LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Šiandien su „Bangos“ skaitytojais asmeniniais išgyvenimais ir darbo prisiminimais dalijasi gargždiškė Donata LEKETIENĖ, kultūros, literatūros žinovė, diskusijų visuomenei reikšmingomis temomis puoselėtoja. D. Leketienė, buvusi ilgametė Klaipėdos rajono teismo teisėja, vėliau įvairiose įstaigose dirbusi teisininke, rajono visuomenėje vertinama kaip šviesus, principingas, tiesus, savo nuomonę nebijantis pareikšti žmogus.
Šie prisiminimai turi ne tik gražaus literatūrinio žodžio vertę, bet ir svarbūs siekiant pažinti Gargždų miesto pokyčius, miestiečių elgseną, tam tikro istorinio laikotarpio sanklodą.
Universiteto metai praskriejo
Ne praėjo, o tiesiog praskrido penkeri metai (1950–1955) Vilniaus valstybiniame universitete. Čia studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą susirinko tie, kurie mėgo literatūrą, bet negalvojo dirbti mokykloje. Gyvenom skurdžiai (dauguma iš stipendijos), bet įdomiai. Stipendiją mokėjo tiems, kurie išlaikydavo egzaminus daugiau negu trejetui, vertinant pagal penkių balų sistemą. Jos turėjo užtekti kukliam maistui ir pigiausiems bilietams į kiną, į teatrą, į filharmoniją ir knygoms, nors dažnai vaikščiojom nuklypusiais, kiaurais batais. Pinigų nereikėjo organizuojamoms ekskursijoms pėsčiomis po Vilniaus kraštą, labai mažai kainavo atviras sunkvežimis kelionei į Anykščius. Vietoj išleistuvių pasirinkom ekskursiją garlaiviu iš Kauno į Klaipėdą. Tik paskutiniais studijų metais susirūpinom, kur mus paskirs dirbti. Sužinoję, kad skirsto į provincijos mokyklas, vieni puolė ieškoti darbo Vilniuje, kiti susitaikė su likimu – juk privalomas paskyrimas tuomet būdavo tik trejiems metams, ne visam gyvenimui.
Pagaliau pakabino darboviečių sąrašą. Aš su bendrakurse Aldona Skeltyte pasirinkom Gargždus, nors pirmą kartą išgirdom to miesto pavadinimą. Žinojom, kad šis miestas netoli Klaipėdos, kur yra jachtklubas. Abi studijuodamos buriavom Trakuose ir norėjom tęsti šį pomėgį. Komisija mūsų pageidavimą patenkino. Aldona gavo paskyrimą į Klaipėdos rajono Švietimo skyrių, aš – į Gargždų vidurinę mokyklą.
Ne pedagogika, o mokslininkai
1955 metų gražų, saulėtą rudenį su universiteto baigimo diplomais ir paskyrimais bendrakursės abi atvykom į pirmąją darbo vietą. Man dabar pačiai sunku patikėti, kokie menki tada buvo Gargždai: dešinėje pagrindinės Klaipėdos gatvės pusėje (žiūrint iš centro) stovėjo vienintelis mažas namelis, o greta jo per karą sudegusių namų pamatai ir augančios bulvės. Kitoje gatvės pusėje – 3 pastatai, iš kurių išliko 2: mažas namelis Klaipėdos ir Janonio gatvių sankryžoje ir mūrinis, daug kartų rekonstruotas pastatas, priklausantis rajono savivaldybei. Vienintelė pramoga Gargžduose – pasenę filmai, demonstruojami apšiurusioje Kultūros namų salėje prie parko. Aldona Švietimo skyrių surado miesto centre. Tuo metu Švietimo skyriaus inspektoriai šalia tiesioginių pareigų dėl mažo atlyginimo gaudavo ir pamokų. Aldonai paskyrė kelias fizinio lavinimo pamokas. Gargždų vidurinė mokykla buvo už miesto – Laugalių kaime. Mokykla tilpo dviejuose nedideliuose pastatuose, kur anksčiau buvo muitinė. Tuose pastatuose, be klasių, dar buvo kambario dydžio sporto salė ir mokyklos bendrabutis. Valgykla? Jos nebuvo. Valgydavo, ką atsinešė iš namų. Man pasiūlė dėstyti lietuvių kalbą devintoje klasėje, geografiją – septintoje ir pionierių vadovės pareigas. Nesiginčijau, nors kiti mokytojai lituanistai neturėjo aukštojo išsilavinimo. Aš supratau, kad jie daug geriau už mane pasiruošę pedagoginiam darbui. Universitete pedagogikos mokslui buvo skiriama labai mažai dėmesio, tuo tarpu literatūrą ir kalbos mokslą dėstė žymūs mokslininkai Vincas Mykolaitis-Putinas, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, J. Jablonskio mokinys Juozas Balčikonis ir kiti... Vieną semestrą išklausėm neįdomias pedagogikos paskaitas (dėstytojos pavardės neprisimenu), nereikėjo laikyti nei įskaitos, nei egzamino. A. Vienuolio vardo mokykloje vedėm po vieną pamoką, tačiau jų aptarimui nebeliko laiko. Tai ir viskas.
Kolegę pasiglemžė Minija
Susitvarkiusios darbo reikalus, mes su Aldona išsinuomojom kambarį privačiame name Sodo gatvėje ir nerūpestingai leidom paskutines laisvas dienas: kasdien bėgom į Miniją maudytis, kiekvieną kartą vis kitoje vietoje. Aldona, užaugusi Kaune, prie Nemuno, gerai plaukiojo ir nardė. Aš taip pat mokėjau plaukti. Upės nepažinom, mums ji atrodė nedidelė ir saugi. Po kelių darbo dienų Aldona, grįžusi iš Švietimo skyriaus, pasakė, kad pakvietė moksleives susirinkti prie Minijos – mokys plaukti. Nuėjom abi. Netoli šaltinėlio. Pasižiūrėjom, kad galima perbristi į kitą krantą, ir pakvietėm moksleives maudytis. Pasirodė, kad visos šiek tiek laikosi ant vandens. Kažkaip jos išsisklaidė ir pasileido plaukti pasroviui. Aš plaukiau iš paskos ir galvojau, kodėl Aldona jų nestabdo – juk mes nežinom, kas laukia priekyje. Tuo laiku viena mergaitė pradėjo šauktis pagalbos. Prie jos puolė Aldona. Kelias akimirkas virš vandens matėsi greta abiejų galvos. Staiga Aldonos galva dingo po vandeniu. Moksleivę ištraukė į krantą kažkoks vyras. Aldona neiškilo, bet aš dar nesijaudinau – ji taip puikiai nardė, ir žvalgiaus, kur pasirodys. Moksleivės stovėjo ant kranto. Visi žiūrėjom į tekantį Minijos vandenį, virš kurio nieko daugiau nesimatė. Tada tikriausiai tas pats vyras pradėjo nardyti, ieškodamas po vandeniu. Sekundės virto minutėmis, o Aldonos vis nerado. Pagaliau ją ištraukė be sąmonės. Atvykusi medicinos seselė ilgai gaivino. Kartais įsižiebdavo vilties kibirkštėlė... Po gero pusvalandžio pasakė, kad viskas. Moksleivės išsiskirstė. Sužinojusi apie nelaimę prie Minijos atvyko Švietimo skyriaus vedėja G. Jurkšienė. Aš atnešiau iš mūsų kambario lovos apklotą, į kurį suvynioję Aldonos kūną, užnešė į kalną ir, įkėlę į sunkvežimį, išvežė į Klaipėdą skrodimui, kad nustatytų mirties priežastį, nors ir taip buvo aišku – paskendo.
Atminimas studijų draugei
Aš negalėjau patikėti, kad Aldonos nebėra, negalėjau gyventi tame kambaryje, kuriame įsikūrėme dviese. Mane priglaudė to mažo namelio Klaipėdos gatvėje šeimininkė. Apie nelaimę pranešė Aldonos tėvams. Į Gargždus atvyko Aldonos mama ir jaunesnė sesuo. Į mokytojos Aldonos Skeltytės laidotuves Kaune vykome dviese: aš ir matematikos mokytojas Albinas Mickus. Važiavome abu susėdę atvirame sunkvežimio kėbule, šalia karsto. Kabinoje, greta vairuotojo, sėdėjo Aldonos mama ir sesuo. Tada nebuvo nei laidotuvių organizatorių, nei specialių karstams vežti automobilių. Tai, žinoma, nesvarbu. Svarbiausia, kad pirmomis rugsėjo dienomis Minijoje paskendo mokytoja Aldona Skeltytė, atvykusi į pirmąją savo darbovietę Gargžduose. Žinau, kad mokydama moksleives plaukti ji turėjo užtikrinti jų saugumą. Tačiau ji pasiruošė dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą, o jai paskyrė fizinio lavinimo pamokas. Dėl jos atminimo rašau šiuos žodžius, norėdama pagerbti taip anksti žuvusią mano studijų draugę – mokytoją Aldoną Skeltytę.
Provincijos vienatvės jausena
Grįžus po Aldonos Skeltytės laidotuvių iš Kauno į Gargždus, prasidėjo gūdžios vienatvės dienos. Ne tik dėl draugės mirties, bet ir dėl tų didžiulių pokyčių: Gargždų nepalyginsi su Vilniumi, o pagyvenusių provincijos mokytojų – su studentais. Per pertraukas jie kalbėjosi apie vaikus ir daržus, kurie man nerūpėjo. O jiems buvo neįdomios mano skaitomos knygos. Namuose už sienos šeimininkė su kaimyne žiūrėjo pro langą ir narstė po kaulelį einančių gatve praeivių gyvenimą ir aprangą. Žinoma, buvo ir šviesesnių žmonių, bet aš jų neieškojau. Jaučiausi visiems svetima. Įveikti begalinį vienišumą šiek tiek padėjo graži Gargždų apylinkių gamta. Užlipdavau ant medžiais apaugusio piliakalnio ir atsigulusi ant žolės ruošdavausi rytdienos pamokoms arba skaitydavau knygas. Taip praslinko ruduo ir žiema, o pavasarį susipažinau su rajono mokytoja Nijole Dobrovolskiene, prisiekusia buriuotoja.
Išbandymas marių bangomis
Prasidėjo aktyvaus buriavimo vasara. Kiekvieną šeštadienį susitikdavom Klaipėdos jachtklube, pasiimdavom burlaivį (užtekdavo tik pasirašyti) ir išplaukdavom į Ventę, Nidą ar kitas vietas, kurių dabar nebeprisimenu. Nakvodavom burlaivyje arba ant kranto, į Klaipėdą grįždavom kitą dieną po pietų. Plaukdavom „M“ klasės švertbotu, nes jam reikalinga mažiausia – tik trijų narių įgula. Švertbotas – tai artimas valčiai burlaivis, šiek tiek dengtais kraštais, turintis švertą (įleidžiamą skydą), vairą ir dvi bures: didžiąją (grotą) ir mažąją (stakselį). Tą šeštadienį į Nidą išplaukėm keturiese: mes su Nijole, dar viena rajono mokytoja ir Jūreivystės mokyklos kursantas. Be to, į Nidą išplaukė ir kiti du burlaiviai, bet visi buriavom atskirai. Buvo apsiniaukę, stiprokas vėjas. Vėliau pradėjo lyti, vėjas stiprėjo, įsibangavo marios. Visą laiką teko iš valties semti vandenį. Jau temo. Pasirodė Nidos žiburiai, tačiau mes negalėjom pasukti link kranto, nes nusileidus laivui tarp dviejų bangų, kita banga užpiltų iš karto. Visiškai sutemo. Mariose jokio laivelio, tik mūsų burė vienišoji. Jautėm didelę marių galią ir mūsų bejėgiškumą, tačiau apie tai nekalbėjom. Nidos šviesos pasiliko užpakaly. Viena banga (devintoji) beveik mus apvertė. Kai burės gulasi ant šono, tada į paviršių iškyla skydas. Jeigu skydą didele jėga nuspausi žemyn, burlaivis atsikels. Aš šokau ant skydo. Burlaiviui pakilus, likau vandenyje, gerai, kad įsikibusi už valties krašto. Draugai mane įtraukė į vidų. Nežinojom, ką daryti. Rizikinga plaukti į priekį – ten gali būti akmenų, į kuriuos atsitrenkęs mūsų laivelis suskiltų į šipulius. Nutarėm apsigręžti ir tuo pačiu keliu grįžti atgal. Pavyko ne iš pirmo karto. Jau visi pasiruošę šokti ant kito valties borto, bet banga skelia į priekį ir atstato į pirmykštę padėtį. Pagaliau apsisukom. Vėl priartėjo Nidos žiburiai ir vėl praplaukėm pro šalį. Tačiau priešakyje buvo seklesnis vanduo ir mažesnės bangos. Pastebėjom, kad akiratyje vanduo nebesusilieja su horizontu, kaip buvo visą laiką, o tolumoje matosi kažkokia tamsesnė kranto linija. Atsikvėpėm. Pakraščiais pakraščiais pirmą valandą nakties išlipom Nidoje. Ištraukėm burlaivį ant kranto, nuleidom bures. Tada nusivilkom savo rūbus, išgręžėm iš jų vandenį ir vėl apsirengėm. Turėjom atsarginius, bet jie buvo dar šlapesni. Į Nidą atplaukėm mes vieni. Kiti du burlaiviai prieš audrą išsilaipino ant kranto nepasiekę Nidos.
Buriavimo vasara baigėsi
Išaušo saulėtas, bet vėjuotas rytas. Mokytoja, kurios pavardės neprisimenu, išgąsdinta nakties pavojų, atsisakė plaukti ir į Klaipėdą grįžo autobusu. Likom trise – tiek, kiek reikia mūsų laivo komandai. Surefavom (sumažinom) didžiąją burę ir išplaukėm atgal – juk reikia burlaivį grąžinti į jachtklubą. Vėjas mus gerokai blaškė, bet didelės baimės nejautėm, nes pakeliui sutikome nemažai motorinių laivų, kurių jūreiviai mojavo mums rankomis ir juokėsi iš mūsų galynėjimosi su vėju. Po kiek laiko prasidėjo Respublikinės buriavimo varžybos maršrutu Klaipėda–Nida. Mes, tos pačios Klaipėdos rajono mokytojos, plaukėm už Klaipėdos miesto komandą ir laimėjom pirmąją vietą. Spalio mėnesį buvo dar vienos varžybos sezono uždarymui. Iš Kaliningrado atvyko du burlaiviai, tiek pat plaukė ir klaipėdiečių: viena valtis vyrų, kita valtis moterų. Maršrutas buvo pažymėtas netoli jachtklubo. Turėjom plaukti keturis ratus, kas kartą persėsdami į kitą burlaivį. Buvo šalta, vanduo tarsi plieninis. Nemaloniai klykė žuvėdros. Stiprus vėjas taškė šaltą vandenį, drebėjom nuo drėgmės ir šalčio. Nebaigus nutraukė varžybas, nes plaukiant trečią ratą vėjo šuoras paguldė vieną kaliningradiečių laivą. Daug vargo, kol jį ištraukė iš šalto vandens. Taip pasibaigė buriavimo vasara. Rudenį pajutau aštrius reumato skausmus. Visą žiemą galvojau, ką daryti. Pagaliau nusprendžiau mesti buriavimą, saugoti sveikatą. Nelengvas buvo šis sprendimas, nes tik dėl buriavimo pasirinkau Gargždus. Gerai, kad buriavimo draugė Nijolė Dobrovolskienė taip pat paliko Klaipėdos jachtklubą ir išvažiavo į Kauną.
Teisininkė – iki užtarnauto poilsio
Man teko priimti dar vieną rimtą sprendimą, kad aš netinku mokytojos darbui, nes man geriau dirbti pačiai, o ne mokyti kitus. Pasiryžau keisti profesiją ir pradėjau studijuoti teisę.
Palikau buriavimą, atsisakiau darbo mokykloje, tik Gargžduose pasilikau visam gyvenimui. Dirbau pagal teisininkės specialybę iki 70 metų. Tada išėjau, kaip žmonės sako, „į užtarnautą poilsį“. Mano akyse pasikeitė Gargždai.
Sunkiausi pirmieji poilsio metai: po vieno ar dviejų mėnesių pradedi dairytis, ką veikti. Daugelį gelbsti mėgstami užsiėmimai, bet vis tiek jautiesi išbrauktas iš visuomenės sąrašo. Gal per mažai panaudojamos pensininkų pajėgos? Gal jie patys nerodo iniciatyvos? Visos kalbos tik apie materialinius „senjorų“ nepriteklius. Neseniai perskaičiau rusų kalba japonų gydytojo Sigeaki Hinohara knygą apie senatvę „Menas gyventi“, kurią jis parašė būdamas 90 metų amžiaus (vertimai iš rusų kalbos mano – aut. pastaba). Jo nuomone, yra užduočių, kurias įgyvendinti gali tik pagyvenę žmonės, tai: prisiminimai apie karą ir pokario sunkumus, tarybinės valdžios represijas. Vykstant šiuolaikinei kovai dėl turto, reikėtų atkreipti dėmesį į moralines vertybes, ugdyti kultūrines tradicijas, gražius šeimos papročius, pagarbą ir meilę tėvams bei seniems žmonėms. Japonų gydytojas Sigeaki Hinohara skelbia kategorišką išvadą: „Vis dėlto, kol jūs gyvenate, iki paskutinio momento jūs vaidinate socialinį vaidmenį.“ Japonų gydytojas skatina senolius domėtis naujovėmis ir jaunimo veikla, nuo mažų dienų palaikyti artimus ryšius tarp kartų.
Nevertinam savo vaidmens
Pradėjau galvoti, ką gero aš nuveikiau visuomenės labui, ir... suradau. Man jau sunku užlipti į savo butą ketvirtame aukšte, todėl grįžusi iš miesto antrame aukšte pasibeldžiu į geros pažįstamos duris. Pamačiusi mane, ji apsidžiaugia, pakviečia į vidų, pavaišina kava ir pasikalbam... Kaimynė jau nebepajėgia išeiti iš namų. Atsisveikindama aš dėkoju šeimininkei už kavą ir poilsį, jinai man dėkoja, kad nepraėjau pro šalį, kad ją aplankiau (tai buvo iki karantino – red. pastaba). Kuriai iš mūsų užskaityti visuomenei naudingą darbą? Gal abiem? Pensininkai beveik visi ką nors veikia, padaro žymiai didesnių darbų, negu mano aprašytas, naudingų artimiesiems bei visuomenei. Net tie, kurie prispausti ligos negali atsikelti, vaidina socialinį vaidmenį, jeigu aplinkui skleidžia gerą nuotaiką. Gaila, kad mes patys nevertinam savo vaidmens ir to nepastebi visuomenė. Kai lieka nedaug laiko, daug atidžiau dairaisi aplinkui ir daugiau pamatai: ir pirmąsias snieguoles, ir geltonžiedes forzitijas, ir sprogstančius medelius. Tik, deja, kas metai mažėja galimybės. Neseniai gavau studijų draugės laišką, kuriame ji guodžiasi, kad labai norėtų išgirsti gegutės kukavimą, bet dėl susilpnėjusios klausos niekada jo nebegirdės. Mintyse paklausiau tų, kurie girdi, ar jie supranta, kokia laimė girdėti gegutės kukavimą, lakštingalos giesmę Minijos krūmuose ir gervių atsisveikinimo šauksmą rudenį?
Išminties – maldoje ir knygose
Man atrodo, kad senatvė, kaip ir kiti žmogaus gyvenimo tarpsniai (vaikystė, paauglystė, brandos metai), turi tam laikotarpiui būdingų gerų ir blogų savybių, todėl po vienos paskaitos paprašiau lektoriaus pasakyti būdingas senų žmonių neigiamas savybes, kurių reikėtų vengti. Lektorius atsakė, kad apie neigiamus bruožus jis nekalba. Į šį klausimą radau atsakymą interneto svetainėje Šv. Pranciškaus Soleziečio rašinyje „Malda senatvėje“. Cituoju kelias ištraukas iš šios maldos:
„Viešpatie, geriau už mane žinai, artėja mano saulėlydžio diena. Apsaugok mane nuo pagundos kiekviena proga mokyti kitus. Mokyk mane nedejuoti apie savo vis daugėjančias ligas ir negalias, nes noras apie jas kalbėti auga manyje kas metai. Viešpatie, drįstu prašyti malonės, kad pajėgčiau su didesne kantrybe, supratimu ir atjauta klausytis ir išgirsti kitų žmonių rūpesčius, bėdas. Mokyk mane švelnumo su kitais. Senas moralizuojantis niurgzlys – tai geriausias šėtono kūrinys. Mokyk mane džiugiai stebėtis kitų žmonių privalumais. Leisk, Viešpatie, tuos privalumus matyti, iškelti ir puoselėti.“ (Iš interneto svetainės www.skrynia.lt)
Šiuos protingus žodžius aš dažnai paskaitau, kartais jie man padeda išvengti klaidų. Dienos greitai bėga, todėl tenka rinktis, kam skirti tas likusias valandas. Kiekvieną rytą, pasiėmusi televizijos programą, pasižymiu, ką reikėtų pamatyti, tai žinios, dokumentiniai filmai, kartais sporto varžybos, pokalbiai apie literatūrą ir muziką, bet retai pavyksta pažiūrėti visus pažymėtus, nes dažniausiai televiziją nukonkuruoja gera knyga. Knygos knygos knygos... Koks malonumas jas skaityti. Kartais gera knyga nugali ne tik televizorių, bet ir nakties miegą, tačiau atsilygina žiniomis, išmintim ir jausmų ugdymu.
Diskusijų klubas – kavinėje
Žinoma, nei televizija, nei knygos, nei pokalbiai telefonu neatstoja gyvo bendravimo. Tai suprasdami susibūrėm į ketvertą: Laima, Algirdas, Gražina ir aš. Mes kiekvieną antradienį susirenkam kavinėje „Ievos skanėstai“ (tai buvo iki karantino – red. pastaba). Draugiškos padavėjos, nieko nelaukdamos, atneša mums po puodelį baltos kavos ir šviežią bandelę. Prasideda mūsų pokalbiai ir diskusijos. Pirmiausia pakalbam apie praėjusios savaitės politinius įvykius, sporto varžybas, Gargždų naujienas, asmenines problemas. Po to vienas iš mūsų eilės tvarka skaito ištraukas iš pasirinkto straipsnio arba pasakoja apie sudominusią knygą. Aptarėm itin daug straipsnių apie bendravimo problemas, minėtą japonų gydytojo knygą apie senatvę, kino filmą „Edeno sodai“ ir t. t. Diskusijose kiekvienas išsako savo požiūrį. Visada atsiranda pastabų straipsnio ar knygos autoriui ir vienas kito nuomonei. Kartais kyla aštrokas ginčas, bet įtampa nuslūgsta, prisiminus auksinę taisyklę, kad kiekvienas gali turėti savo nuomonę. „Kitaminčiai nėra mūsų priešai. Priešai yra tie, kurie reikalauja diskriminuoti ir engti kitaip manančius“, – tai Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus žodžiai. Valstybines ir asmenines šventes pažymim kitaip: atsinešam ir skaitom mėgstamų poetų eilėraščius. Vienintelė Laimutė skaito sukurtus jos pačios. Viruso karantinas nutraukė mūsų susitikimus, bet tikim, kad jie sugrįš. Aš tam sugrįžimui rengiuosi pristatyti įdomią Alvydo Jokubaičio knygą „Politinis idiotas“. O dabar, laukdama karantino pabaigos, pusbalsiu deklamuoju Laimutės eilėraštį apie gyvenimą ir saulėlydį: Jau išvyko mano traukiniai / Į visus žymius pasaulio miestus. / Mintyse juos aplankiau seniai, / Nebenoriu, kad kur nors kas kviestų. / Sėdžiu stotyje, mintis žarstau... / Žinai, ką pasakysiu tau: / Paskutinio traukinio nelaukiu.
- „Mano akyse pasikeitė Gargždai. Čia pastatytos 3 mokyklos su normaliomis sporto salėmis ir valgyklomis. Niekas nebesineša iš namų maisto pietums. Jeigu moksleiviams nepatinka valgyklos patiekalai, bėga į artimiausią parduotuvę. Klaipėdos gatvėje man atrodo taip neseniai pastatytus penkiaaukščius namus dabar jau vadina pasenusiais ir rekonstruoja. Miesto pakraščiuose dygsta nauji daugiabučiai, sako, daug geresni už senuosius. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje pastatytuose Gargždų kultūros namuose (kuriuos dabar ruošiasi restauruoti) teko klausytis aukšto meninio lygio koncertų: Respublikinio simfoninio orkestro, garsaus dainininko Virgilijaus Noreikos atliekamų dainų ir gėrėtis įžymios primabalerinos Eglės Špokaitės šokiais. Malonu, kad pilna žiūrovų salė karštai plojo atlikėjams. Pasikeitė žmonės Gargžduose. Dabar su aukštuoju išsilavinimu pedagogai moko pradinukus. Pasikeitė ir mano požiūris – gargždiškiai tapo artimi ir savi: džiaugiuosi dėl jų laimėjimų ir sielvartauju dėl nesėkmių. Niekada nebesijaučiu vieniša. Juk netoli gyvena dukters šeima, Gargžduose turiu gerų draugų ir retkarčiais pasikalbu (telefonu) su buvusiais studijų kolegomis“, – dabarties kasdienybe ir jausenomis dalijasi ilgametė gargždiškė D. Leketienė.
Donata LEKETIENĖ
