Stasė Šalkauskienė iš Nemunėlio Radviliškio – impozantiška moteris, savo gyvenimo būdu griaunanti visus įsišaknijusius stereotipus. Solidaus amžiaus damai jau nebereikia svajoti? Oi, tik ne poniai Stasei. 70-metį perkopusiai moteriai nedera spalvingai rengtis? Ką jūs... Gyvenimo – tarsi medaus - kopinėjimas S. Šalkauskienei yra tikras malonumas.  Interviu su ja – apie tai, kaip reikia mokėti svajoti ir laukti, tikėtis, norėti.

C‘est la vie

S. Šalkauskienė nėra ramus žmogus gerąja prasme. Kelionės, renginiai, susibūrimai – labai didelė jos gyvenimo dalis. Matyt, tokia prigimtis – organizuoti ir veikti. Pagal išsilavinimą ji – biologijos ir etikos mokytoja, 20 metų Nemunėlio Radviliškio mokykloje išdirbusi užklasinio darbo organizatore, dar beveik tiek pat – biologijos mokytoja. Mokykloje iš viso – daugiau nei 40 metų. „Gamta man nuo mažų dienų yra labai suprantamas ir artimas dalykas. Gimiau ir augau Utenos rajone, Ruklių kaime prie skaidraus Giedrio ežero. Esu anų kraštų vaikas... Mūsų šeima buvo didelė – augome šeši vaikai. Aš, trečioji dukra, paveldėjau mamos sugebėjimus ir tėvo gyvybingumą. Mano mama mokėjo viską – siuvo, siuvinėjo, mezgė, nėrė... Turėjome 60 arų žemės, bemaž 20 arų buvo vien mamos gėlynai. Tai dar nuo to laiko žinau daugelio gėlių ir augalų pavadinimus. Iš tiesų tai aš labiausiai norėjau studijuoti prancūzų kalbą... Mokiausi jos mokykloje, aplankyti Paryžių svajojau nuo 11 klasės.

Nutiko šiek tiek kitaip, bet irgi neblogai: studijavau biologiją, o į Paryžių pirmą kartą nuvykau sulaukusi 60-ties. 8 dienų kelionė į šį miestą buvo mano vyro ir vaikų dovana jubiliejaus proga“, - pasakoja ponia Stasė.

Ji iki šiol nuo mokyklos laikų draugauja su prancūzų kalba – nėra jos pamiršusi. Tik, sako Stasė, kalba toks dalykas – ją reikia vartoti.

Pasibaigus studijoms, Stasė 1967 m. atvyko dirbti į Biržų tuometinę 2-ąją vidurinę mokyklą, o po trejų metų ji buvo paskirta į Nemunėlio Radviliškį. Ten ir susipažino su būsimu vyru.

„Pamenu, kaip aš, jauna mokytoja, 2 -ojoje vidurinėje mokykloje subūriau 11 berniukų komandą ir mes prie Biržų pilies griuvėsių su jais žaidėme futbolą. O kai pirmą kartą iš Biržų autobusu vykau į Nemunėlio Radviliškį, man pasirodė, kad aplink – tik pelkės ir lygumos. Ten sutikau savo vyrą. Jis yra auksinių rankų, aštraus proto ir geros širdies žmogus. Už daug ką jam turiu dėkoti“, - sako S. Šalkauskienė.

Ji šypsosi kalbėdama, kad yra labai dėkinga savo šeimai už tai, jog dabar, kai į gyvenimą išleisti vaikai, galinti daryti tai, kas jai labiausiai patinka. Stasė su vyru Petru užaugino 5 vaikus, juodu dabar turi 11 anūkų.

Tai – Stasės c‘est la vie. Prancūziškai – toks gyvenimas.

Skrybėlės iš obels

Moteris pasakoja: „Paryžius nebuvo mano vienintelė svajonė. Vaikystėje pas kaimynę atvykdavo tokios skrybėliuotos mergaitės iš Kauno. Jas stebėdavau įsilipusi į baltinę obelį savo kieme. Dieve, kokios man buvo gražios tos skrybėlės! Prisiekiau sau, kad turėsiu jų daug ir visas jas nešiosiu.“Taip ir yra. Stasė kolekcionuoja tris dalykus. Vienas iš jų – skrybėlės. Turi jų per 70 įvairioms progoms prie įvairios aprangos. Antras dalykas – rankinės. Jų – pilna senovinė skrynia.

„Nemanau, kad yra Žemėje tokia moteris, kuriai nors šiek tiek nerūpėtų atrodyti gražiai. Man patinka, kai dera apdarai, apavas, rankinė, papuošalai... Žinot, kartais būna dienų, kai persirengiu ir kelis kartus. Taip jaučiuosi geriau pirmiausia pati. Ir tai, matyt, paveldėta yra iš mamos.“

Ponią Stasę puošia ne tik rūbai. Būdama solidaus amžiaus, ji puikiai supranta, kaip yra svarbu pačiam žmogui rūpintis savimi. Pašnekovės jaunatviškumo receptas – mankšta ir šokiai. Pirmoji kas rytą – 30 minučių (kaip pabrėžia moteris, griežtai ne mažiau), o jau šokiai – dar viena atgaiva. Namie šoka viena tiesiog prie mėgstamos muzikos. Šokiai, jos įsitikinimu, labiausiai padeda išlaikyti tiesią nugarą.

Rubininės vestuvės danguje

Sklęsti aukštybėse – dar viena nenuilstančios moters svajonė. Ypač ji troškusi skrydžio oro balionu. Ir vėl šią svajonę, kaip ir Paryžiaus, išpildė šeima. 70-tojo jubiliejaus proga vyras ir vaikai su šeimomis mylimai žmonai, mamai, anytai ir močiutei padovanojo skrydį oro balionu virš Trakų.

S. Šalkauskienė pamena, kad oro baliono kai kurie pakeleiviai net bijoję skrydžio metu žiūrėti žemyn. Ne, tokios baimės ji sako neturėjusi. O jau skrydis jai labai patiko...

Šiemet birželio 3 dieną Stasė vyrui Petrui surengė staigmeną. Jie virš Biržų skrido lėktuvu. Tą dieną šeima minėjo savo rubinines 40 metų vestuves.

„Nenorėjau vaišių stalo, nenorėjau puotos, dovanų ir ilgų kalbų. Norėjau skristi. Dar labiau norėjau pamatyti Biržus iš paukščio skrydžio. Su mumis kartu skrido ir mūsų liudininkė Regina. Žinoma, aš atvykau pasipuošusi skrybėle. Taip savo vyrui danguje atsidėkojau už tai, kas dabar – tik pačio geriausio - vyksta su manimi.“

Drugelių tvirtovė

Stasės ir Petro Šalkauskų namams labiausiai tinkantis apibūdinimas gali būti drugelių tvirtovė. Tik jie – nemiegantys, kaip Jurgos Ivanauskaitės romane „Miegančių drugelių tvirtovė“, o net labai gyvi. Ir jų - išties nemažai. Drugeliai – tai trečias dalykas, ko Stasės namuose yra daug. Ji kolekcionuoja daiktus, ant kurių pavaizduoti drugeliai. Šaliai, užuolaidos, laikrodžiai, akinių dėklas, kvepalų buteliukai, sagės, kiti papuošalai... Žodžiu, viskas, kur tik yra drugeliai, keliauja į jos kolekciją, užimančią visą kambarį. Be to, iš įvairių medžiagų pagaminti drugeliai puošia ir namo vidų, ir aplinką.

„Drugeliuotais“ daiktais domiuosi apie septynetą metų, penkerius metus tuos daiktus renku intensyviai. Lemtingą gyvenimo akimirką man įsiminė gydytojos žodžiai, kad žmogaus gyvenimas kaip drugelis – čia yra, čia nėra. Taigi savo kolekcija nutariau pratęsti tiek drugelių, tiek savo gyvenimą. Parduotuvėse ieškau tų daiktų pati, draugai ir artimieji, žinantys šią mano aistrą, vis ką nors man padovanoja.“

Apie geismą gyventi

Geografiškai tolimame Nemunėlio Radviliškyje gyvenanti ponia Stasė suranda laiko tam, kas ją vis dar džiugina. Ji su vyru arba bendraminčių kompanija daug keliauja. Dažnai ją galima pamatyti ir Biržų kultūriniuose renginiuose. Daug skaito, ypač patinka poezija. „Aš visko noriu – matyti, judėti, žinoti, bendrauti, tik ne su visais. Labiausiai man prie širdies yra vargo matę, gyvenimo skriausti žmonės – jie daug geresni. Kur bebūčiau, visur randu tiek įdomumo ir tiek gerų žmonių! Labai džiaugiuosi, kad mano visi 5 vaikai ir visi 11 anūkų gyvena tėvynėje. Gyventi Lietuvoje yra labai nuostabu. Dažnai prisimenu savo gimtąsias vaikystės vietas, savo ežerus Alaušą, Giedrį, Lankas ir Juodlankius... Turiu ir tam tikrų taisyklių bendraudama su žmonėmis: niekada neperšu savo nuomonės. Nesmerkiu ir nekritikuoju. Dar dirbdama mokykloje, nuo namų iki darbo eidama pėsčia kartodavau susikurtą priesaiką: nesibarti, nesikolioti, nepykti ant vaikų.

Žinau, kad taip, kaip elgsies su kitais, elgsis ir su tavimi. To visada mokiau ir savo vaikus, ir mokinius. Mano credo yra toks: jei tikėsime, kad metai bus geresni, jie tokie ir bus. Jei tikėsime mus supančiais žmonėmis, jie mūsų neapvils. Jei tikėsime savo tikslais, juos pasieksime. Jei tikėsime savo svajonėmis, jos būtinai išsipildys.“

Paklausta, ar 72-ejų metų senjora turinti svajonę, atsakė, kad taip! O kaipgi! Dabar jų yra dvi – iššokti parašiutu ir suorganizuoti Biržuose gyvenančių Utenos krašto žmonių susitikimą. Ponia Stasė neturinti abejonių, kad ir tai būtinai išsipildys. Linkime.

Indra Drevinskaitė - Žilinskienė