Na­mai – tar­si šei­mos baž­ny­čia

Prie aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio ar­tė­jan­ti G.Ta­mu­lio­nie­nė kas­dien rū­pes­tin­gai ir kan­triai pa­de­da ki­tiems, anot jos pa­čios, daž­niau­siai tiems, ku­riems nie­kas ne­be­no­ri pa­dė­ti. Ir tai da­ro ty­liai, be jo­kio at­ly­gio. Sen­jo­ra sa­ko, kad ne­gal­vo­ja, jog da­ro kaž­ką ypa­tin­go. „Nė vie­nam ne­su ofi­cia­li glo­bė­ja, vi­si jie man – Die­vo siųs­ti. Kaip aš ga­liu to­kiems žmo­nėms ne­pa­dė­ti? Jei jiems už­ver­siu du­ris, man du­ris už­da­rys Die­vas“.

Il­giau­siai, ge­ro­kai per de­šimt me­tų, jos na­muo­se ap­si­sto­jęs ne­re­gys An­ta­nas. Kai Ge­nu­tė ne­pri­žiū­rė­tą, ne­mai­tin­tą vy­rą par­si­ve­žė į sa­vo na­mus, jis bu­vo toks iš­se­kęs, kad svė­rė apie ke­tu­rias­de­šimt ki­log­ra­mų. Rū­pes­tin­gos glo­bė­jos na­muo­se An­ta­nas su­tvir­tė­jo ir ta­po tik­ru šven­tuo­liu – mel­džia­si, klau­so mi­šių. O po iš­skir­ti­nių mal­dų di­džiau­siam džiaugs­mui jis vie­na aki­mi šiek tiek pra­re­gė­jo.

Ge­nu­tei jau sun­ku vi­sus, ku­rie il­giau ar trum­piau bu­vo ap­si­sto­ję jos na­muo­se, su­skai­čiuo­ti. Jų bu­vo ir yra daug – Min­dau­gas, Kęs­tas, dvy­niai, Alek­san­dras, Ro­mu­kas... Ji ne­smer­kė jų gy­ve­ni­mo bū­do, ty­liai, kan­triai pa­dė­jo at­si­ties­ti. Ga­vę mo­ra­li­nę ir ma­te­ria­li­nę pa­gal­bą, at­ra­dę dva­sios ra­my­bę jau­ni žmo­nės pa­ma­žu ėmė kryp­ti švie­sos link, ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą.

Prie­globs­tį šva­riuo­se šil­tuo­se na­muo­se ra­dę gy­ve­ni­mo ne­le­pin­ti žmo­nės G.Ta­mu­lio­nie­nei yra vi­siš­kai sve­ti­mi – ne gi­mi­nės. Ji ne­bi­jo at­ver­ti sa­vo bu­to du­rų ir ne ko­kios re­pu­ta­ci­jos žmo­nėms. Bet vi­si tu­ri lai­ky­tis kai ku­rių tai­syk­lių – jos na­muo­se ne­to­le­ruo­ja­mi gė­ri­mai, pik­ti pa­šne­ke­siai, ne­si­kei­kia­ma. Kar­tu bren­da­ma iš šių pro­ble­mų. Ir da­li­ja­ma­si vis­kuo, ko tu­ri­ma.

Daž­ni jos sve­čiais tam­pa nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jai. Ge­nu­tė at­vi­rai sa­ko, jog bū­ta sve­čių ir su blo­gais kės­lais. Jei žmo­gus tu­ri pri­klau­so­my­bių, jis tu­ri ir blo­gų min­čių. Tam ir są­ly­gas – ne­vok, ne­pa­leis­tu­vauk, ne­gerk – įve­du­si. Jos tei­gi­mu, kiek­vie­na šei­ma yra baž­ny­čia. Jos – taip pat.

Iš pen­si­jos per­ka ir do­va­no­ja ra­di­ju­kes

Kai Ge­nu­tė gy­ve­no ša­lia San­tai­kos, Var­na­gi­riuo­se, tai net de­šimt žmo­nių jos na­mu­ke su­tilp­da­vo. Ge­ra jai bu­vo ten, bet no­rė­jo­si ap­si­sto­ti ar­čiau baž­ny­čios. Pa­li­ko kai­mą, per­si­kė­lė į Aly­tų, nu­si­pir­ko bu­tą prie Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios.

„Čia gy­ven­da­ma daž­niau ga­liu ir sil­pnai vaikš­čio­jan­tį An­ta­ną jo ve­ži­mė­liu į baž­ny­čią nu­vež­ti. Kaip ga­lė­čiau jo ne­vež­ti, ma­ty­da­ma koks švy­tin­tis, at­si­ga­vęs, pri­si­pil­dęs ge­ru­mo jis grįž­ta į na­mus. Ko­kių gra­žių pa­dė­kų iš­sa­ko. Net ir rū­ky­ti me­tė, kad tik nu­vež­čiau į baž­ny­čią, ap­si­lan­ky­mą jo­je pri­ima kaip di­džiau­sią šven­tę. Ką Die­vas duo­da, tą pri­imu ir da­rau pa­gal jo va­lią“, – sa­ko Ge­nu­tė.

G.Ta­mu­lio­nie­nė vi­sa­da my­lė­jo žmo­nes, dar­bin­gus me­tus dir­bo li­go­ni­nė­je. Vargs­tan­tiems žmo­nėms pa­dė­ti ėmė­si prieš ke­lias de­šim­tis me­tų, kai vy­ro bu­vo pa­lik­ta su ke­tu­riais vai­kais. „Iki am­ži­ny­bės bū­ti kar­tu šliū­bo me­tu pri­sie­kiau vy­rui. To dva­siš­ko gy­ve­ni­mo per nuo­to­lį nie­kas ne­ga­li at­šauk­ti iki mir­ties. Aš mel­džiuo­si už jį“, – tei­gia Ge­nu­tė. Ji la­bai džiau­gia­si, kad vi­si ke­tu­ri vai­kai ją pa­lai­ko, pri­ta­ria tam, ką ji da­ro.

Ir nors Ge­nu­tė ne­trokš­ta gar­bės, ne­mėgs­ta pa­sa­ko­ti apie ge­rus sa­vo dar­bus, at­sklei­si­me, kad iš sa­vo kuk­lios pen­si­jos ji per­ka ir pa­do­va­no­ja ra­di­jo im­tu­vus tiems, ku­rie jų ne­tu­ri ga­li­my­bės nu­si­pirk­ti. „No­ri­si, kad kuo dau­giau žmo­nių ga­lė­tų klau­sy­tis „Ma­ri­jos ra­di­jo“ lai­dų. Tu­riu dvi, ku­rias no­riu pa­do­va­no­ti šių Ka­lė­dų pro­ga, bet dar neap­si­spren­džiau, kam skir­siu. Ir dar pa­tar­čiau li­go­niams, kad jie kuo daž­niau no­rė­tų pri­im­ti Li­go­nių pa­te­pi­mo sak­ra­men­tą, žen­klą, ku­ris stip­ri­na sun­kiai ser­gan­čio li­go­nio kū­ną ir dva­sią, gra­ži­na svei­ka­tą. O vi­siems – Die­vo ar­tu­mo gy­ve­ni­me“, – lin­ki lyg vė­jas sma­gi, veik­li G.Ta­mu­lio­nie­nė.