Kai gy­ve­ni dau­gia­bu­ty­je, bū­na, kad ne­ži­nai, ką vei­kia, kuo dir­ba ir apie ką sva­jo­ja kai­my­nai. La­bai sma­gu ir nau­din­ga pa­si­kal­bė­ti su kai­my­nais, su­si­ti­kus juos laip­ti­nė­je ar šiaip mies­te. Pa­si­ro­do, ma­no kai­my­nė Ge­nė Pra­ka­pie­nė jau 41 me­tus dir­ba me­di­ci­nos sri­ty­je. Ji yra slau­gy­to­ja dia­be­to­lo­gė. O ko­vo 7-ąją šven­čia sa­vo 60 me­tų gim­ta­die­nį! Tą pa­čią die­ną ji iš­ei­na ir į pen­si­ją. Pa­kal­bė­jau su kai­my­ne ir su­pra­tau, kad ji yra ge­ra žmo­nėms, drau­giš­ka ir la­bai links­ma. Kvie­čiu ir jus su ja su­si­pa­žin­ti.

– Kiek me­tų Jūs jau dir­ba­te ir kaip ta­po­te slau­gy­to­ja?

– 1981-ai­siais bai­giau Pa­ne­vė­žio A. Do­ma­še­vi­čiaus me­di­ci­nos mo­kyk­lą. 1981 me­tų rug­pjū­čio 1 die­ną pra­dė­jau dirb­ti nau­ja­gi­mių se­se­le Va­rė­nos ra­jo­no cen­tri­nė­je li­go­ni­nė­je Aku­še­ri­jos sky­riu­je.

Po ke­le­rių me­tų ma­no kar­je­ra tę­sė­si Aly­tu­je. 1986 me­tų sau­sį pra­dė­jau dirb­ti se­se­le Aly­taus po­li­kli­ni­kos Vai­kų chi­rur­gi­jos sky­riu­je. Čia įgi­jau la­bai daug pa­tir­ties. Man la­bai pa­ti­ko pa­dė­ti vai­kams.

Dar po ke­le­rių me­tų bu­vau pa­skir­ta dirb­ti Sta­tis­ti­kos ka­bi­ne­te. Taip pat te­ko dar­buo­tis su vai­kų pe­diat­re, kar­tu lan­ky­da­vo­me nau­ja­gi­mius ir ste­bė­da­vo­me jų rai­dą iki pat 18 me­tų. Da­bar jau ma­no lan­ky­ti vai­kai pa­tys tu­ri vai­kų. La­bai sma­gu, kad ir po dau­gy­bės me­tų ma­ne pri­si­me­na ir su­si­ti­kę pa­si­svei­ki­na.

Kuo­met Aly­taus po­li­kli­ni­kos va­do­vy­bė pa­ste­bė­jo, jog ser­gan­čių­jų cuk­ri­niu dia­be­tu Aly­tu­je dau­gė­ja, bu­vo nu­spręs­ta įsteig­ti Slau­gy­to­jo dia­be­to­lo­go ka­bi­ne­tą. Ka­dan­gi aš bu­vau dir­bu­si Chi­rur­gi­jos sky­riu­je ir tu­rė­jau daug pa­tir­ties gy­dant žaiz­das, man bu­vo pa­siū­ly­ta va­žiuo­ti mo­ky­tis ir įgy­ti slau­gy­to­jos dia­be­to­lo­gės kva­li­fi­ka­ci­ją. Tai­gi, pa­bai­gu­si vi­sus rei­ka­lin­gus kur­sus, prieš de­šimt­me­tį pra­dė­jau dirb­ti slau­gy­to­ja dia­be­to­lo­ge.

Per sa­vo 41 me­tų kar­je­rą la­bai daug ko iš­mo­kau, iš­ban­džiau ir su­ži­no­jau. Me­tai pra­bė­go kaip van­duo – ne už­si­bū­nant vie­na­me dar­be, o nuo­lat kei­čiant sri­tis, to­bu­li­nan­tis, sie­kiant iš­mok­ti kaž­ko nau­jo.

– Kur pra­bė­go Jū­sų vai­kys­tė?

– Gi­miau 1963 me­tų ko­vo 7 die­ną Anykš­čių ra­jo­ne, ku­ria­me ir pra­bė­go vi­sa ma­no vai­kys­tė. Vė­liau iš­va­žia­vau mo­ky­tis į Pa­ne­vė­žį, kol ga­liau­siai li­ki­mas at­ve­dė į Dzū­ki­ją, ku­rio­je gy­ve­nu jau dau­giau nei 40 me­tų.

– Koks mėgs­ta­miau­sias Jū­sų ska­nu­my­nas?

– Ma­no mėgs­ta­miau­sias ska­nu­my­nas, ku­rį vis dar pri­si­me­nu iš vai­kys­tės, yra vir­tos ro­žy­tės, kai alie­ju­je pa­kai­tin­ta for­ma įmer­kia­ma į teš­lą ir po to ta for­ma su pri­ki­bu­sia teš­la kai­ti­na­ma alie­ju­je, kol gė­ly­tė at­kim­ba.

– Ką my­li­te la­biau: šu­nis ar ka­tes? Ko­dėl?

– Gy­vū­nus be ga­lo my­liu vi­sus be iš­im­ties, ar tai bū­tų paukš­tis, ar lau­ki­nis žvė­re­lis, ar ka­ti­nas, ar šu­ne­lis. Vi­si po ma­no sto­gu tel­pa: kregž­dės ra­miai pa­krai­gė­se su­ka liz­de­lius ir pe­ri vai­ku­čius, o kie­me ap­si­lan­ko ir drau­giš­ki žal­čiai, ir grakš­čio­sios stir­nos.

– Koks Jū­sų po­mė­gis?

– Nuo se­nų lai­kų ko­lek­cio­nuo­ju at­vi­ru­kus, var­pe­lius, an­ge­liu­kų ir ka­ti­nė­lių sta­tu­lė­les. Taip pat pro­gai pa­si­tai­kius vis pa­pil­dau sa­vo Eu­ro­pos ir ki­tų pa­sau­lio ša­lių mo­ne­tų ko­lek­ci­ją. Esu dė­kin­ga drau­gams, kad iš ke­lio­nių man vis par­ve­ža įdo­mių mo­ne­tų.

– Ką vei­kia slau­gy­to­ja dia­be­to­lo­gė?

– Slau­gy­to­ja dia­be­to­lo­gė kon­sul­tuo­ja cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­čius žmo­nes. Tiek vai­kus, tiek su­au­gu­sius pa­cien­tus. Cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­tys žmo­nės gy­dy­mui nau­do­ja ne vien tik tab­le­tes, bet ir in­su­li­ną. Tai­gi, aš ve­du prak­ti­nius už­si­ė­mi­mus, ku­rių me­tu pa­aiš­ki­nu, pa­ro­dau ir pa­mo­kau, kaip ir į ko­kias kū­no vie­tas rei­kia su­si­leis­ti in­su­li­ną. Pa­aiš­ki­nu, ką reiš­kia ir ko­kie simp­to­mai bū­na, kai cuk­raus kie­kis krau­jy­je bū­na di­des­nis ar kai krau­jo gli­ke­mi­ja bū­na ma­žes­nė. Pa­pa­sa­ko­ju, ką to­kiais at­ve­jais rei­kia da­ry­ti, kad sta­bi­li­zuo­tum sa­vo būk­lę. Taip pat dar at­lie­ku gy­do­muo­sius pė­dų pe­di­kiū­rus. Žmo­nėms, ku­rie tu­ri il­ges­nį cuk­ri­nio dia­be­to li­gos sta­žą, at­si­ran­da krau­jo­ta­kos ne­pa­kan­ka­mu­mas, neu­ro­pa­ti­jos (kuo­met ne­be­jau­čia ga­lū­nių), to­dėl jiems at­lie­ka­mi pro­fi­lak­ti­niai pe­di­kiū­rai. Taip pat gy­dau žaiz­das, kai jos at­si­ran­da. Su žaiz­dų gy­dy­mu su­si­du­riu jau dau­gy­bę me­tų ir daug pa­cien­tų esu iš­gy­džiu­si. Ži­no­ma, ne­iš­ven­gia­mai bu­vę ir skau­džių at­ve­jų, kai to­kiems li­go­niams am­pu­tuo­ja­mos ga­lū­nės. La­bai gai­la, bet toks gy­ve­ni­mas. Džiu­gu, kad man pra­dė­jus dirb­ti šį dar­bą, Aly­tu­je to­kių skau­džių at­ve­jų pa­si­tai­ko vis re­čiau, nes la­bai sten­gia­mės tam už­kirs­ti ke­lią kiek tik ga­li­ma anks­čiau.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kią pro­fe­si­ją?

– Vai­kys­tė­je daž­nai pa­gal­vo­da­vau apie svei­ka­tą. Kai esi jau­nas, stip­rus ir gra­žus, tai, ro­dos, ne­tu­ri jo­kių svei­ka­tos pro­ble­mų. Bet kai pa­ma­ty­da­vau gat­vė­je se­no­lius, ku­rie ei­na pa­si­rams­čiuo­da­mi, tai vis pa­gal­vo­da­vau, ką ga­lė­čiau dėl jų pa­da­ry­ti. Tai tur­būt tas di­de­lis no­ras pa­dė­ti žmo­nėms ir pa­ska­ti­no pa­si­rink­ti to­kią pro­fe­si­ją.

– Ko­kios bu­vo Jū­sų dar­bo są­ly­gos?

– Ly­gi­nant dar­bo są­ly­gas, kai aš tik pra­dė­jau dirb­ti ir da­bar, tai šiuo me­tu jos yra žy­miai ge­res­nės. Ir vie­tos už­ten­ka, ir in­ven­to­rius mo­der­nus, ir ste­ri­lių ser­ve­tė­lių ne­rei­kia tau­py­ti, ir dez­in­fek­ci­nį skys­tį gau­nu lai­ku. Te­ko dirb­ti ir karš­čia­vi­mo kli­ni­ko­je CO­VID-19 pan­de­mi­jos me­tu, tai bu­vo­me mak­si­ma­liai ap­rū­pin­tos vis­kuo, ko tik rei­kė­jo.

– Ar ne­bi­jo­te švirkš­tų?

– Švirkš­tų ne­bi­jau, bet jų dū­rio bi­jau.

– Koks bu­vo sun­kiau­sias li­go­nis, dėl ku­rio jums la­biau­siai skau­dė­jo šir­dį?

– La­biau­siai skau­dė­jo šir­dį dėl li­go­nio, ku­riam bu­vo am­pu­tuo­ta pu­sė pė­dos ir mes jį gy­dė­me po am­pu­ta­ci­jos. Ačiū Die­vui, kad mums pa­si­se­kė už­gy­dy­ti žaiz­das per pa­ly­gin­ti trum­pą lai­ką – maž­daug per mė­ne­sį. Pa­pras­tai to­kių dia­be­ti­nių opų ir žaiz­dų gy­dy­mas už­trun­ka iki pu­sės me­tų.

– Kiek bal­tų cha­la­tų su­ne­šio­jo­te?

– Na, gal ko­kį šim­tą ir su­ne­šio­jau (šyp­so­si). Ne vi­sus iki tiek, kad jau su­plyš­tų. Dau­gu­mą jų aš tie­siog iš­au­gau (juo­kia­si)...

– Ko­kių do­va­nų Jums do­va­no­jo pa­cien­tai?

– Ge­riau­sia do­va­na ir pa­dė­ka yra pa­cien­to šyp­se­na. Jei­gu pa­cien­tas at­ei­na pas ma­ne pra­stes­nės nuo­tai­kos, o iš ma­no ka­bi­ne­to iš­ei­na su ge­res­ne nuo­tai­ka, man tai ir yra ge­riau­sia do­va­na.

– Ko­kią aukš­čiau­sią kū­no tem­pe­ra­tū­rą esa­te ma­čiu­si?

– Aukš­čiau­sia tem­pe­ra­tū­ra, ku­rią te­ko ma­tuo­ti, bu­vo nau­ja­gi­miams 40–41 laips­nis. Su­au­gu­siam pa­cien­tui 39–40 laips­nių. Di­des­nės aš ne­su ma­čiu­si.

– Ar ka­da nors ga­vo­te pre­mi­ją už sa­vo sun­kų dar­bą?

– Kas­me­ti­nes pi­ni­gi­nes pre­mi­jas gau­da­vau ben­drą­ja tvar­ka kaip ir vi­si ki­ti dar­buo­to­jai. Kal­bant apie as­me­ni­nius ap­do­va­no­ji­mus, esu ga­vu­si pa­dė­ką iš Aly­taus po­li­kli­ni­kos di­rek­to­riaus. Taip pat ga­vau pa­dė­ką už ben­dra­dar­bia­vi­mą iš Aly­taus dia­be­to aso­cia­ci­jos „Vil­tis“. Ne­ma­žai kū­ry­bin­gų ir nuo­šir­džių pa­dė­kų ga­vau iš pa­cien­tų. Aš la­bai džiau­giuo­si, kad bu­vau įver­tin­ta.

– Kuo už­si­i­mi­nė­jo­te lais­vu lai­ku, kai ne­bū­da­vo pa­cien­tų?

– Kai ne­bū­da­vo pa­cien­tų, lais­vo lai­ko ne­lik­da­vo. Tuo me­tu tvar­ky­da­vau do­ku­men­ta­ci­ją, ei­da­vau į re­gist­ra­tū­rą su­si­ras­ti ir at­si­neš­ti tą die­ną už­si­re­gist­ra­vu­sių vi­zi­tui pa­cien­tų kor­te­lių. Taip pat pa­si­žiū­rė­da­vau ki­tos die­nos pa­cien­tų ei­lę, pa­si­tik­rin­da­vau, ar jie tik­rai at­eis. Kar­tais pa­tys pa­cien­tai pa­skam­bin­da­vo pra­neš­ti, kad dėl vie­no­kių ar ki­to­kių prie­žas­čių ne­ga­li at­vyk­ti. Tuo­met rei­kė­da­vo su­ras­ti ir su­de­rin­ti vi­zi­to lai­ką ki­tai die­nai. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, ką reiš­kia die­na be dar­bo.

– Ar te­ko gy­dy­ti dak­ta­rą?

– Šios da­bar­ti­nės ma­no de­šim­ties me­tų veik­los, kaip slau­gy­to­jos dia­be­to­lo­gės, pa­tir­tis pa­ro­dė, kad li­ga ne­si­ren­ka, ar tai dak­ta­ras, ar slau­gy­to­ja, ar vai­kas, ar vy­res­nis žmo­gus. To­dėl man tik­rai te­ko kon­sul­tuo­ti ir gy­dy­to­jus. Bu­vau pa­kvies­ta ir skai­čiau pa­skai­tą ko­le­goms apie cuk­ri­nį dia­be­tą Aly­taus S. Ku­dir­kos li­go­ni­nė­je.

– Kas bu­vo sun­kiau­sia Jū­sų vi­so­je kar­je­ro­je?

– Sun­kiau­sia ma­no kar­je­ro­je tur­būt bu­vo tais mo­men­tais, kai ži­nai, kad vis­kas ga­lė­tų bū­ti ki­taip, bet nė­ra. Juk slau­gy­to­ja nė­ra gy­dy­to­ja ir ne­ga­li at­lik­ti gy­dy­to­jo dar­bo. De­ja, ne vi­si gy­dy­to­jai są­ži­nin­gai dir­ba sa­vo dar­bą.

– Ko­kių keis­tų ar­ba įdo­mių nu­ti­ki­mų yra bu­vę Jū­sų dar­be?

– Kai tik pra­dė­jo veik­ti Slau­gy­to­jo dia­be­to­lo­go ka­bi­ne­tas ir aš ja­me pra­dė­jau dirb­ti, tai daž­nai bū­da­vo ku­rio­ziš­kų si­tu­a­ci­jų. Jei­gu šei­mos gy­dy­to­jas žmo­gų siųs­da­vo kon­sul­tuo­tis pas die­to­lo­gą, tai jis bū­ti­nai pra­džio­je at­ei­da­vo pas ma­ne – dia­be­to­lo­gę. Žmo­nės tie­siog bū­da­vo per klai­dą re­gist­ruo­ja­mi pas dia­be­to­lo­gę vie­to­je die­to­lo­gės. Tuo­met man tek­da­vo aiš­kin­ti, kad aš tik­rai ne die­to­lo­gė, aš tik dia­be­to­lo­gė.

– Kas la­biau­siai pa­tik­da­vo dar­be?

– Pa­tin­ka at­lik­ti sa­vo dar­bą mak­si­ma­liai ge­rai ir ra­mia šir­di­mi iš­leis­ti pa­cien­tą na­mo iki ki­to su­si­ti­ki­mo po tri­jų mė­ne­sių. Ži­no­ma, jei­gu at­si­ras­da­vo ko­kia pro­ble­mė­lė, tai ma­no pa­cien­tai ga­lė­da­vo bet ka­da dar­bo me­tu kreip­tis į ma­ne – vi­suo­met pa­gel­bė­da­vau. Bū­da­vo at­ve­jų, kai, tar­ki­me, su­gen­da gliu­ko­ma­tis ir pa­cien­tas ne­ga­li pa­si­ma­tuo­ti gli­ke­mi­jos. To­kiais at­ve­jais vi­sa­da pri­im­da­vau ir pa­keis­da­vau. Ma­no pa­cien­tai nie­kuo­met ne­bi­jo­da­vo už­ei­ti į ma­no ka­bi­ne­tą. Pa­tys drą­siai at­ei­da­vo ir mes jau ras­da­vo­me iš­ei­tį. Jei­gu tą pa­čią die­ną ne­ga­lė­da­vau pri­im­ti, tai pa­si­de­rin­da­vo­me ir pri­im­da­vau ki­tą die­ną. Man pa­tik­da­vo, kad ga­liu sa­va­ran­kiš­kai pla­nuo­tis sa­vo dar­bo lai­ką ir ga­liu pri­im­ti vi­sus žmo­nes, nė vie­nam ne­at­sa­kant pa­gal­bos.

– Apie ką sva­jo­ja­te?

– Sva­jo­ju apie il­gas il­gas atos­to­gas. Už­tar­nau­tas. Pir­miau­sia džiaug­siuo­si tuo, kad, ką ga­lė­jau, tą ati­da­viau. O da­bar kas li­ko, tai li­ko man.

– Ką veik­si­te, iš­ėju­si į pen­si­ją?

– Il­sė­siuo­si, bet ne­gu­lė­siu... Vaikš­čio­siu po miš­ką, va­sa­rą uo­gau­siu, ru­de­nį gry­bau­siu, dar­žiu­ką au­gin­siu, viš­čiu­kų įsi­gy­siu. Kar­vės ir ož­kos tik­rai ne­pirk­siu. La­biau­siai mėgs­tu au­gin­ti svo­gū­nus, agur­kus, po­mi­do­rus, mo­liū­gus.

– Ar yra to­kia dar­žo­vė, ku­rios nie­kaip ne­si­se­ka už­au­gin­ti?

– To­kių dar­žo­vių, ku­rių ne­si­se­ka au­gin­ti, ne­au­gi­nu. Jei­gu pir­mą kar­tą ne­pa­si­se­kė, dau­giau ne­rei­kia.

– Ko no­rė­tu­mė­te pa­lin­kė­ti sa­vo ben­dra­dar­biams, ku­rie dirbs to­liau?

– Lin­kiu iš­sau­go­ti žmo­giš­ku­mą ir at­jau­tą ki­tam žmo­gui. Ypač tam, ku­ris pas mus, me­di­ci­nos dar­buo­to­jus, at­ei­na pra­šy­ti pa­gal­bos, pa­ti­kė­da­mas sa­vo svei­ka­tą mums. Lin­kiu, kad vi­si šei­mos na­riai bū­tų svei­ki ir lai­min­gi. Svar­biau­sia yra at­si­min­ti, jog tu esi gy­dy­to­jas ir tu­ri teik­ti pir­mu­mą sa­vo dar­bui.

Dė­ko­ju li­ki­mui už šei­mą, duk­roms ir vy­rui – už kan­try­bę ir pa­lai­ky­mą ma­no dar­be.

– Ačiū už po­kal­bį, links­mo gim­ta­die­nio ir sva­jo­nių atos­to­gų!

Si­mas De­gu­tis

Aly­taus jau­ni­mo cen­tras

Jau­nų­jų žur­na­lis­tų kur­sai