­na ne iš mies­to šur­mu­lio ar kas­die­ni­nio lė­ki­mo, gims­ta ne cha­o­so ir anar­chi­jos ci­ta­de­lė­je, o tik sie­los ra­my­bė­je, ir kai tu­ri as­me­ni­nį po­kal­bį su sa­vi­mi. Tai ga­li bū­ti ir nak­tis ar anks­ty­vas ry­tas, kai vi­si dar mie­ga, o už lan­gų pa­ky­la sau­lė ir su­čiul­ba pir­mie­ji paukš­čiai.

Ta­da, kai ro­dos, kaž­kur to­lyn at­si­trau­kia bui­tis, ru­ti­na ir ki­ti ne­ati­dė­lio­ti­ni rei­ka­lai. Tu­rė­ti ir at­ras­ti lai­ko sau ir sa­vo kū­ry­bai – šian­dien di­de­lė pra­ban­ga ir ver­ty­bė, to­dėl bran­gi­nu kiek­vie­ną ato­kvė­pį, nau­ją ke­lio­nę ar tie­siog pau­zę, ku­ri tar­si pri­pil­do plau­čius nau­jo oro ir gy­vy­bės. Tu­riu sva­jo­nę su­rink­ti sa­vos kū­ry­bos dai­nas ir ka­da nors jas įra­šy­ti, nes jos at­ei­na, iš­ei­na, pa­si­mirš­ta ir dings­ta… Ir ne­svar­bu, kad nau­ja die­na jau at­ne­ša ki­tas.

– Ir pas­ku­ti­nis klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, o no­ri­si ta te­ma pa­kal­bė­ti.

– No­rė­čiau tra­di­ciš­kai pa­dė­ko­ti sa­vo a. a. tė­ve­liams, bro­liui, vi­siems ma­no mo­ky­to­jams, bu­vu­siems ir esa­miems ben­dra­žy­giams, ko­le­goms, drau­gams ir mo­ki­niams už il­ga­me­tę ben­drys­tę ir ar­tu­mą Mu­zi­ko­je. Ačiū ir ap­ka­bi­nu.