„Visada labai mylėjau ir tebemyliu vaikus, – sako budinti globotoja Aušra, gyvenanti Marijampolėje, sutikusi, artėjant Globėjų dienai, pasidalyti savo kaip budinčios globėjos patirtimi. – Ir visai nesvarbu – biologinis ar globojamas vaikas. Visus myliu vienodai!“

Suprato, kad tai skirta jai

Prieš keletą metų Aušra su vyru išvyko dirbti į Airiją. „Tačiau visada jaučiau, kad tai ne mano kelias“, – sako budinti globotoja. Grįžusi atostogų į Lietuvą kartu su vyresnėle dukra, skaitinėdamos informaciją socialiniuose tinkluose, pastebėjo skelbimą, jog Marijampolės socialinės pagalbos centro Globos centras renka grupę asmenų, galinčių tapti globėjais, budinčiais globotojais ar įtėviais. Moters dukra turėjo mintį steigti šeimyną. Tada abi nuvyko į savivaldybę ir sužinojo, kad šiuo metu labiau reikalingi budintys globotojai ar nuolatiniai globėjai tėvų globos netekusiems vaikams. Moters dukra šią savo svajonę kažkuriam laikui paliko nuošalyje, tačiau Aušros širdyje visada kirbėjo noras padėti likimo nuskriaustiems vaikams. Vėliau pašnekovės dukra apsisprendė ir pasirinko kitą profesiją, o Aušros ši mintis jau neapleido. Grįžusi po atostogų į Airiją, ji vis dažniau ėmė galvoti, kad ši veikla skirta jai, kad ji privalo pasidomėti, ar gali tapti budinčia globotoja ir priimti ryžtingą sprendimą. „Aš net augindama savo dukras jaučiausi laiminga, būdama namuose, galėdama visą savo dėmesį skirti šiems mažiems stebuklams. Net sugrįžti į darbą nenorėjau. Galvojau, kad visada galėčiau būti namuose su vaikais, tačiau pragyvenimui bet kokiu atveju reikėjo pinigų“, – prisimena moteris.

Mokėsi vieni iš kitų

Taip eidama savo tikslo link, moteris, nieko nelaukdama, susirado Marijampolėje veikiančio Globos centro telefono numerį  ir pasiskambino, kad išsiaiškintų, kaip ji galėtų svajonę paversti realybe. „Darbuotojos man taip išsamiai ir įdomiai papasakojo apie šią veiklą, kad abejonių neliko“, – tvirtina pašnekovė. Moters meilė vaikams privertė ją susikrauti lagaminus, grįžti į Lietuvą ir užsiregistruoti į GIMK programos mokymus (GIMK programa – Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programa).

„Būdama mokymuose supratau, kad tikrai padariau teisingą sprendimą, – sako Aušra. – Ir vis galvojau, kad tik greičiau baigčiau mokymus ir galėčiau priimti vaikus savo namuose. Tačiau pradžia nebuvo tokia lengva ir paprasta. Nors niekada negalvojau, kad bus labai lengva, bet kai pirmą kartą atvežė tris vienos šeimos vaikus – žemė slydo iš po kojų, jaudulys buvo didžiulis. Pirmi globojami vaikai ir dar trys vienu metu! Vyriausiajai globotinei Austėjai (vardas pakeistas) buvo septyneri, kiti – jaunesni (juos po kelių dienų apgyvendino pas kitą budinčią globotoją, nes Aušra negalėjo priimti tiek vaikų savo namuose). Vaikai buvo ramūs, neverkė, jautėsi gerai, jiems viskas buvo įdomu, į pagalbą atskubėjo mano jaunesnioji dukra.  Kiek įmanydama, stengiausi sukurti vaikams saugius ir jaukius namus. Tikrai neišsigandau, tik šiokį tokį nerimą kėlė mano dukros santykis su globojamais vaikais. Nes visus myliu vienodai, todėl ir dėmesį turėjau skirti visiems vienodą. Namuose viskas pasikeitė iš esmės. Atsirado maži žmogučiai, daug triukšmo, naujų poreikių, šeimos gyvenimą reikėjo pertvarkyti taip, kad visiems būtų gera. Taip ir prasidėjo mano budinčios globotojos kelias. Iš pirmosios savo globotinės gavau labai daug pamokų, nes ji, nors ir būdama septynerių metų, buvo labai stipri asmenybė. Ji mane tiek daug visko išmokė, kad aš tik vėliau supratau, kiek daug ji man davė. Augau kartu su ja. Kartais net negalėjau suprasti, iš kur vaikas gali tiek žinoti ir mokėti! Tačiau buvo ir sunku. Kaip žmogus aš jai buvau per lėta. Mergaitė mokėjo manimi manipuliuoti. Net pati sakydavo, kad su ja turėčiau elgtis griežčiau. Bet dabar labai džiaugiuosi, kai ji man paskambina, pasidžiaugia, kad pas mane jai buvo smagu, papasakoja, kaip jai gera gyventi pas globėjus, dalijasi savo pasiekimais ir kaskart pasako: „Aš niekada tavęs nepamiršiu“, – pasakoja Aušra ir pripažįsta, kad tai labai paglosto širdį. „Net ir tada, kai Austėja dar buvo mano namuose, o vaikų teisių apsaugos specialistai atvežė kitą mergytę, Emiliją (vardas pakeistas), kuri labai verkė, buvo sutrikusi, išsigandusi, Austėja ją ramino, guodė kaip suaugusi ir vis kartojo: „Neverk, šita auklytė labai gera, čia tau bus labai smagu“, – nusišypso Aušra.

Sutaria ir su vaikų tėvais

Emilija iš moters pareikalavo išskirtinių gebėjimų bendraujant, ugdant įgūdžius. Mergaitė labai keikėsi, nemokėjo daugybės dalykų, būdingų tokio amžiaus vaikui. „Stengiausi kiek įmanydama padėti jai atsikratyti blogų įpročių. Vietoj keiksmažodžių aš ją mokiau sakyti gražius žodžius, tačiau Emilijai nebuvo paprasta ir lengva atsisakyti iš šeimos atsineštų ydingų įpročių. Bet mažais žingsneliais keliavome į priekį, – kupina optimizmo pasakoja Aušra. – Galbūt pirmieji vaikai labiausiai įstringa atminty, tačiau apie kiekvieną galėčiau papasakoti atskiras istorijas.“

Budinčios globotojos namuose vaikams sukurta saugi, meilės ir žmogiškos šilumos kupina aplinka. Biologiniai globojamų vaikų tėvai turi galimybę bendrauti su Aušra, domėtis savo vaikais, tačiau reikia vieno svarbaus dalyko – norėti susigrąžinti vaiką.

Vėliau vaikai keitėsi, vieni buvo grąžinami į šeimą, kiti perduodami nuolatiniams globėjams. Aušrai puikiai sekėsi ir tebesiseka bendrauti su globojamų vaikų tėvais. Daugiau kaip per trejus metus pas budinčią globotoją buvo laikinai apgyvendinta trylika vaikų. Nuo kūdikių iki devynerių metų amžiaus. Vėliau budinčiai globotojai buvo leista pailsėti, bet per tą laiką ji nė karto nepagalvojo, kad galėtų atsisakyti šios veiklos. „Meilės užtenka visiems vaikams. Mano dukros jau suaugusios, tačiau meilė joms nė kiek nesumažėjo. Gal blogai, kad kartais pamirštu save, – suabejoja pašnekovė, – bet kiekvieno globojamo vaiko šypsena mane džiugina ir suteikia gerų emocijų. Niekada nesuabejojau savo pasirinkimu, suprantu, kad esu savo kelyje. Mane džiugina tai, kad vyresni vaikai mane prisimena. Paskambinę patikina, kad niekada manęs nepamirš. Tačiau nereikalauju, kad jie mane nuolat prisimintų. Man smagu, jei aš į jų gyvenimus įnešu meilės, gerumo, džiaugsmo – tai ir yra svarbiausia“, – užbaigia pokalbį Aušra.

Turi norėti susigrąžinti vaiką

Šiuo metu Aušra globoja dešimties mėnesių mergytę, kuri pas ją buvo atvežta vos kelių dienų. Globotoja pasakoja, kad mergaitę ji vadina Saulyte, Aukseliu. „Kaip gali nemylėti tokio džiaugsmo“, – švytinčiomis akimis sako Aušra.

Budinčios globotojos namuose vaikams sukurta saugi, meilės ir žmogiškos šilumos kupina aplinka. Biologiniai globojamų vaikų tėvai turi galimybę bendrauti su Aušra, domėtis savo vaikais, tačiau reikia vieno svarbaus dalyko – norėti susigrąžinti vaiką.

Marijampolės socialinės pagalbos centro Globos centras šiuo metu yra pasirašęs tarpusavio bendradarbiavimo sutartis su šešiomis budinčiomis globotojomis, kurios vienu metu gali prižiūrėti devynis vaikus. Kiekviena iš jų geba padėti laikinai tėvų globos netekusiems vaikams. Kartais norisi, kad sprendimai būtų priimami greičiau ir vaikai neužsibūtų pas budinčias globotojas, nes prisirišimas prie žmogaus reiškia ir naują netektį, kai reikia išsiskirti – tiek vaikui, tiek jį globojančiam asmeniui.

2022 metų pradžioje Globos centro globos koordinatorės paslaugas teikė 53 nuolat globojamiems vaikams. Šiuo metu paslaugas teikia 61 globojamam vaikui 53 šeimose. Be to, Marijampolės savivaldybėje yra apsigyvenę Ukrainos piliečiai, kurie globojas ukrainiečius vaikus – šiuo metu yra 10 vaikų ir 7 globėjai. Du marijampoliečiai globoja du nelydimus nepilnamečius vaikus, atvykusius iš Ukrainos.

Minint Globėjų dieną, noriu palinkėti, kad kiekvienas vaikas turėti savo namus ir juos mylinčius tėvus ar globėjus. Globėjams ir budintiems globotojams linkiu turėti savyje tiek gerumo, stiprybės ir sveikatos, kad tėvų globos netekusių vaikų širdyse visada šviestų saulė, būtų ramybė ir taika.

Vilma Ratkevičienė

Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė