„Spėju, kad po mano mirties mano darbus sudegins. Bet nieko nedaryti negaliu. Rankos pačios darbo prašo“, - sako Obelaukių kaimo gyventoja ALDONA ZALUBIENĖ, kovo 9 dieną švęsianti savo 76 – tą gimtadienį. Su vaikštyne po namus šiuo metu judanti moteris atrado pašaukimą. Ji siuvinėja kryželiu lovatieses, pagalves ir net kilimus. Savo darbus ne kartą eksponavo Obelaukių kaimo bendruomenės namuose.

Draugė artimesnė nei giminės

Susitarus susitikti su Aldona Zalubiene, ji sakė norinti, kad kartu būtų ir jos geriausia draugė. Su vieneriais metais jaunesne Medžvalakių kaimo gyventoja Emilija Latoniene jas sieja kelių dešimčių metų draugystė, užsimezgusi dirbant kolūkyje.

„Su ja sutariu beveik labiau nei su giminėmis“, - apie savo draugę kalba Aldona, draugystę su ja vadindama gyvenimo turtu. Per kelias dešimtis bendravimo metų geriausios draugės nė karto nebuvo susipykusios...

Todėl abiem susitikus niekad netrūksta skanių vaišių ant stalo ir linksmų pokalbių bei prisiminimų.

Moterys ne tik prisimena vargus kolūkyje melžiant karves. Abi gerai žino apie viena kitos vaikus, anūkus, džiaugsmus ir bėdas.

Abi sutartinai gyrė kaimo seniūnaitę Birutę Mikalčikienę, kuri neleidžia joms užsidaryti tarp keturių sienų, prisikalbina į kaimo bendruomenės renginius.

Kepė dirsių duoną

Aldona kilusi iš Nemunėlio Radviliškio seniūnijos Nausėdžių kaimo. Tėveliai buvo ūkininkai, turėjo 22 hektarus žemės. Tėvas Ipolitas Vegys per karą prarado vieną koją, jį tik su protezu dukra ir prisimena. Aldona turėjo seserį, kuri buvo jaunesnė aštuoneriais metais.

Moteris prisimena, kad visuomet padėjo tėveliui dirbti laukuose ir miške. Po karo, kol dar nebuvo susikūrę kolūkiai, tėvelis sėjo ir žiemkenčius, ir linus. Reikėjo duokles duoti. Ji atsimena, vienais metais šeima atidavė geriausius grūdus. Po to visus metus namiškiams dirsių duoną kepė...

Vėliau iš šeimos buvo atimta žemė, namams liko tik 60 arų. Tėvelis buvo paskirtas kolūkio fermos vedėju, tad jo šeimai paliko vieną arklį.

Pokario laikotarpį ji iki šiol prisimena kaip didžiausią savo gyvenimo košmarą.

Aldona mano, kad jų šeimos neišvežė į tremtį todėl, kad tėvai nieko nesamdė, žemę dirbo patys. Tad nors žemės turėjo daug, netiko buožės statusui.

Karo metu buvo priglaudę rusę moterį. Vokiečiai ją norėjo išvežti darbams, tad tėvas jai akis ištrynė svogūnais ir pasakė, kad ji serga trachoma. Moteris paliko, po to atėjus rusams su jais pasitraukė.

Turėjo galių gydyti žmones

Aldona pasakojo, kad jos mama Elvyra Vegienė turėjusi ypatingų galių. Iš kur jų buvo įgijusi, moteris nežino. Tik spėja, kad žiniuonės paslaptis jai perdavė viena Nemunėlio Radviliškyje gyvenusi senolė.

Tam, ką apie mamą pasakojo Aldona, pritarė ir Emilija. Ji pasakojo, kaip Aldonos mama jai pagydė nudegintą ir „pūslėmis nuėjusią“ ranką.

Ne vienam kaimo žmogui Elvyra užkalbėjo vadinamąją „rožę“, kitokius skaudulius. Tarkim, išgelbėjo kaimyno nykštį, kurį gydytojai turėjo greitu metu amputuoti...

Viena kaimynė pasiskundė, kad negali pamelžti besispardančios karvės. Po Elvyros apsilankymo gyvulys tapęs lyg šilkinis.

Viena obelaukietė buvo pasiskundusi, kad jos dukra nuolat naktimis verkia. Atsivežė Aldonos mamą – vėliau žmonės pasakojo, kad dukrytė nuo to laiko ramiai naktimis miegodavo.

Aldona sako nežinanti, ką mama darydavo, jos atliekamose „procedūrose“ nedalyvaudavo. Tačiau žino, kad ji galėjo padaryti ir gera, ir bloga. Tarkim, po jos kelių žodžių krito kelios dešimtys laikytų vištų. O kartą ji sutaikė besipešančius kruvinus gaidžius.

Prisimena ir šiurpių nutikimų - Skultiškiuose vienas jaunuolis juos apvogė ir mama jam palinkėjo blogo. Po kiek laiko jis buvo rastas pasikoręs...

Keista ir motinos istorija po mirties. Mamą palaidojo 2009 metų sausį Nemunėlio Radviliškio kapinėse. Po kurio laiko nuvažiavo į kapus. Paaiškėjo, kad didelė dalis žemių nuo mamos kapo sukasta ant tėvelio, o iš krašto net karstas buvo matyti.

Kas išjudino ir išrausė žemes, šeimos nariai iki šiol nežino.

Šiais metais rado nuo kapo nuneštas ir už paminklo padėtas žvakes. Vėjas jų nupūsti negalėjo...

Tuomet A. Zalubienės dukra važiavo į bažnyčią, užpirko šventas Mišias už senolės vėlės ramybę.

Tebesaugo vyro smuiką

Aldona su prieš dešimtį metų mirusiu vyru Kostu kadaise buvo beveik kaimynai. Jis iš gretimo Dagiškių kaimo. Abu susipažino Bliūdžiuose, gegužinėje.

Iš pradžių pora gyveno Skultiškių kaime, vėliau persikėlė į Obelaukius, kur kolūkis jiems pastatė namą. Čia ir praleido didžiąją dalį savo gyvenimo.

Kartu su vyru išgyveno 49 metus. Vaikai tikėjosi iškelti tėvams auksines vestuves, tačiau vyras jų nebesulaukė.

Kostas Zaluba buvo muzikantas, grojo Obelaukių kaimo kapeloje. Iki šiol jo smuikas garbingai laikomas didžiajame kambaryje.

Moteris prisimena, kad jos vyras grojo kartu su kapelos vadovu Viliumi Baniu ir muzikantu Rimantu Džiūve. O Emilija juokiasi prisiminusi, kad vyrui kaimo vakaruškose tekdavo groti atsistojus net ant „plytės“, kad jam batų šokėjai nenumindytų...

Zalubos daugiau nei 30 metų dirbo kolūkyje. Ji melžėja, jis - traktorininku.

Ten, kolūkyje, Aldona prarado ir savo sveikatą. Sako, kiek žiemą rankomis sunešta tonų pieno, kiek dirbta kitokių darbų...

Užsienyje tik dvyniai

Aldona ir Kostas Zalubos užaugino šešis vaikus. Vienas po kito į pasaulį atėjo Algis, Rimutis, Dalius, Rasa, o vėliausiai ir dvyniai Dainius ir Laimutis.

Laimė, jai vaikus auginti padėjo tėtės sesuo. Ji vaikus žiūrėdavo dieną, tėvai - naktį. Mamai ne kartą po nemiegotos nakties tekdavo eiti į darbą.

Aldona sako, kad dabartiniais laikais auginti vaikus, kai yra sauskelnių, labai paprasta. O tuomet ir laisvadienių gimus vaikams tiek nebuvo. Tik kai dvyniai gimė, ji pasiėmė dvi savaites atostogų...

Prisimena, ryte grįžusi kaskart rasdavo pilną vonelę palučių, kitų skalbinių. Juos skalbdavo rankomis.

Moteris džiaugiasi, kad visi vaikai užaugo geri, baigė mokslus, turi darbus. Tik jaunieji dvyniai gyvena užsienyje - visi kiti liko Lietuvoje.

Aldona norėtų, kad vaikai ją lankytų dažniau. Tačiau supranta, kad ir jie turi savo gyvenimus, darbus ir užsiėmimus.

Senolė džiaugiasi ir trylika anūkų bei keturiais proanūkiais. Ypač myli anūkę Justiną, kurią vadina „aukso gabalėliu“.

Pašnekovė sako ne visuomet pritarianti tam, kaip šiais laikais auginami „europiniai“ vaikai, tačiau supranta, kad kiekvienas laikmetis turi savo madą.

Vienatvę ramina rankdarbiais

Aldona Zalubienė siuvinėti pradėjo būdama penkiasdešimties, kai išėjo į pensiją. Dienas leidžia megzdama kojines artimiesiems, raštuotas pirštines, megztinius.

Daug darbų yra išsiuvinėjusi kryželiu. Namus puošia siuvinėti paveikslai, pagalvės, antklodės, net kilimas.

Šiuose darbuose vaizduojami žvėreliai, gėlės, net mandalos.

Vaizdus rankdarbiuose Aldona kuria pati, bet būna, kai ir nusižiūri iš žurnalų.

„Kai aš numirsiu, gal niekam tų darbų nebereikės. Bet ką man veikti žiemą? Vaikų nėra, vyras miręs, aš viena“, - kalba moteris.

Sako, kad vienatvė jai yra baisi. Tad būdama namie viena ir paverkia, ir padainuoja.

Ne kartą jos darbų parodos buvo surengtos kaimo bendruomenės namuose.

Nors yra prastos sveikatos, Aldona Zalubienė sako, kad dabar toks laikas, kai geriausia gyventi. Karvių melžti nereikia, gauna pensiją. Baisiausia, anot jos, buvo pokaryje, kai buvo „tėtis invalidas, didžiulės normos, vienas arklys ir laukas“.

Moteris žiūrėdama televizorių dažnai stebisi, ko tie politikai pjaunasi. Geriau pasižiūrėtų, kaip žmonės gyvena, ir į juos labiau atkreiptų dėmesį.

Aldona svajoja dar pagyventi ir pamatyti, kaip auga vaikai, anūkai. Vieno tik trūksta: norėtų, kad artimųjų kapai būtų arčiau, tad galėtų juos dažniau lankyti.

Jurgita Morkūnienė