Šiuo metu Lietuvoje veikia net keturios uteniškės tautodailininkės Odetos Bražėnienės parodos. Adomynės dvare (Kupiškio r.) eksponuojami karpiniai „Lietuvos dvarai“, Leliūnuose (Anykščių r.) veikia personalinė menininkės karpinių paroda „Vasaros žydėjimas“, Vilniuje, Sauluvos galerijoje – lietuviškų tradicinių užuolaidėlių ir karpinių paroda, o Veisiejuose (Lazdijų r.) – dviejų menininkių, Odetos ir jos dukros Adelės, grafikos darbų paroda.

13-os dvarų atvaizdai

Tokia gausa – net keturiomis darbų parodomis po visą Lietuvą – galima ir pasidžiaugti, ir jose apsilankyti. Pasak menininkės Odetos, tai skirtingos parodos, tad ir jų pristatymai vyko skirtingai. Dvarų serijos karpiniai atskira paroda eksponuojami pirmą sykį. Parodos metu lankytojai galėjo ne tik pasigėrėti Lietuvos dvarų atvaizdais karpiniuose, bet ir įsigyti šviežiai išleistą 2022 m. kalendorių su menininkės karpiniais dvarų tematika. Toliau ši karpytų „Lietuvos dvarų“ serija keliaus po kitas dvarų galerijas. Menininkei prireikė kone dešimtmečio dvarams iškarpyti, – kiekvienais metais serija vis dar pasipildo 2–3 karpiniais, nes tai labai kruopštus, daug atidos ir laiko reikalaujantis darbas.

„Džiaugiuosi iškilmingų muzikos garsų sutikta Lietuvos dvarų kolekcija Adomynės dvare, – nesenus įvykius vardija Odeta. – O Leliūnuose meno kūriniai tarsi įprasmino rajono bendrijų sąskrydį. Rinkosi kaimo žmonės, vyko daug renginių. Karpinių parodoje – ir šiandieniniai, ir ankstesni mano darbai įvairia tematika. Daugiau tradicinių, mat labiausiai esu vertinama kaip tradicinės tautodailės meistrė.“

Liaudies grafikų vienetai

Odetos dukra Adelė, pasirodo, užsiima tuo pačiu: ji puiki karpytoja, bet tikrasis jos arkliukas – liaudies grafika. Dar mergina moko žmones karpinių ar grafikos meno, užsiima edukacijomis. Mama ir dukra jau įprato kartu rengti parodas. Be karpinių, medžio bei lino raižinių jos dar „pametusios galvas“ dėl margučių – ir dažo, ir margina, ir skutinėja. Taip prieš Velykas gimsta net trijų moterų kartų margučių paroda. Trijų, nes kol buvo gyva Odetos mamytė, parodose puikuodavosi jos, Odetos ir Adelės išradingai išmarginti margučiai. Tiesa, Odeta yra sukaupusi didelę mamos ir daugelio menininkų margučių kolekciją, taigi, prieš Velykas tikrai turi ką parodyti smalsiems žiūrovams, trokštantiems susipažinti su liaudies menu.

„Užsiimančių liaudies grafika nedaug – ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi medžio raižytojus. Tokių, kurie imasi lino raižinių, šiek tiek daugiau. Viena iš jų – mano dukra Adelė, – didžiuojasi menininkė. – Karpytojų daug daugiau. Kodėl? Tradicijos nyksta. Pvz., popierinės užuolaidėlės nebent muziejų fonduose saugomos, ir tai iš vėlesnio laikotarpio, o ne iš XIX a., kada jas pradėjo karpyti. Priskiriu sau šį užuolaidėlių atgaivinimo nuopelną – važinėjau po Lietuvą ir fotografavau rastus karpinių pavyzdžius, 2014 m. sudėjau visa tai į knygą ir išleidau pavadinimu „Popierinės užuolaidėlės“. Daugelis karpytojų sėmėsi iš tos knygos, mokėsi. Be to, aš ir mano kolegės iki šiol tebemokome norinčius šio meno išmokti. Būna, parodose žmonės prieina ir užsiprašo, kad iškarpyčiau popierinių užuolaidėlių jų namams... Jei anksčiau, XIX a. tai buvo iš „biednumo“, tai dabar – iš noro turėti šį tą archajiško, savito, tradicinio. Panašiai ir su grafika – kažkada ji buvo vien sakralinė, labiausiai paplitusi Žemaitijoje. Šventųjų atvaizdus raižydavo ant medžio lentų ir pardavinėdavo per atlaidus. Kai žmogus neįpirkdavo brangių šventųjų paveikslų, įsigydavo pigesnį – medžio raižinį. Vėliau, atsiradus pigiems, spalvotiems paveikslams, primityvioji liaudies grafika po truputį nyko. Juolab kad raižymo technika sunkoka. Gal kiek lengvesnė lino grafika, raižymas ant linoleumo. Dukrai patinka ši technika, ji ir albumą savo išsileido. Būdama labai jauna menininkė, ji pelnė daug rimtų apdovanojimų.“

Visi vaikai karpė

Adelė – jauniausia iš keturių Bražėnų atžalų. Vaikystėje visi vaikai drauge su mama užsiėmė karpiniais, raižiniais, bet užaugę rinkosi kiekvienas savo – trys vyresnieji pasuko tėčio pėdomis, tapo inžinieriais, o Adelė, kolegijoje baigusi grafinio dizaino specialybę, liko arčiausiai meno.

„Nuo dvejų metų Adelė, kaip ir vyresnieji vaikai, karpė, o kai gavau linoleumo gabalėlių ir pradėjau raižyti, visi panoro išmokti to paties, – prisimena Odeta. – Vaikams buvo įdomu, jiems puikiai sekėsi. Paskui, kai amatų centre ėmiau mokytis medžio raižinių meno, paauglė dukra ateidavo pasiklausyti paskaitų, užsiimdavo praktika. Adėlė sukurdavo gražių dalykų, dalyvaudavo parodėlėse...“

Iliustravo knygų

Jei Adelė neseniai pradėjo menininkės karjerą, Odeta savo kūriniais aplinkinius žavi net 40 metų. Ji yra pelniusi daugybę apdovanojimų. Jau vien Kultūros ministerijos premijų yra gavusi kelias, o kur dar garsusis „Aukso vainikas“, kuriuo, kaip geriausia respublikos liaudies meistrė vaizduojamosios dailės srityje, buvo apdovanota 2007 m. Dar kūrėja yra iliustravusi keliolika prozos ir poezijos knygų. Pirmiausia lino raižiniais iliustravo savo pačios eilėraščių knygelę „Angelo šešėlyje“, nors čia pat prasitarė, kad kaip poetė nėra labai produktyvi.

„Angelo šešėlyje“ – tai gal net 20 metų eilėraščių rinkinys, iliustruotas lino raižiniais, – tikina ji. – Jau ir vėl susirinko pluoštas eilėraščių, šaukiasi naujos knygutės. Šįkart iliustruočiau dar subtiliau, pieščiau tušu. Neįdomu iliustruoti, jei autorius iš jau esamų karpinių ar raižinių pats išsirenka darbus, maloniau sukurti specialias iliustracijas. Vienas iš tokių projektų – Leonoros Buičenkienės knyga „Utenos krašto padavimai“, kurią iliustravau tušu. Specialios, vertingos iliustracijos pakelia ir knygos vertę. Beje, mano karpiniais padabinti ir šių metų „Gimtosios kalbos“ žurnalų viršeliai.“

Rimčiausi darbai

Rimčiausiais savo darbais kūrėja vadina mokomąsias autorines knygas. Štai 2008 m. išleista knyga „Mokomės karpyti“ – iki šiol bene populiariausia tarp besidominčių karpiniais. Pirkti jos jau niekur negausi, bet pakartoti leidimą autorei neįdomu, verčiau išleisti naują. Didelį pasisekimą turėjo ir „Popierinės užuolaidėlės“. Autorė toliau jas renka, klasifikuoja, jau užtektinai medžiagos naujai knygai. Taip pat ji yra surinkusi nemenką pluoštą medžiagos Kalėdų tematika, tad neseniai išleido knygą „Karpiniai Kalėdoms“. Jos tiražas taip pat išsemtas, nes tai paprasta, be galo praktiška, o ir Kalėdas sunku įsivaizduoti be karpinių ant langų. Aišku, dar margučiai, Velykų tema...

„Aš ne mokslininkė, aš – praktikė. Man įdomiausia surinkti tai, kas visur išbarstyta, išsaugoti ir pateikti su patarimais. Į knygą sudėti gal net šimto autorių margučiai, – pasakoja Odeta. – Technika ir tradicinė, ir šiuolaikinė, nors man svarbiausi tradiciniai darbai, kad neišnyktų, išliktų ilgam. Mama gražiai skutinėjo, aš tai prisimenu iš vaikystės, išmokau, marginti vašku pradėjau vėliau... Ji mokėjo daug darbų – išėjusi į pensiją kūrė gražias riešines, vėliau prisiminė jaunystėje rištus sodus iš šiaudų... Tėtuko šeimoje visi muzikai: tėvelis grojo armonika, jo tėvelis keturiais instrumentais, o tėvukas, prosenelis, net gamindavo fisharmonijas...“

Kūrėjos filosofija

Įdomu, kas kūrėjui darbuose svarbiausia, ką jis akcentuoja, pagaliau – kaip Odeta apibūdina savo stilių? „Per 40 kūrybos metų turbūt nerasčiau nė vieno darbo, kuris pakartotų ankstesniuosius, – susimąsto menininkė. – Aš visuomet ieškau kažko naujo. Štai pernai sukūriau darbų ciklą „Arbatos magija“ – tai paprasti, mažučiai arbatinukai, kviečiantys arbatos puodeliui. Bet jie kitoniški, stilingi. Negali užsisėdėti vien ties tradiciniais simboliais – paukščiukais, gyvenimo medžiu, tulpėmis. Nors mėgstu šiuos motyvus, ieškau naujų – taip prieš dešimtmetį atsirado Lietuvos dvarai... Remiuosi tokia filosofija – svarbu ne atvaizduoti, nors, aišku, tikroviškumo yra, bet parodyti skirtingą kiekvieno dvaro aplinką. Vienur buvo veisiamos žuvys tvenkiniuose, kitur klestėjo gėlynai: Smetonos dvarą pavaizdavau su lietuvaitėmis, tautinėmis juostomis, Maišiagalos dvarą – su Vilniaus krašto verbomis, o prie Veprių dvaro pievose mėlynavo neužmirštuolės... Ir tai liko karpinyje.“

Kūriniai pasklido visur

Kiek menininkui svarbus autentiškumas? – perklausė Odeta. Ji paaiškino: „Karpiniai neturi didelės istorijos, jų pradžia – tradiciniai, buičiai papuošti skirti XIX a. karpiniai, kuriuos žmonės panaudodavo ir išmesdavo. Žinių semiamės iš muziejų, bet juose karpinių sukaupta mažai. Natūralu, popierius nėra ilgalaikis. Šiandienos karpytojai nuėjo toli į priekį nuo muziejinių vertybių, mat turime kitokių medžiagų, įrankių. Mūsų meninis lygmuo tikrai aukštas.“

Odetos darbų galėtume rasti ne tik Lietuvos muziejuose, bet ir daugelio pasaulio muziejų fonduose. Muziejininkai iš Austrijos nusipirko ir išsivežė karpinį su Šv. Kazimieru. Įsigilinę į mūsų liaudies kūrybos tradicijas, jie ieškojo būtent lietuviško karpinio. Lvovo muziejininkai nusipirko kūrinį iš parodos – lino raižinį „Šv. Cecilija“. Gausybę Odetos darbų – margučių, užuolaidėlių, karpinių paveikslų bei lino, medžio raižinių – turi Lietuvos nacionalinis muziejus. Net po daugybės metų galės surengti tradicinių liaudies darbų parodą.

Miegamajame – grafika

O kas kabo ant sienų Odetos namuose Utenoje? „Gyvename dideliame 100 kvadratų bute, pro langus matome parką – tobula, – džiaugiasi Odeta. – Pagaliau turiu dirbtuvę, nes augant vaikams visiems reikėjo atskirų kambarių, tad dirbau miegamajame... Vieną dirbtuvės sieną puošia dekoratyvinės lėkštelės iš kelionių po pasaulį, mat dažnai važinėjau su įvairiomis parodomis bei mokymais. Dar išsikabinau visus dovanotus kitų meistrų darbus, iš viso pasaulio, įvairiausių technikų. Man smagu tarp jų... Turiu ir daugiau ką kabinti, bet paveikslai netelpa, reikėtų daug sienų. Miegamajame tik grafika, o margučiai suslapstyti stalčiuose. Taip pat rinkau įdomius kitų šalių karpinius. Be to, didžiuojuosi didžiule knygų apie margučius ir karpinius kolekcija. Tokios gausos niekur kitur nerastumėte. Ir kai kasmet pasirodo mano pačios sukurti kalendoriai su karpiniais, naujos knygos, iškeičiu juos į kitų šalių meistrų knygas.“