Keliolika metų gyvenusi Lenkijoje, Zdunska Volia mieste, išmaišiusi pasaulį ir perpildžiusi gyvenimo taurę patirtimis, ištroškusi ramybės ir tylos, Dovilė Vitkevičiūtė grįžo į savo kraštą, netoli Salako (Zarasų r.) esantį Biržūnų kaimą. Dovilė Zarasuose augo, mokėsi, dirbo ir jau nuo vaikystės ryškiomis spalvomis spalvino savo gyvenimą. Apie gyvenimo atradimus ir praradimus pašnekovė sutiko papasakoti ir mūsų skaitytojams.

Meilė kunigui ir keliai, nuvedę į Lenkiją

Dovilė nuo pat vaikystės mėgo aktyvų gyvenimą, dalyvavo įvairioje veikloje, dainavo folkloro ansambliuose, organizuodavo renginius ir pan. Dar besimokydama dvyliktoje klasėje tapo mama. Tuo metu šis įvykis, kaip pasakojo pašnekovė, sukėlė daug atgarsių. Mat Dovilė, būdama paauglė, buvo užmezgusi pažintį su kunigu, kuris jai tuo metu dėstė tikybą.

Ši pažintis pakeitė poros gyvenimą, vyras metė kunigystę, vedė Dovilę, pora susilaukė dukros, o po kurio laiko ir antrosios. Deja, po 8 metų šeima iširo, nes kunigas pamilo kitą moterį.

 „Kai susipažinom, man buvo 16 metų, kai išsiskyrėm – 24-eri. Metus laiko stengiausi, bandžiau išsaugoti santuoką, kol pagaliau supratau, kad jo širdis jau kitur“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

 Po skyrybų moteris 4 metus gyveno viena, kol kartą į Zarasuose vykusį renginį atvyko Lenkijos, Zdunska Volia miesto, delegacija. Tarp svečių buvo ir kaimyninės šalies miesto meras, kuris susižavėjo scenoje dainuojančia Dovile. Netrukus tarp poros užsimezgė draugystė ir užgimė jausmai.

Po metų Dovilė išvyko į Lenkiją, ištekėjo antrą kartą, susilaukė dar dviejų dukterų. Antroji moters santuoka truko 10 metų. Po antrųjų skyrybų moteris liko gyventi Lenkijoje, vystė ten pradėtą verslą, tačiau 2020-ųjų pavasarį su visomis keturiomis dukromis grįžo į tėviškę.

 „Tada mažiausiai dukrai buvo 10 metų, vyriausiajai – 26-eri. Prasidėjus karantinui niekas negalėjo pasakyti, kiek laiko tokia situacija tęsis, o Lenkijoje gyvenome bute. Taigi pasiūliau dukroms kartu važiuoti į Lietuvą. Galvojome, kaime bent po kiemą laisvai vaikščiosime, o esant bėdai dar ir daržovių savo užsiauginsime. Taigi surizikavome“, – apie sugrįžimą į Lietuvą pasakojo moteris. Vyresniosios Dovilės dukros, prieš šeimai išvykstant gyventi į Lenkiją, mokslus buvo pradėjusios Lietuvoje, baigė Lenkijoje.

Tuo tarpu jaunesnėlės, priešingai, pradėjo mokytis Lenkijoje, dabar juos tęsia Lietuvoje. Kaip juokavo pašnekovė, įvyko tarptautiniai mainai – dvi lietuvaitės prieš 15 metų išvyko pagyventi į Lenkiją, o dvi lenkaitės kartu su mama ir sesėmis atvyko gyventi į Lietuvą. Grįžusios į Lietuvą Dovilės dukros pradėjo lankyti mokyklą. Vyresniosios mokėjo lietuvių kalbą, o jaunėlei buvo sudaryta galimybė trečios klasės kursą mokytis nuotoliniu būdu abiejų šalių mokyklose. Per metus pasisėmusi pakankamai lietuvių kalbos žinių, mergaitė mokslus pasirinko tęsti jau vien lietuviškoje mokykloje. Pašnekovės teigimu, abiem dukroms vis tik labiau patiko Lietuvos valstybės švietimo sistema, mat čia daugiau suteikiama laisvės vaikų kūrybiškumui.

Po šanchajų ir dubajų pasinėrė į kaimo tylą

„Esu tokia įvairialypė ir netradicinė. Pabaigiau 4 universitetus, kiekvieną jų skirtingomis užsienio kalbomis. Gyvenime profesijas keičiau kaip kojines, nors tam tikra prasme jos tarpusavyje yra susijusios. Esu žmogus, kuris nebijo pokyčių. Nėra taip, kad nuolat kažką noriu keisti gyvenime, tačiau jeigu taip nutinka, tai man ne problema pakeisti profesiją, šalį ar santykius. Aš niekada ilgai negaliu išsėdėti vienoje vietoje“, – kalbėdama apie save atviravo pašnekovė.

Gyvendama Lenkijoje Dovilė įkūrė įmonę, kuri užsiėmė eksporto veikla, joje dirbo komanda darbuotojų – grafikos dizaineriai, vertėjai, pardavėjai, buvo kuriami įvairūs katalogai, stendai, įmonė aptarnavo per 30 Lenkijos gamintojų. „Darbo reikalais teko daug keliauti po visus pasaulio kontinentus dalyvaujant mugėse. Tai skamba labai egzotiškai, daug kas gal būt pavydėtų tokio gyvenimo būdo, tačiau realybė, kai esi už viską atsakingas, buvo ne visada egzotiška.

Keliaudama po pasaulį pamačiau, kad žmonės, ypač gyvenantys didmiesčiuose, yra labai pervargę. Ir tada aš pradėjau galvoti, kad ir jiems, kaip ir man, reikia tylos, civilizacijos detokso savaičių“, – pasakojo moteris. Pašnekovė teigė, kad visada stengiasi apgalvoti kelis žingsnius į priekį. Dirbdama savo darbą visada turi sugalvojusi atsarginį B variantą, net ir tada, kai versle sekasi gerai. Moteris vadovaujasi nuostata, kad jeigu yra bangos viršūnė, tai bus ir nusileidimas. Ir vienintelis kartas, kai moteriai nepavyko visko numatyti į priekį, buvo pasaulį užklupusi pandemija.

Prasidėjus karantinui viskas sustojo, nutrūko veiklos. Ore pakibo ir Dovilės turimas verslas Lenkijoje, organizuoti mugių nebebuvo galima, tačiau įmonę reikėjo išlaikyti. O be to Lenkija, kaip sako Dovilė, ir nebuvo svajonių šalis, kurioje ji norėtų likti gyventi. Taigi moteris su vaikais grįžo į Lietuvą.

 Sodybą Biržūnų kaime buvo nusipirkusi dar tuomet, kai gyveno santuokoje su antruoju vyru. Jis mėgo poilsį šiame krašte dėl gerų sąlygų žvejybai, o Dovilei šis kraštas buvo brangus dėl savo šaknų. Po skyrybų sodyba gimtajame krašte atiteko Dovilei. Taigi grįžusi čia gyventi pirmiausia įsirengė virtuvę, vonią, tualetą ūkiniame pastate, kad turėtų kur patogiai gyventi ir vadovauti suplanuotoms investicijoms į namą.

„Tyla, tamsa, žmonių nebuvimas šitame kaime, po visų šanchajų, dubajų, man būdavo palaimos vieta. Taigi nusprendžiau uždirbtus pinigus investuoti į šią sodybą ir pradėti čia rengti tarptautines stovyklas, kur galės stovyklauti ir atgauti tiek fizines, tiek dvasines jėgas moterys per 40 metų amžiaus. Pati buvau pervargusi, tai turbūt ir kitiems norėjau sukurti vietą ramybei, apsivalymui. Norėjau sukurti tai, ko pati labiausiai norėjau“, – pasakojo Dovilė. Taigi moteris remontavosi namus, gerino stovykloms skirtos vietos prekinę išvaizdą. Pirmoji suplanuota moterų stovykla įvyko, tačiau pandemija ir šią veiklą kuriam laikui sustabdė. Tačiau veiklą moteris ketina tęsti ir savo erdve dalintis su žmonėmis, kuriems reikia atokvėpio ir atgaivos nuo skubančio gyvenimo tempo ar išgyventų patirčių.

Pasirinko artimas širdžiai veiklas

Pašnekovė džiaugiasi, kad ją, atvykusią su 4 dukromis iš svečios šalies, vietos žmonės priėmė draugiškai. „Aš šiame krašte esu sava, daug kas mane pažįsta nuo vaikystės. Nors tuomet gyvenau Zarasuose, bet dalyvaudama saviveikloje buvau matoma iš sceninių renginių ir pan. Aš nemėgstu to žodžio – „kaimo žmonės“, bet vis tiek, kaime gyvenantys žmonės yra šiltesni. Čia žmonės yra labiau vienas nuo kito priklausomi. Jiems reikia išlaikyti gerą santykį su aplinkiniais, nes daug metų būnant toje bendruomenėje prireikia įvairios pagalbos – tai vaiką į mokyklą pavežti, tai druskos iš kaimyno pasiskolinti.

Čia gyvena labai geri žmonės. O mieste dažnai ir vienoje laiptinėje gyvenantys kaimynai vienas kito nepažįsta“, – atviravo moteris. Taigi atvažiavusi čia Dovilė netruko sulaukti ir darbo pasiūlymų. Aplinkinių bažnyčių klebonai Dovilei siūlė vargonuoti, kultūros centre buvo siūloma vadovauti saviveiklos kolektyvui bei kt. Moteris ir vargonais grojo, ir folkloro kolektyvui vadovavo, tačiau galiausiai pasiliko tik tas veiklas, su kuriomis, kaip pati sakė, jaučiasi geriausiai.

Dar prieš 20 metų Dovilė su scenos draugu gitaristu Aidu Norvaišu buvo sukūrę dainuojamosios poezijos duetą „Dūzgana“. Kartu kūrė dainas, videoklipus, sceninius kostiumus. Tačiau po metų veiklos duetas iširo. Po daugelio metų, išgyvenusi antros santuokos griūtį, Dovilė ir gitaristas A. Norvaišas vėl surado vienas kitą ir nusprendė atgaivinti seną veiklą, senas dainas. „Dabar jau esame sukūrę ir naujų dainų. Turime dainų ciklą „12 meilės mėnesių Zarasuos“. Daugumai dainų sukurti video klipai, kiekviena daina turi skirtingus sceninius drabužius“, – apie artimą širdžiai veiklą pasakojo pašnekovė.

Kita Dovilės veikla – sielovadinė. Moteris save vadina mirties dūla, mat ne tik dalyvauja šermenyse, laidotuvėse, meldžiasi, gieda ar atlieka mirusiojo palydėjimo apeigas, bet taip pat suteikia ir paguodą, dvasinius pokalbius artėjantiems prie mirties slenksčio, dvasinį palaikymą gedintiems. Dovilė taip pat dalyvauja Tiberiados vienuolių bendruomenės veikloje, aktyviai dalyvauja ir vietos gyventojų bendruomeninėje veikloje, užsiima vertimais iš ir į lenkų kalbą.

Pačiu juodžiausiu momentu kažkas uždega žvakę

Pasakodama apie savo gyvenimą, patirtis, Dovilė sako, kad lengva būna tik nuo kalniuko nučiuožti, lipti į kalną visada sunkiau. „Gyvenime ne visada būna lengva. Bet, kai matai rezultatą, kai tas rezultatas tave uždega ir palaiko, tai viskas įmanoma. Be to, aš nesu silpna, trapi moteriškė, turiu nemažai tokių vyriškų lyderio savybių, ryžto rizikuoti ir pan.

Esu permainų žmogus, man stabilumo nereikia, aš nesu ta, kuri gyvena pagal iš anksto numatytus punktus. Labiau esu ta, kuri šoks į vandenį, galvodama, kad, ai, kažkaip bus. Ir visada kažkaip būna. Nemoku pasiskaičiuoti, bet moku rizikuoti, kurti, organizuoti“, – pasakojo Dovilė. Pašnekovė neslepia, kad ne kartą gyvenime buvo palūžusi. Gausybė įvykių gyvenime išvargina, tuomet būna nelengva išlaikyti emocinę pusiausvyrą. „Tai čia yra pagrindinė kiekvieno žmogaus pamoka. Ir mano gyvenime buvo taip, krauni krauni ant savęs ir vienu momentu nebepaveži visko, subyra santykiai ar liga užklumpa. Yra riba, kiek žmogus gali pavežti, ir kai kurių dalykų žmogaus sąmonė tiesiog nebeaprėpia, kaip pavyzdžiui – pamiršti savo vaiko gimtadienį.

Tai reiškia, kad jau nutolai per toli, tada nusileidi ant žemės, kad susidėliotum prioritetus iš naujo. Palūžusi gyvenime buvau, nė vienas kelias neįmanomas be to. Bet turiu tokią laimę, kad pačiu juodžiausiu momentu man kažkas uždega žvakę. Vieno stipraus peties neturiu, į kurį galėčiau atsiremti, bet turiu daug žmonių į kuriuos galiu kreiptis pagalbos – tai mano seserys, mano dukros, draugai, dar kiti žmonės. Sunkūs išgyvenimai ir duodami tam, kad kažką savo gyvenime pakeistum“, – atviravo moteris. Pasak pašnekovės, geriausiai atpalaiduoja ir niūrias mintis išsklaido fizinis darbas, o sunkiai dirbant gimsta ir gerų idėjų. Moteris stengiasi gyventi nesivadovaudama aplinkinių nuostatomis, gyvena taip, kaip geriausiai jai pačiai, o suklydusi stengiasi pasimokyti ir tos pačios klaidos nekartoti.

Įspūdžių suteikia ne televizorius

„Kai daug pakeliauji po pasaulį, išnyksta toks supratimas, kas yra normalu, o kas nenormalu, kas yra tradicija, o kas nėra tradicija. Supranti, kad vieno bendro nėra, ir tik galbūt šypsena yra tas universalus dalykas, kuris visame pasaulyje reiškia šypseną. Vykdama į keliones džiaugdavausi pabėgusi iš šitos pilkumos į šilumą, kur daug spalvų, kvapų, bet po savaitės grįžusi į tą pilkumą, į švarią gamtą – džiaugdavausi. Mane žavėjo Japonija, infrastruktūra, parkai, bet ten parkuose nėra paukščių, jie čiulba tik iš garso kolonėlių. Arba Dubajuje – gėlytė žydi tik nuolat laistoma iš vamzdelio, kas minutę ten girdisi kylančio ar besileidžiančio lėktuvo garsai, va tada supranti, kaip mes čia gražiai gyvename, kad čia geriausia klimato zona, ir žmonės nei per daug, nei per mažai atviri. Pakeliauti, pamatyti verta, bet gyventi geriausia čia, namuose“, – teigė Dovilė.

Taigi jau kurį laiką po gyvenimo klajonių ir kelionių po pasaulį Dovilė gyvena kaime ir tikina, kad naujų įspūdžių dar nepasiilgo, mat jaučiasi jais persisotinusi. Grįžusi gyventi į kaimą moteris neįsigijo net televizoriaus. Kaip pati sako, kai nuo visko pavargsta, atgaivą randa tiesiog žiūrėdama į tyvuliuojantį ežerą šalia savo namų. „Iš tikrųjų tiek daug keliavau, kad kai tik pagalvoju apie lipimą į lėktuvą, tai mane net nupurto. Bet jeigu viso to pasiilgsiu, aš juk galėsiu viską pakeisti. Kai pasiilgstu Vilniaus ar Lenkijos, tai sėdu ir nuvažiuoju ten. Bet kažkaip ir kaime mane suranda įdomūs žmonės, atvažiuoja pas mane. Visas nuobodumas arba visas linksmumas yra mumyse. Tau gali būti nuobodu ir Vilniuje, kur aplink vyksta daug renginių, gali jaustis vienišas minioje, vienišas santykiuose, o gali būti laimingas ir gyvendamas vidury miško ir atrasti čia įdomių veiklų. Tai aš ir esu pastarasis variantas“, – pasakojo Dovilė Vitkevičiūtė, žadėdama, kad dar daugiau pasakojimų apie jos gyvenimą, įvykius ir patirtis bus galima paskaityti pašnekovės knygoje.

Daiva ČEPĖNIENĖ

"Utenos žinios"