Juk žinote, kai gyveni vienkiemyje, tai akys atpranta nuo svetimų gyvenimų. Todėl kaip man buvo įdomu žingsniuoti aną vakarą miesto bulvaru, pilną šviečiančių langų. Žiūrėjau užvertusi galvą į visus langus, dažniausiai – virtuvės (nes kiti dažnai užtraukti) ir bandžiau įsivaizduoti, kaip gyvena žmonės.

Ir prisiminiau, kaip jaunystėje klaidžiodavau Vilniumi ir man tokie magiški buvo svetimi gyvenimai už langų. Kažin, galvojau, ar aš kada turėsiu savo butą, šeimą, kokie bus mano baldai? Kur bus mano salionas?

Na o tada dar prisiminiau vieną kartą Paryžiuje, ten jau konkrečiai stebėjau salionus iš savo viešbutuko lango, jie ten gyvena be užuolaidų. Tie visi madam ir mesje...

...

Žodžiu, man labai labai patikdavo ir dabar, matai, tebepatinka viską įsivaizduoti...

Ir kodėl aš tai prisiminiau?

...

Ogi todėl, kad aš dabar taip elgiuosi ir panašiai tą patį išgyvenu feisbuke, tik paslapčia ateinu į svetimą salioną žmogaus, kuris mane sudomina, atsisėdu kamputyje (manęs net nepastebi) ir stebiu jo viešai slaptą gyvenimą.

Žinau, kad ir į mano salioną ateina.

...

Tai va, užėjęs į kito žmogaus salioną, gali dabar labai daug ko sužinoti apie tą žmogų. Jei jis bent kiek atviras, na praktiškai viską. O atviri būna rašantys žmonės, nes jei nebūsi nuogas bent kiek, tai ką tu parašysi...

Būna, kad tas ar anas žmogus kažką PAREIŠKIA, kas mane paveikia (tai gali būti gera ar bloga), tada aš einu į salioną ir pasižiūriu. Kartais jo pažiūrios man visai nepatinka, tegul ir labai gražiai jis gyventų tarp savo antique baldų, ir aš tada jo nebemėgstu.

Būna, kad jis nieko nepareiškia, bet rašo apie maistą arba apie puodelius, bet taip gražiai, truputį nuogai...

Būna, kad tiesiog pasiilgstu to man visai tarsi nepažįstamo žmogaus, kuris apie mano egzistavimą net nežino, ir einu tada į jo salioną, kartais net naktį, jei atsibundu ir neturiu ką veikti.

Žiūriu, ką jis yra pamąstęs, kaip nugyvenęs. Būna, kad man pati natūra patinka, aš jį myliu. Dažniausia ją. Aš net norėčiau ten atsinešti butelį vyno ir kada sakyt: žinai, gal išgeriam, nes vis mažiau lieka, su kuo norisi išgerti. Su kai kuriais nebesinori, o kai kurie net nebegeria...

...

Vat rašau ir galvoju, o jeigu taip kada parašyčiau:

„Laba diena, žinot, jūs manęs nepažįstat, bet aš dažnokai pabuvoju jūsų salione, tai man jūs labai net pažįstama (pas vyrą gal nesibraučiau su buteliu)... ką jei užsukčiau kada?“.

Tai jeigu gausite kada tokį laiškutį, tai nenustebkit...

Nijolės Koskienės įrašas veidaknygėje